respublika.lt

Nacionalinės premijos laureatas Stasys Eidrigevičius: Pasaulis kaip beždžionių planeta

visas tekstas

(0)
Publikuota: 2020 gegužės 17 13:33:09, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 5 nuotr.
Stasio Eigirdaviciaus asmeninio albumo (D.Mentel) ir „Eltos“ nuotr.

Geriausiai apie kaukes turėtų išmanyti ne tik jas, bet ir nuolat kailį keičiantys politikai. Pilietis dėl jų nesuka galvos, tačiau prieš pirmą sutiktą kelyje šast ir prisidengia kauke, net nesuprasdamas, kada jisai - su kauke ir kada - be jos. Nežinau, kas kitas su tokia atida, aistra, su tokiu liūdesiu ir tokia talento jėga būtų pažvelgęs į šį žmogiškos egzistencijos atributą, kaip Nacionalinės premijos laureatas dailininkas Stasys EIDRIGEVIČIUS, tiesa, su netradicine jos interpretacija. Jis tikina, jog jo kaukės skirtos ne slėptis, bet, atvirkščiai, - atverti sielą.

 

- Išskirtinį kaukių žanrą dailėje sukūręs menininkas turbūt prieina, kaip visi mirtingieji, slenkstį, kai nusiima uždangą nuo veido…

- Nors esu sukūręs šimtus kaukių, niekada netikėjau, kad jų išvysiu tiek gyvenime. Virusas uždėjo kaukes ir eiliniams piliečiams, ir politikams. Ir tie, ir tie dabar tapo šiek tiek panašūs į beždžiones. Šiandien visi tapome lyg aktoriai, kuriems nurodoma, kada ir ką daryti, kada užsidėti kaukes, mautis pirštines… Tiesa, esu kūręs ir trijų matmenų kaukes iš plono gelsvo popieriaus, į kurį paprastai vyniojama duona ar bandelės. Tos kaukės - mano veido reljefai, vis su kitokia išraiška, - savotiškas skulptūros ir tapybos junginys. Uždengdamos veidą jos suteikia kūnui skulptūriškumo, nutolina nuo kasdienybės. Apskritai žmogus po kauke darosi lyg ir drąsesnis, mažiau atpažįstamas... Kai išeini į gatvę ar į parką, kur matai praeivius vien su kaukėmis, su jų pakaitalais ir vieną kitą be jų, visus kaip vienas užsidariusius, supanašėjusius, pasijunti toks vienas…  kaip filme „Mirtis Venecijoje“…

- Tikriausiai kartkartėmis savo valia užsidarote į „karantiną“ ar „vienuolyną“, kad atsiribotumėt nuo aplinkos, informacinio ir kitokio triukšmo ir galėtumėt atsidėti savo darbui.


- Tai mano kasdienybė, vienatvė yra ištikimiausia mano palydovė. Toks mano vienuolynas - visas mene, vis įamžinant naujus sumanymus. Ačiū Dievui, kad turiu po ranka popieriaus, dažų, galiu būti savo pasaulyje, - galiu kurti. Be to savęs neįsivaizduoju. Šiuo metu kuriu pastelių ciklą: Žmogus-paukštis-žvėris. Didesnis užsidarymas, užsisklendimas - geras metas įkvėpimui.

- Pernykščiai, jubiliejiniai, jūsų metai buvo dosnūs parodų. Šiemet šiuo atžvilgiu turbūt jaučiatės užspeistas į kampą?


- Nusistūmė į ateitį MO muziejuje užplanuota paroda ,,Kodėl taip sunku mylėti“, kurios kuratorius - garsus britų kino režisierius Piteris Grynevėjus su žmona. Į kitus metus nusikėlė ir olimpiadai skirta paroda „Chiune Suhigara ir Stasys Eidrigevicius-Lietuvos dvasia ir gėlės“. Šiuo metu geriausia nieko neplanuoti, tik susikaupti savyje.

- Galėtumėt pasakyti, kuo lenkiškas karantinas skiriasi nuo lietuviško?

- Man atrodo, karantinas, kad ir kur jis būtų, yra karantinas. Dar štai kas - kartkartėmis mėgstu užtraukti tikrąjį cigarą; iš kiekvienos kelionės atsivežu bent kelis. Tai padeda atsipalaiduoti. Žinote, karantino metu neišrūkiau nė vieno. Pats stebiuosi ir nežinau, kodėl. Matyt, karantine mano organizmo poreikių meniu cigarai neįrašyti. Iš visų pusių vieni įspėjimai: sėdėk savo dėžutėje, neišeik. Juo labiau kai esi vadinamosios rizikos grupėje. Čia nuo mūsų priklauso, kaip toje dėžutėje rasti vietą sau, kaip ištaikyti progą bent sekundei nusijuokti. Nors ne viskas gerai, bet vaidinkime laimingus, nes tikrų laimingų akimirkų vis rečiau bepasitaiko, ypač dabar, kai aplink viruso šmėkla sukinėjasi… Ypač kai didžiuliame rekonstruojamame pastate, kur yra ir mano dirbtuvė, staiga pamatai skelbimą, kad įeiti galima tik su darbų vadovo leidimu. Laikinoje erdvėje esu jau kelinta diena - tik 15 laipsnių šilumos. Nei verkt, nei juoktis, - tikra absurdo komedija. Bet gal tas dramatizmas būtinas kūrybinei energijai pažadinti? Gal. Iš tikrųjų žmogų reikia mokyti nebūti surūgusiam, mokyti išlikti giedriam net niūriomis aplinkybėmis, kaip literatūriniam graikui Zorba, kuriam pasaulis nesiliauja atrodęs it stebuklas.

- Kokiais gyvenimo ar kūrybos periodais jums labiausiai reikėjo mokytojo?


- Mokytojas visada reikalingas. Mano nuomone, turime smalsiai žiūrėti į pasaulį ir perduoti tą susidomėjimą vaikams ir anūkams. Edukacija neturi nutrūkti niekada. Suaugę galvoja, kad tik vaikus reikia mokyti, ne, reikia mokyti ir suaugusius, ypač politikus, kurie puikuojasi gražiais kostiumais, o viduje yra apytuščiai, nekalbant jau apie tai, kad meno temoje yra beveik bemoksliai.

- Kaip Lenkijoje gaivinami nuo pandemijos nukentėję kultūros žmonės: dailininkai, rašytojai, teatralai ir pan.?

- Tiesą sakant, ryšys su kitais kūrejais dabar sutrūkinėjęs, nugirstu tik tam tikrus aidus. Tikras kūrėjas - visada bus kūrėjas, kad ir kokiose sąlygose jis atsidurtų. Sunkumai jį užgrūdina. Man atrodo, jaunajai kartai pasitaikė gera grūdinimosi pamoka, jų atsparumo išbandymas, nes pastaraisiais dešimtmečiais matau itin lengvai jaunimui atveriamas duris, nesusimąstant, ar jis tam subrendęs, ar turi ką nors autentiško, savo, ar tik siūlo kažką nusižiūrėto, pasisavinto, pamėgdžioto… Na, o kultūra visuomet ieško rėmėjų, pats tai žinau iš savo patirties. Kai mano poema „Giedanti gaidžio galva“ gavo finansinę paramą, ji buvo išleista tobulai. Atvirkštinis pavyzdys: kai „Kultūros barų“ redakcija knygai ,,41 ilganosio nuotykis“ gavo tik mažmožį tikėtos paramos, ji buvo atspausdinta ant pigaus ekonominio popieriaus, maža to, spausdinant spalvos išblėso, patamsėjo. Pirmą kartą gyvenime nesidžiaugiau išleista knyga. Ji liko beveik nepastebėta, nors kadaise, išleista prancūziškai, angliškai, vokiškai ir kt., buvo sulaukusi pasaulinio atgarsio…

- Internetinis puslapis, skirtas S.Eidrigevičiaus menų centrui (SEMC), vis dar tuščias. Japonijoje jau yra veikiantis jūsų muziejus, tačiau Panevėžyje vis dar nesiliauja mūšiai, žiežirbomis pasiekiantys net prezidentūros duris. Ketinimai SEMC panaudoti kino teatro „Garsas“ statinį, jį kaip reikiant rekonstravus, patinka ne visiems. Koks įrašas, jūsų manymu, internetiniame puslapyje turėtų atsirasti pirmiausia?

- Ši tema mane jau slegia, nes penkeri metai praėjo nuo pirmųjų planavimų, o vis dar stovima vietoje. Vis dar užsiiminėjama saviveikla, kaip kas išmano, taip tas daro. Pastarąją savaitę vėl pasipylė paramos balsų, kad SEMC išties reikalingas; artimiausiomis dienomis turėtų būti dar kartą sprendžiama, ar statyti naują pastatą, ar likti prie senos „Garso“ kino teatro panaudos idėjos. Aš apskritai būčiau linkęs palikti besipešančias puses ir pasisakyti už kuklų meno centrą Lepšių kaime, toje vietoje, kur buvo tėvų sodyba, kur vyksta veiksmas, aprašytas mano poemoje ,,Giedanti gaidžio galva”…

- Vis dėlto nuo ko, jūsų manymu, sprendimas priklauso?

- Nuo profesionalumo. Šiandien penktadienis, gegužės 8 diena, mano vardadienis. Ankstų rytą įjungęs kompiuterį, randu pasveikinimą nuo Panevėžio mero, kur jis užsimena apie ,,susitvenkusius debesis’’. Pagalvojau: metaforos, vėl metaforos. Mat ne kartą esu su meru aštriai susiginčijęs. Lygiai prieš dvejus metus tą dieną dalyvavau SEMC konkurso projektų vertinimo komisijoje. Aš tikėjausi ko nors neįprasto, nematyto, kas galėtų tapti Baltijos šalių simboliu ar pasididžiavimu, tačiau paskubomis suruoštas konkursas neatnešė netikėtų, originalių pasiūlymų. Buvo išrinktas lengviausiai realizuojamas, degtukų dėžutę primenantis projektas. Žiūrėkime: praėjo jau dveji metai, o kokie rezultatai? Ogi ciklas priešiškų atakų periferineje spaudoje, internete. Dabar daug kalbama apie pasaulyje įsišėlusį virusą Covid-19, bet dalies mažų miestų gyventojų mąstysenoje gyvuoja periferiškumo, pavydo ir neapykantos virusas. Kitaip sakant, tvyro virusas, kuriam dar nesuteiktas pavadinimas…

- Jau keturi dešimtmečiai, kai gyvenate Varšuvoje. Kokiomis aplinkybėmis paskutinįkart lankėtės Lietuvoje?

- Viešėjau šių metų Vilniaus knygų mugėje, kur buvo sutiktas „Apostrofos“ išleistas 2020 metų kalendorius su mano darbais, MO muziejuje buvo mano naujo darbo „Hommage a Mekas“ pristatymas. Taip pat aplankiau seną bičiulį nuo Kauno St. Žuko technikumo laikų, gobelenų meistrą Feliksą Jakubauską. Jis daug metų ketina išausti gobeleną su mano kompozicija, kur būtų perteiktas pastelės ar piešinio įspūdis. Mūsų susitikimai paprastai baigiasi prisiminimais. Kadangi Feliksas žymus bitininkas, išeidamas klausiu: „Ar padovanosi man medaus?“. Jis ilgai ieško, paskui paduoda puslitrį sakydamas: „Atvežk man savo kūrinį“. Kitą kartą atvykdamas turiu tai atsiminti, nes medus tikrai geras, iki karantino pradžios vos užteko... (Juokiasi.)

- Po kiek metų, kai mūsų vaikaičiai vadovėliuose skaitys apie Stasį Eidrigevičių, ten bus parašyta: 1980 metais dailininkas žmonos valia nusikėlė į Lenkiją? Ar kaip nors kitaip?


- Mūsų dienomis tai prilygsta išvykai į kitą miestą. Neverta sureikšminti vietos, kur esi, svarbu, ką dirbi, ką kuri, koks tavo indėlis į menų lobyną. Net Lietuvos prezidentui per Nacionalinių premijų įteikimo ceremoniją sakiau, kad gyvendamas šalia Lietuvos jaučiuosi svarbesnis Lietuvai - skelbiu žinią apie Lietuvą, rodau lietuvių kalbos grožį, kartais net uždainuodamas lietuviškai, rašau, mąstau lietuviškai ir t.t.

- Ar vis dar sulaukiate klausimų, kokiai valstybei atstovauja jūsų menas? Kokį atsakymą tam atvejui turite parengęs?

- Mano kūryba priklauso Stasio menų respublikai. Tai visiškai rimtai sakau. Pakomentuosiu. Japonijoje 2019 metais vyko didžiulė mano kūrybos paroda. Į jos atidarymą atvyko ir Lenkijos, ir Lietuvos ambasadoriai; veiduose - šypsenos, rankose - vyno taurė. Buvo graži puota, autografų dalinimas. Kam atstovavau? STASIO 70-mečiui.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s