respublika.lt

Prasčiausiai vaidina politinio šou artistai

(0)
Publikuota: 2019 lapkričio 13 10:00:32, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 4 nuotr.
Rokas Ramanauskas. Eltos nuotr.

Sutemų metą kažkam trūksta šviesos, kažkas ilgisi šilumos ar ryškių spalvų... Aš tokį metą keliauju pas aktorių Romą RAMANAUSKĄ, kurio vienuoliškos išminties ir ištvermės pakelti savo likimą, tiesą sakant, vis dažniau pasigendu pati. Jo kambary, tarytum cėlėje, trimis kanalais - kompiueriu, televizoriumi ir spausdintu žodžiu - veriasi pulsuojanti kasdienybės arena, vertinama profesionaliai artistišku, kartais liūdnoku, o kartais šelmišku žvilgsniu.

 

- Režisierius Rimas Tuminas Lietuvos gyvenimo teatrui buvo parinkęs žanrą, sakė, - dar ne tragedija, dar tik drama, artėjanti komedijos link. Sutiktumėte su jo versija?

- Neretai svarstau, kodėl Lietuvos krašto, lyginant jį su kitais mažais kraštais, tokia skausminga istorija? Matyt, daug ką lemia pradžia, pamatų dėjimas. Mes prisistatėme pasauliui, įėjom į istoriją nugalabiję šviesuolį vienuolį Brunoną, su taikia misija vykusį šviest pagonių (kryžiuočių antpuoliai prasidėjo vėliau). Šiuo įvykiu Lietuva buvo pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo analuose ir, kas žino, gal ir dėl to paskui sekė tokia ilga ir skausminga nesėkmių istorija: ilgas ilgas buvimas vyresniojo brolio glėbyje, paskui - ilgas buvimas dar žiauresnio ir didesnio vyresniojo brolio glėbyje. Maži atokvėpiai, lengvi atsigavimai, rašto, kalbos naikinimai, karai, ėję vienas po kito, siaubę ir terioję Lietuvą... Visa tai turint galvoje vietoj pompastiško mūšio paminėjimo kartais norisi pagrūmot kumščiu kaip tam Džeromo Selindžerio herojui karo pergalių šventes švenčiantiems žmonėms: jie turbūt pamiršta, kiek šimtų tūkstančių jaunų gyvybių buvo paklota tuose mūšiuose. Juo toliau, tuo labiau smurto garbinimas man darosi svetimas.

- Tokiu atveju turėtume pamiršti ir herojus, kuriais Tauta didžiuojasi?


- Man nepatinka žodis „didžiuojasi“, ypač išėjęs iš aukštųjų mūsų vadų lūpų, nes jis reiškia grupinį egoizmą, pasipūtimą, pasipuikavimą prieš kitus, - keisčiau jį žodžiu „myli“ arba „džiaugiasi“. Gal mažos tautos kompleksas yra norėti, kad mus kas garsintų ir labai pasididžiuoti tais, kurie tai daro. Kartais tas pasididžiavimas įgauna komiškų spalvų, pvz., jei tokį jausmą sukelia kovos menų atstovė, labai gerai išspardžiusi priešininkės (būsimos mamos?) veidą. Tokiu atveju žymiai garbingiau būtų pagerbti porą, kažkelintą kartą laimėjusią pasaulio žmonų nešimo čempionatą. Kas gali būt gražiau ir džentelmeniškiau, kaip vyras žmoną nešantis ant rankų? Na, o jeigu taip trokštame to garsumo, tai kodėl jau 30 metų niekaip negalime pasistatyti nacionalinio stadiono, juk pasaulio futbolo organizacija apjungia daugiau valstybių, negu Jungtinės Tautos. Kadaise, kai su vaikystės draugu, a.a. Arūnu Storpirščiu, du prisiekę futbolo gerbėjai stebėjom kaip prieš rungtynes su tuometiniais grandais ispanais ir prancūzais darbininkai grėbliais ir kastuvais tvarkė stadioną ir iki paskutinės minutės nebuvo aišku, įvyks rungtynės ar neįvyks dėl liūdnos stadiono būklės, buvo taip graudu, kad verkt norėjosi. O šiandien, kai futbolo profesionalui Ronaldui tenka žaisti buvusiame Lokomotyvo stadione, išvis nėra kur akių dėti. Ir po to dar sugebame pūstis prieš kaimynus baltarusius, su jų tikrai gerais stadionais, esą didesni europiečiai.

- Herojų laikai, sakote, praėjo?..


- Dažnai pagalvoju, kuo skiriasi tikras herojus nuo netikro. Mano galva, herojus gali būti tas, kuris kūrė, padėjo, statė, aukojosi negalvodamas apie atlygį, o tokie žmonės, pastebėjau, dažniausiai lieka neįvertinti, šešėlyje, - dažniau pagarsinami tie, kurių veikla su ginklu susijusi. Įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jei į Baltijos kelią minia būtų su ginklais išėjusi... Man tikrieji herojai yra tie, kurie spaudos draudimo metais išsaugojo lietuvių kalbą, kurie iš užsienio nešė knygas, apskritai, tie, kurie ne tik nežudė, bet ir nesitaikė į artimą, - kurie ne naikino, bet gydė, taisė, tiesino žmogų. Toks yra mūsų laikų šviesuolis, neseniai palaimintuoju pripažintas, vyskupas Teofilius Matulionis, perėjęs lagerius, gulagus, saugumus, tardymus, kantriai nešęs savo kryžių - kur sunkiausia ėjęs skleist Dievo vilties ir žodžio. Mane sujaudino jo prisiminimuose aprašytas atvejis, kaip jam pagailo jį naktimis tardžiusio enkavėdisto ir jis užjautė jį taręs, kad dėl tokių, kaip Teofilius, jam tenka vargti naktimis. Kunigas suprato, kad tardytojas - taip pat sistemos auka, tik kitokio laipsnio. Kitą naktį tardytojas prieš kvotą iš porfelio ištraukė sumuštinį: užkąsk, juk dažnai esi alkanas... Šis epizodas man yra tikro krikščioniško priesako „mylėk savo priešą“ iliustracija. Rodiklis, ko mes turime pasiekti, jei norime tapti krikščionimis. Blezas Paskalis su genijams būdinga įžvalga gyvenimą be tikėjimo yra labai gražiai išreiškęs: sakė matąs didžiulę eilę žmonių, laukiančių, kol juos pakvies ant ešafoto, ir kuo mažesnis nuotolis juos skyrė, tuo jie labiau nervinosi ir stumdėsi.

- Jeigu išlikčiau nuosekli, turėčiau klausti, ar jums aišku, kas kokius vaidmenis atlieka šitame kasdienybės teatre?


- Aš dažnai pasimetu, kas už ką viršesnis ir atsakingas Lietuvoje, čia daug imitacijų, besidubliuojančių įstaigų. Štai kad ir Konstitucinis Teismas (KT), kuris ima ir nusprendžia, kad nevalia jungti atitinkamų universitetų, nes kūno kultūros, sporto jungtis su medicina (?!) prieštarauja Konstitucijai. Kai KT imasi svarstyti nekonstitucinius klausimus, aš sutrinku, nes nebesuprantu žaidimo taisyklių. Man labai „patiko“, kai Konstitucinis Teismas nustatė, kad Seimui nevalia tirt Lietuvos televizijos (LRT- red. past.) darbo, nes tai kelia pavojų žodžio laisvei. Jeigu jau Seimui nevalia, tai kam valia? Tai kokia jis Tautos atstovybė? Tokiu atveju peršasi klausimas: jeigu žmogus, turintis įtaigą kaip Benito ar Josifas, su grupe draugų ateitų į televiziją ir imtų skleisti savo idėjas, irgi neturėtum drausti tai daryti? Šiandien LRT dažnai elgiasi kaip antivisuomeninė įstaiga, kuri, prisidengdama tariamu neutralumu, nuo pirmos dienos puola valdančiuosius „valstiečius“ ir aptarnauja dešiniųjų grupuotę, kuri nacionaliniam transliuotojui mieliausia, kaip ir vienas buvęs KT teisėjas, kuris apeina visas televizijas ir viską paaiškina viena kryptimi ir niekada neklysta. Pagalvokite, kiek sutaupytume, jei, užuot kreipęsi į KT, skambintume tam žmogui ir jis mums apreikštų, pagal Konstituciją reikalas ar ne pagal Konstituciją. Per tris dešimtmečius chebrytė iš įvairių sūpuoklinių partijų taip susicementavo, kad išardyti ją labai nelengva. Tokiu atveju, jei žaist, tai žaist pagal taisykles - gal Seimo rinkimus laimėjusi partija galėtų skirti ir jai lojalius generalinį direktorių bei LRT tarybą. Kodėl gi ne, jei šiandien smūgiuojama tik į vienus vartus? Ir vien dėl to man kartais norisi, kad „valstiečiams“ pasisektų ir būsimuose Seimo rinkimuose, nes jie vis dėlto buvo už visuomenę, ir juose mažiau grupinio egoizmo nei senbuvėse partijose. Dar ir dėl to norisi juos palaikyti, kad matytume, kaip jų politiniai nedraugai sproginėja iš pykčio ir pavydo.

- Ką sako profesionalo patirtis: ar „neperspaudžia“ politikai epizode dėl Astravo atominės elektrinės uždarymo?


- Jie tiesiog rungtyniauja šmaikštumu, nes ji jau pastatyta, ji ne benzino kolonėlė, - panorėjęs neužsuksi. Kodėl tada, kai atominė elektrinė, mums tikrai kelianti pavojų ir pastatyta per arti, dar tik buvo projektuojama, dar tik braižoma, atitinkamoms tarnyboms neužteko proto skambinti visais varpais ir pajungus Europos Sąjungą imtis veikti, kai dar buvo įmanoma kažką nuveikti. O dabartinis pasipūtėliškas priesakas nepirkti iš baltarusių elektros toks naivus, nes išdidžiai nepirkdami jų elektros nuskriausime tik savo žmones. Labai įdomu būtų sužinoti, yra koks nors specialiųjų tarnybų indėlis, siekiant kaimyninių santykių dėl elektrinės sureguliavimo, ar jo išvis nėra. Prisimenu dokumentinį filmą, kur buvo pasakojama, kaip geležinės uždangos metais, gal 70-ųjų pradžioje, grupė SSSR žydų, apsimetę vestuvininkais, ketino nuvaryti lėktuvą į Izraelį. Kaip neretai nutinka, dėl provokatoriaus jų planas buvo sužlugdytas ir trys organizatoriai buvo nuteisti myriop, praktiškai už tai, kad norėjo pasiekti savo tėvų žemę. Man didelį įspūdį paliko tuometinės Izraelio premjerės Goldos Meir gelbėjimo planas. Žinodama, kad reakcingasis Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas - prieš porą šimtų metų atsivertusių Ispanijos žydų palikuonis, ji kreipėsi į jį ir prašė amnestijos tuo metu myriop nuteistiems baskų teroristams; toks sprendimas, anot jos, būtų signalas Maskvai. Ir ką?  Frankas iš solidarumo atleido nuo mirties bausmės teroristus ir Maskva, iš principo, negalinti nusileisti „supuvusiems“ Vakarams, atšaukė mirties bausmę nelaimingiems žydams. Koks aukštas valdymo, slaptųjų tarnybų ir diplomatijos pilotažas. O mūsų gi spec.tarnybų regimoji galybė dažniausiai pasireiškia draudimu Rusijos dainininkui atvykti į Lietuvą, nes jis pvz., dainuoja, kad gimęs Tarybų Sajungoje. Tai ką - turėtų gėdytis, kad ne Mongolijoje ar Šveicarijoje, o Tarybų Sąjungoje, Kaliningrade, gimęs?

- Kas jūsų akimis yra esminis besirutuliojančio veiksmo Lietuvoje variklis?


- Pyktis, pavydas, godumas, baimė... Ji taip ilgai tūno mumyse, kad keliam didžiausią triukšmą, pavyzdžiui, dėl ženkliuko, kurį užsisega žmogus, kariavęs NE TOJ pusėj. Prisimenu, kaip prieš gerą dešimtmtmetį konservatorių patriarchui pasipiktinus dėl klomboje penkiakampės forma sužydusių raudonų gėlių, jos buvo išrautos su šaknimis. Ką tokiu atveju daryti su rugpjūčio žvaigždėmis? Net nežinau, ar lemta mums sulaukti dienų, kai žmonės taip išlaisvės, kad tik šypsosis iš panašių dalykų, - juk tai tik eilėraštis, tik gėlė, tik simbolis, tik materialistinis niekutis. Nežinau, ar lemta sulaukt laikų, kada tavo kraštas, bent jau tavo miestas, bus išlaisvėjęs nuo vakarykščių prietarų ir baimių. Galvoju, kad geriausias testas tam išlaisvėjimui nustatyti būtų nukeltų Žaliojo tilto skulptūrų, padailintų restauruotų ir išblizgintų, grąžinimas į vietą ir net su pakylėle, kad fotografuotis būtų patogiau. Šiandien pasaulis labai vertina socializmo meną, už socrealizmo klasikų darbus skelbiamos didžiulės sumos aukcionuose; įsivaizduoju, kiek turistų fotografuotųsi būtent prie tų skulptūrų, nes daugelyje pasaulio valstybių, ypač nepatyrusių tos socialistinės „gerovės“, nieko panašaus nebuvo sukurta. Tai mūsų skiriamasis ženklas.

- Tai sakote su optimisto ar pesimisto priegaide?


- Kūrėjas mėgsta šaipytis iš žmonių, Biblijoje parašyta: kas žmogui atrodo išmintis, tas Dievo akyse - kvailybė. Mes labai dažnai galvojam, kad žmogus gražėja, šviesėja, tobulėja, mes išdidžiai vadinam viduramžius tamsiais laikais, tačiau, kai pažiūri, tais „tamsiais viduramžiais“ buvo sukurta tokių raštijos stebuklų, kurių lig šiolei niekam pranokti nepavyko. Vis labiau imu suprasti žmones, teigiančius, esą žmogus ne tobulėja, bet vidiniai degraduoja, kad pasaulio judėjimas yra ne evoliucinis, bet involiucinis. Vis aiškiau matau, kad jie turi racijos, kad važiuojam, kaip iš mūsų mėgsta pasišaipyti Kūrėjas, ne nuo beždžionės, bet į beždžionę... Tačiau bet kokiu atveju man padeda senojo Vilniaus Romkos moto: gyvenimą įsivaizduoju kaip estafetę, kurioje kiekvienas, prieš parkrisdamas, kaip fakelą kitam turi perduoti iššūkį būti žmogumi (Romanas Kacevas, arba Romenas Gari).

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s