respublika.lt

Nepriklausomybės medaus mėnuo buvo trumpas

(0)
Publikuota: 2020 kovo 08 17:11:02, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 7 nuotr.
Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataras Saulius Šaltenis. Redakcijos nuotr.

Tarytum bandydamas atsigriebti už politikai sugaištą laiką, 2019 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas S.Šaltenis vieną po kitos leidžia naujas knygas. Tiesa, sakyti „sugaištą“ gal ir šventvagiška, nes viešajam gyvenimui atiduoti rašytojo metai buvo laikas atiduotas Lietuvai, didžiai prasmingas ir svarbus: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, Lietuvos savanoris, Kovo 11-osios akto signataras, Seimo narys, kultūros ministras, „Šiaurės Atėnų“ ir „Lietuvos aido“ redaktorius...



Šiandien politika į S.Šaltenio tikrovę įsigraužia iš kitos pusės, per vaizduotę ir prisiminimus: rašytojas skaitytoją nukelia į vis kitus istorinius laikus: į Lietuvos valstybės priešistorę („Basas ir laimingas“), į prieškarį, karą ir okupacijos metus („Žydų karalaitės istorija“, „Demono amžius“), paskutinėje - pirmuosius dramatiškus Nepriklausomybės metus („Geležiniai gyvatės kiaušiniai“).

- Kai pasižiūri atgalios, matai daugybę vaidmenų, kuriuos teko atlikti inteligentui Sauliui Šalteniui Nepriklausomybės laikais, bet drįsčiau daryti prielaidą, jog literatūros kūrėjo vaidmuo jam vis dėlto yra artimesnis, kad politika radosi daugiau iš reikalo, o ne iš pašaukimo... Tai tiesa?

- Per gyvenimą esu dirbęs įvairiausius darbus, bet geriausiai ką sugebu - tai rašyti. Nes nuo jaunų dienų tėvas ir visi aplink tarytum susitarę kartojo, kad aš būsiu rašytoju, kaip mūsų giminėje Antanas Baranauskas ar Antanas Vienuolis. Visos kitos mano veiklos - dažniausiai tik iš būtinybės. Niekados negalvojau, kad esu kažkoks politikas, niekados juo nesijaučiau ir netroškau būti, - buvau tiktai kuklus, kaip ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, Tautos Atgimimo, svaiginančios Sąjūdžio bangos nešamas. Prisimenu tą jausmą, panašų į pirmąją meilę. Vyko galinga Tautos kūryba. Tikriausiai pamenat, kaip lyg perdžiūvusioje dykumoje po lietaus staiga audringai išdygo daugybė laisvos spaudos daigų?..

- Norėčiau ir pasveikinti su gražia sukaktimi - vasarį jūsiškiams „Šiaurės Atėnams“ suėjo trisdešimt.


- Ačiū. Atėjo, pamenu, tokie du labai nepanašūs, visai man nepažįstami Arvydas Juozaitis ir Saulius Stoma ir įkalbėjo kartu leisti kultūrinį laikraštį „Šiaurės Atėnus“, kurio pavadinimą, jei neklystu, lyg susapnavo ponia Diana Stomienė. Ir Vilnius juk iš Gedimino sapno išaugo. Paskui likau vienas, bet negalėjau ir aš pamest laikraščio, negražu prieš skaitytojus, nors buvo tiek visokiausių rūpesčių, ir sovietų kariškiai kartą visą laikraščio popierių užgrobė. Arba atlėkė pagalbos ūkininko žmona, kuri savo vyrą, neatlaikiusį kolchozo pirmininko priekabių ir patyčių, spėjo ištraukt iš kilpos. Tada mečiausi ir į žemės ūkį, gyniau sunkiai besikuriančius pirmuosius ūkininkus. Gerai pamenu vaizdingus ginčus su kolchozų pirmininkais, kurie gąsdino, kad bus badas, jei sugrius jų kolchozai ir įsigalės laisvi ūkininkai, o aš aiškinau, kad bus atvirkščiai - žemės ūkio produkcijos perteklius. O jie pyko, sakė, parodyk, Šalteni, savo delnus, ar moki bent karvę melžt? Arba klausiausi kartą žado netekęs, kaip iš aukštos tribūnos vienas garsus pirmininkas dėjo į šuns dienas baugščiai salės kamputyje kaip pilkų žvirblių pulkelis susispietusius pirmuosius Lietuvos ūkininkus, lyg devyniolikto amžiaus plantatorius savo vergus vadino juos girtuokliais ir kažkodėl net nevaisingais. Ėjau ten, kur reikėjo. Pasakė: eik, Šalteni, į Seimą. Nuėjau. Pamenu, kaip rašiau kovo 11-osios naktį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kreipimąsi į Lietuvos žmones, kad net labiausiai puolę, skundę, šnipinėję savo artimą, visi yra Lietuvos vaikai, kad Nepriklausomybė - ne keršto, ne sąskaitų suvedinėjimo, o mūsų susitaikymo, orumo nenutrūkstantis kūrybos kelias ir t.t., ir pan. Tokia mano buvo svajonė, virtusi vienu iš pirmosiomis Nepriklausomybės dienomis paskelbtų oficialių valstybės dokumentų...

- Kreipimąsi „Lietuvos žmonių kvietimas santaikai“ turėtume kartoti kaip pamoką ir mūsų dienomis. Neiškęsiu nepacitavusi: „Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į „blogus“ ir „gerus“ pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą - visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią. Nepriklausomybė - tai ne rūstus Paskutinis teismas, ne aklas atpildo siekimas, ne laimėtojų triumfas, o mūsų istorinio susitaikymo, mūsų garbės, meilės ir atgimimo nenutrūkstantis kelias.“

- Buvo Nepriklausomybės medaus mėnuo, ne, gal tik savaitė kita truko tokia lyg vienybės šventė, o paskui užvirė tarpusavio kova, protestai, nepatenkintųjų parašų rinkimai, kad ne Brazauskas valstybės vadovas, ideologinis skaldymasis... Dirbau keisčiausius, man visiškai svetimus, neįdomius ir dažnai sielą džiovinančius darbus - buvau įkalbėtas eiti net į kultūros ministrus. Bet mano tėvai mokytojai savo pavyzdžiu mokė, kad visus darbus reikia atlikti dorai ir sąžiningai. Tačiau todėl ilgiems metams nutilau kaip rašytojas ir ko labiausiai gaila, kad taip mažai, taip mažai turėjau laiko bendraut su savo šeima, vėlai grįždamas, anksti išeidamas iš namų... Dabar vėl rašau, niekur mano rašytojiški gebėjimai nedingo, atsigavau, tik nebėra Lolos, mano dukrų motinos.

- Ar pritartumėt tiems, kurie sako, jog iš Sąjūdžio tikslų regimiausiai įgyvendintas vienas - Lietuva sugrąžinta į pasaulio žemėlapį. Ar pastebite, kokiame laukiniame kapitalizme gyvename? Kokią moralinę krizę išgyvena Lietuva, kiek joje nereikalingų, nelaimingų žmonių ir kokios didžiulės prarajos jie atskirti nuo „reikalingų“?

- Kad „Lietuva sugrąžinta į pasaulio žemėlapį“ yra stebuklas, visi bandymai ištrūkt iš sovietų nelaisvės anksčiau baigdavosi kraujo mariomis, represijomis. Esu rašytojas, viską pastebiu, viską matau, tik gal savaip, bandau suprast, nes gal visais laikais tos krizės sekino, erzino žmones lyg koks lėtinis organizmo uždegimas. Sendamas žmogus labiau jaučia tokią metafizinę vienatvę, jaunystėj juk žolė linksmiau visiems mums žaliavo ir daugiau saulės, nei šlapdribos buvo. Gal ne vien socialiniai dalykai lemia laimės jausmą, o susitaikymas su savimi, vidinė ramybė, sielos švara. Ant mano tėvo antkapio iškalti jo žodžiai, kad „tikrai lamingas žmogus yra mylintis ir tikintis“.

- Pastaraisiais metais viena po kitos išeina jūsų knygos, kurioms temų semiatės iš praeities. Rašytojo vienatvė, sauganti nuo aplinkinio „triukšmo“, sergsti ir nuo kasdienybės efemeriškumo? O gal praeitis traukia brangiausiais žmonėmis, gražiausiais įvykiais, dėl kurių vertės nebekyla abejonių? Kažkur skaičiau, esą jums kartais esti miela ir su protėvių spinta pasišnekučiuoti...

- Vienatvė, tyla kaip tik padeda skvarbiau matyti tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Nelendu į spintą kaip kadaise nelaimingas poetas kunigas Antanas Vienažindys, ten užsidaręs su armonika liejęs širdies skausmą dėl mylimosios Rožytės dainuodamas: „Man ilgu, man ilgu...“ Ir mano paskutinis romanas „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ yra apie laiką, griūvant komunizmui, apie visai artimas dienas, apie mūsų nelaimių, meilės trūkumo, lūkesčių ar džiaugsmų ištakas.

- Gal ne visiškai tiksliai atkartosiu jūsų mintį: sakote, žmogui lengviau gyventi ir mirti, jei jis jaučiasi esąs nenutrūkstamo proceso, giminės siūlo dalis. Kas tokiu atveju gali būti jam paguoda, kai daugelio vaikai gyvena emigracijoje, kai giminė išsibarsčiusi po pasaulį? Kas žino, gal nutraukioti „siūlai“ ir tampa viena iš savižudybės priežasčių...

- Kalbėjau apie tą nematomą meilės siūlelį, kuris tęsiasi iš kartos į kartą ir nutįsta į ateitį. Tikiu, kad mano kaime pasodintuose medžiuose anūkai ar proanūkiai sukals savo vaikams namelius, kaip aš kadaise savo dukroms, kad jie galėtų ten svajoti, skaityti geras, jaudinančias knygas, džiovinti tarp knygos puslapių medetkas ar neužmirštuoles. Jaučiuosi saugus, turėdamas prieš mane gyvenusių tėvų, senelių, prosenelių užnugarį. Tiktai nesaugus, pažeidžiamas žmogus, labai dėl to gaila ir skaudu, žudosi.

- Sakote turįs pomėgį gyventi. Kvailai paklausiu, tai reiškia visų pirma rašyti?

- Kad gyvenu, jaučiu didžiulį dėkingumo jausmą, jaudinantį gyvenimo skonį. Štai vaikai, matau, vandenyno pakrantėje žaidžia, laimingi iš smėlio, kažkokių pagaliukų stato savo namus, karalaičių rūmus. Ir rašymas, kaip ir vaikų žaidimas smėlyje, ir pats mūsų gyvenimas, meilė moteriai, moters vyrui yra nenutrūkstanti kūryba. Juk ir Dievas, kaip vaizdingai rašoma Senajame Testamente, sukūrė pasaulį, atskyrė šviesą nuo tamsos, blogį nuo gėrio, nulipdė kaip genialiausias skulptorius tokį gamtos stebuklą - žmogų. Ir mes, kad ir negrabiai, galim su įkvėpimu lipdyti, taisyti ir savo trūkinėjančius, apibyrėjusius gyvenimus.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s