Ne teisingumo mums reikia labiausiai

Jaunimas užsiėmęs savimi (geriausias to įrodymas - lietuviškų filmų turinys). Todėl net lošteliu išgirdusi Ainį sakant, kad žmonėms, kurie duodasi tuose kultūros (ir neapykantos) karuose, ir ne tik jiems, labiausiai reikia ne teisingumo. Jeigu ne teisingumo, tai ko?..

- Gedimino pažiūros man geriau žinomos, Ainio - beveik nežinomos, nors jųdviejų vaikystės svajonės, vieno - tapti klounu, kito piratu, - galima sakyti, giminingos ir vis dar pildosi kiekvienąsyk, jums pasirodant scenoje. Kalbant apie judu, tėvą ir sūnų, iškyla klausimas, kuris yra mokytojas ir kuris mokinys?

Ainis: - Paprastai tokie santykiai egzistuoja tarp tų, kurių nesieja šeimos ryšys, o kai gyveni tame ryšyje, net nepagalvoji apie tai. Yra temų, kurias geriau išmano tėvai, yra temų, kad ir dėl technologijų, kurias geriau įkerta jaunoji karta, - bet iš esmės tasai ryšys yra svarbiausia. Buvo toks momentas, kai dėl laiko stygiaus atrodė, kad jau baigiasi mudviejų muzikinė karjera, bet paskui atsirado to laiko ir tada grįžo visa kita - ir šventės, ir susitikimai, ir vis dažnesni skambučiai: aš senamiesty, ar tu laisvas, einam kavos...

Gediminas: - Manau, kad mokymosi procese ugdosi abu - tiek mokinys, tiek mokytojas. Viskas kinta labai greitai. Buvo laikas, kai mūsų teatro studijoje „Elementorius" aš buvau mokytojas, o Ainis mokinys, dabar jis pats yra jauniausiųjų mokytojas.

- Neatrodo jums, Aini, tėvai senamadiški vienu ar kitu aspektu?

Ainis: - Be abejo, senamadiški, bet nemanau, kad tai neigiamas dalykas. Neatstovauju nuomonei, kad jauni viską žino geriausiai. Tėvai gyveno kitame laike, kitomis sąlygomis, jie turi daugiau patirties, tad senamadiškas žmogus man reiškia žmogų, kuris jau yra matęs gyvenimo ir jau gali kalbėti iš laiko perspektyvos.

Gediminas: - Apskritai nesuprantu, ką reiškia senamadiškas.

Ainis: - Na, sakykim, mados buvo kitokios...

Gediminas: - Dabar išvis nėra madų, - mada yra viskas, mada yra bet kas. Dabar visos meno ribos aptirpusios, muzikiniai žanrai nebėra gryni. Tarkim, šiuo metu sunku atsakyti, kas yra dainuojamoji poezija, arba bardai, kuriems mes atstovaujame - čia būna ir roko, baladės, bliuzo, džiazo, liaudies motyvų... Tas skirstymas į sena ir nauja man betikslis. Aš tų madų, tų dėlionių į lentynėles nelabai paisau ir nelabai domiuosi.

- Bet juk būna: kartais žiūri į pasaulį ir senamadiškai ar naujamadiškai sakai: tai nebe mano pasaulis?

Ainis: - Pats irgi dirbu su jaunais žmonėmis, amžiaus skirtumas tarp mūsų gana didelis - 6 -17 metų, bet negalvoju, kad turėčiau galvoti taip, kaip jie, nors ir žinau, kad jie išgyvena tą patį, ką aš išgyvenau būdamas jų amžiaus.

Gediminas: - Kai žmonės pradeda kategoriškai reikšti savo nuomonę „va čia sena, čia nauja", aš galvoju: štai šulinys, ar tai svarbu, jeigu eini prie jo tam, kad atsigertum?.. Žiūriu į Ainį, stebiu, kaip jis auga, veriasi, kinta, nepaprastai įdomu tai matyti, lygiai taip pat man įdomus jo sūnus, jau ketvirtas mano anūkas, ir jie visi tokie skirtingi... Palikim tas lentynėles, žiūrėkim į patį žmogų.

- Jei viskas susimaišę, jei sena ir nauja nesvarbu, gal net mokytojas šiais laikais nebereikalingas? Leiskim vaikams augti savaime?

Gediminas: - Mokytojas visada reikalingas. Todėl neišvengiamai tam tikrais gyvenimo periodais ieškome autoritetų. Prisimenu poetus Justiną Marcinkevičių, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, muzikantą Vytautą Kernagį, daugybę kitų; aš godžiai geriu mintis, skaitydamas apie Mariją Gimbutienę ar jos darbus, įdomu skaityti Giedriaus Kuprevičiaus, Audrio Karaliaus pamąstymus socialiniame tinkle... Tai vis mūsų kultūros stulpai, liudijantys mūsų tradiciją, mūsų šaknis ir gyvastį.

Ainis: - Mokytojo ir mokinio santykis yra kintamasis dydis. Galvoju, kiek buvo aktorių, kurie patys to nežinodami buvo mano mokytojai. Žinau tą jausmą: eidavau pas juos savanoriškai, norėdamas iš jų kažką paimti ir paėmęs laikydavau tai tiesa. Man tai buvo ir tebėra būdas augti pačiam. Nebegaudamas atsakymų į iškylančius klausimus, ieškai kito žmogaus. Išeitų, kad meti savo mokytoją? Turbūt taip.

- O autoritetai, kuriuos minėjo Gediminas? Pavyzdžiui, Just. Marcinkevičius jums autoritetas?

Ainis: - Mane sprogdina iš vidaus, kaip žmogus rašė!.. Jo nepažinojau ir nesu gyvai matęs, nieko nežinau, kaip tėtis pasakoja, apie jo charizmą, apie jo asmenybę, ką jinai spinduliavo, man tai nebepasiekiama, bet kaip jis rašo, mane visiškai sprogdina, - aš net negaliu to įvardinti. Galit pabandyt įvardinti amžinybę? Tai beprotiškai sunku, o kai skaitai Marcinkevičių atrodo, kad lengva.

Vaizduojamasis menas man yra gyvenimo aistra, darbas, tad autoritetas yra tas, kuris kuria taip, kaip aš norėčiau, bet nemoku, ir tokių žmonių tikrai yra daug. Į gerą meistrą žiūri scenoje ir jis tave užkuria bandyt, sakyt „ir aš galiu", - užkuria norą stiebtis ir pačiam. Yra žmonių, įkvepiančių charakterio savybėmis, kurias nori nenori bandai net kopijuoti. Mane žavi pikta nelinkintys ir lengvai į pasaulį žiūrintys žmonės, turiu tokių draugų.

Gediminas: - Autoritetas man - asmenybės ir jo darbų darna. Dažniausiai pirma pamatai žmogaus darbą ir, jeigu jis tave patraukia, susidomi ir jo kūrėju. Tiesa, kartais gali būti ir atvirkščiai: atsimenu šviesaus atminimo sesę Nijolę Sadūnaitę: šalia jos atsidūręs jautei tokią stiprybę, tokią meilę, šilumą dvelkiant , - džiaugeisi būdamas šalia ir norėjai pažinti...

- Gediminai, jeigu sakote „darna", vadinasi, kolaboravimas būtų pakankama dingstis išbraukt autoritetą net iš vadovėlių? Juk ne veltui tęsiasi, čia prigesdamas, čia vėl įsiliepsnodamas, sovietmečio kūrėjų puolimas?

Ainis: - Jeigu nori pasmerkti, visuomet ką nors pasmerksi. Ir visiškai nesvarbu, ką jis darė arba kaip jis gyveno, arba kada gyveno, ar kaip elgėsi. Bet man konkrečiai nėra įdomu smerkti, - daug įdomiau rasti asmenį, kuris įkvėptų. Aš - tikintis ir žinau, kad apskritai nuodėmė smerkti kitą žmogų...

Gediminas: - Jeigu su didinamuoju stiklu pažiūrėtume į smerkiančiuosius, pagarsintume kai kurias jų asmeninio gyvenimo detales, gal paaiškėtų, kad kažin ar jie turi teisę viešai pasmerkti kitą. Tiems, kurie puola Justiną ar Salomėją, siūlau parašyti bent vieną jų lygmens eilėraštį. Neturėdamas darbų, kuriais galėtum pradžiuginti pasaulį, kažkodėl naiviai galvoji, kad purve pamurkdęs iškilų žmogų, tapsi reikšmingas ir nusipelnęs jau vien tuo, kad buvai „drąsus"? Istorinėje perspektyvoje net nebus matyti, kas pajudino tą purvo sluoksnį.

Man labai patiko a. a. rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus atsiliepimas apie Justiną Marcinkevičių. Jis, dvi dešimtis metų gyvenęs šalia šio nuostabaus poeto, puikaus ir draugiško kaimyno, priminė savo tautos išmintį: sudėkit ant svarstyklių visus gerus ir blogus žmogaus darbus ir pasverkit prieš imdami jį teisti. Labai patogu, bet neišmintinga ištraukus vieną faktą juo manipuliuoti. Labai lengva po kažkiek laiko sakyti: ten, tada reikėjo taip ir taip elgtis.

Ar tikrai? Ar gyvenot tarybų Lietuvoj, ar nuodugniai domėjotės, kas ten vyko? Pasiskaitykit, ką rašė apie Salomėją Justas Paleckis ir kiti ją verbavę veikėjai, kokiu momentu jie ją surado... Juo mažiau žinome, tuo daugiau įkarščio kitus pulti... O iš tikrųjų norint suprasti kitą, reikia bent mylią nueiti to žmogaus batais; taip sako indėnų išmintis...

Ainis: - Tie, kurie smerkia, tarsi ragina pasirinkti: arba tu su mumis, arba mes tave irgi smerksim. Tik tu nebūtinai turi tame teisme dalyvauti. Kita vertus, aš suprantu, tie žmonės, kurie likę apačioje, visuomet lies pyktį ant tų, kurie aukštai, - taip esti ne tik valdžios atžvilgiu, taip esti bet kokioje hierarchijoje, net kultūros srityje. Liedami pyktį jie reikalauja teisingumo. Todėl smerkimo epidemija iš esmės ir yra teisingumo ieškojimas. Deja, mes nesame teisingi teisėjai, ir čia yra problema. Tu negali teisingai nuteist kito žmogaus vien dėl to, koks tu pats esi.

- Vargu ar jaunas žmogus pritartų tokiai nuomonei...

Ainis: - Jaunas? Tai nebus labai tiksli įžvalga: jam vienintelis populiarus ir svarbus dalykas yra jis pats. (Juokiasi.) Tu negali iš jo reikalauti objektyvumo ar dar kažko, tiesiog gali su juo kalbėti ir neteisdamas bandyti suprasti. Jauni šiandien gyvena pašėlusio greičio sąlygomis, jie tiek dirba, tiek užsiima viskuo, bet maža to, grįžę po darbų vis dar svarsto, kur rasti valandą kitą tam kažkam, ką norėtųsi nuveikt...

- Kaip daugiau užsidirbt?

Ainis: - Atrodo, visas gyvenimas tam ir skirtas dabar pasidarė. Visi žūtbūt stengiasi užsidirbti, siekia būti pripažinti. Nori būti įvertinti, ignoruodami savo duotybes ir norą kažką atnešti į šitą pasaulį savo, kas tau svarbu, ko trūkumą matai savo aplinkoje. Tam laiko nėra.

Gediminas: - Tam, ko tikrai nori, visuomet rasi laiko. Kitas dalykas, ar tu savęs klausi, ko nori. Ar turi laiko išgirsti, kas kirba tavo viduje? Ar pagalvoji, kad kiekvienas į šitą žemę atsineša savo unikalią spalvą, savo talentą, kaip sako Ainis, savo duotybę. Ar tu turi laiko savo talentui? Ko ir kiek žmogui reikia, kur yra vartojimo pabaiga? Na, namas, na, automobilis, na, dar baldas, vienas kitas, bet, žiūri, jau laikas keisti televizorių, mašina paseno - trukt už vadžių į vėl iš pradžių, nors daiktai laimės nesuteikia. O jei suteikia, tai savaitei, dviem... Aš nesakau, kad visi taip gyvena, bet reikia atsparumo tokiam tempui, reikia įgusti atsirinkt...

Ainis: - Atsirinkti šiandien beprotiškai sudėtinga: žmonės mobiliuose telefonuose skaito viską nuo informacijos, kaip gaminami kedai iki žinios „rytoj karas", jie tiesiog užbombarduoti tos informacijos. Įdomiausia, kad kiekvienas skęsta vis kitame informacijos sraute ir kiekvienam atrodo, kad mes visi tame sraute gyvenam, nors tai netiesa.

Aš galvoju, kad šiandien itin sudėtinga rasti savo dvasiai valandą tylos. Juk tai ir postmodernaus meno, kur akcentuojama socialinė ar kitokia idėja, o žmogus patraukiamas į šalį, problema. Aš, žiūrovas, negaliu užmegzti ryšio su jokia idėja, aš galiu užmegzti ryšį tik su kitu asmeniu, nes ryšys egzistuoja tik su kitu asmeniu. Ne su idėja, ne su laikotarpiu. Žmonės tikrai skęsta patys savyje, nors jie sukurti bendrauti ir dalintis. Jie turi turėti ką nors, su kuo būtų ryšyje.

Gediminas: - Taip, bet visų pirma kiekvienam linkėčiau išmokti gyventi pačiam su savimi...

Ainis: - Tu moki? Aš nemoku, aš nesu sutikęs nė vieno, kuris mokėtų, ir linkėčiau kiekvienam surasti ryšį, kuris padėtų išgyventi kasdienybę. Galbūt tai bus žmogus, kuris tave papurtys, kai tu gulėsi susirietęs ir maldausi poilsio, o jis sakys: ne, tau reikia ne poilsio, tau reikia pasivaikščioti. Savo ruožtu ir jam padėsi pereiti sunkumus, nes meilės akimis žiūrėdamas į žmogų tu jį ištrauksi iš visų akivarų, iš visur, kur jisai bebūtų.

Man baisu įsivaizduoti, kai žmonėms užsidėjus ausines, staiga visas pasaulis išnyksta ir jie nunyra į save. Jėtau, taigi ten tokia bedugnė... neišsemiama... Man svarbu ryšys su žmogumi. Man tikėjimas svarbu. Kodėl man patinka Bažnyčia? Nes Dievas yra Asmuo. Ne idėja, o Asmuo, su kuriuo tu gali turėti ryšį. Tada aš suprantu, kai tėtis kalba apie vienuolius , - jie ne vienatvėj, jie ryšyje su Asmeniu.

- Tam, ką jūs sakote, reikia drąsos. Reikia drąsos, kad prisipažintum kartais pasijuntąs silpnas, o ne antžmogis kažkoks.

Gediminas: - Turėti savo nuomonę ir ją ginti - reikia drąsos, puoselėti tradicinius dalykus arba atsisakyti slidaus pasiūlymo reikia drąsos, pakeisti darbą reikia drąsos ir t.t. Ir kalbame juk ne apie antžmogį...

- Toks viešosios įstaigos pavadinimas, su kuria susijęs Ainis, kaip ir „Kaino karta". Kodėl, iš kur išaugo toks pavadinimas? Iš maištavimo?

Ainis: - „Kaino karta" - tikrasis įstaigos pavadinimas. Nuo šešiolikos metų nešiojausi šitą pavadinimą ir nežinojau, ką su juo daryti. Kainas jautėsi nemylimas tėvo ir padarė siaubingą dalyką - užmušė brolį, bet neprisiėmė atsakomybės, sakydamas, ar jis savo brolio sergėtojas? Ir aš galvojau apie savo kartą, ir tai nebuvo tiesa, kad buvome nemylimi savo tėvų, bet mes kaltinom tėvus (ar tai buvo maišto išdava ar kas?). Ir aš tada galvojau: mes visi esam Kaino karta, kurie mieliau jaučiasi nepakankamai mylėti tėvo, užuot prisiėmę atsakomybę už savo veiksmus.

Nes tik tada, kai tapsime atsakingi, ateis gailestingumas, tik tada ateis prisikėlimas. Nes ne teisingumo, o gailestingumo mums reikia. Teisingumo mums pasiekti niekaip nepavyks, mums niekaip nepavyks tapti teisingais teisėjais ir aš manau, kad visi pragaran nueitume, jeigu iš tikrųjų jis šiandien atsivertų. Visi visi verti pragaro, todėl mums reikia gailestingumo.

Gediminas: - Tiesa. Reikia atjautos ir noro išgirsti kitą.

Ainis: - Žinom, ko trūksta, tai ir darom! (Juokiasi.)