Marcinkevičiūtė apie Marcinkevičių

Dokumentinio filmo apie Justiną Marcinkevičių kūrėja poeto bendrapavardė Agnė Marcinkevičiūtė visiems palinkėtų bent dieną, dvi pagyventi ta ramybe ir geromis emocijomis, kurios skleidžiasi filme “Prie rugių ir prie ugnies”.

Laisvė paklaidino

- Esate sukūrusi dokumentinius filmus apie rašytojus Jurgą Ivanauskaitę, Jurgį Kunčiną, Romualdą Granauską, režisierių Raimondą Vabalą. Kuo išsiskiria filmas apie vieną iškiliausių šių laikų lietuvių kultūros veikėjų Just.Marcinkevičių?

- Man vėl, po ilgos pertraukos, patikėjo didelę laisvę. Marcinkevičius - vienas iš svarbiausių Lietuvai žmonių, bet niekas netrukdė, nelindo ir neprašė duoti pažiūrėti, ką montuoju. Maniau, negi neateis ir nepaaiškins, kaip turi būti. Turėdama tiek laisvės net pasiklydau.

Pati nebūčiau ryžusis kurti filmo apie Marcinkevičių. Man tai būtų prilygę filmo apie Jėzų Kristų pastatymui. Sukurti filmą apie poetą man pasiūlė lituanistė Živilė Bandorienė. Šis jos įgaliojimas suteikė drąsos skambinti ir sakyti: “Laba diena, aš noriu kurti filmą apie jus”.

Man patinka atsiremti į istoriją. Aš pati neturiu ką pasakyti. Mokytis reikia iš praeities. Iš tuščios vietos nieko neišeis. Kad dykumoje užaugtų mažas kaktusėlis, jam reikia didelio kaktuso šešėlio. O kiek leidžia talentas, jėgos, finansai, bandai kalbėti apie tai, kas gera. Propaguoti tą dalyką ir oponuoti masinei kultūrai, kad žmonės, kuriems ne prie širdies masinė kultūra, pagalvotų, kad yra ir kitokių būdų egzistuoti.

Galutinė “Prie rugių ir prie ugnies” versija - trečia filmo pradžia. Pirmas filmo variantas buvo trys valandos, vėliau - valanda ir keturiasdešimt minučių. Pamaniau, reikia nuvažiuoti parodyti Justinui. Paskambinau, sakau, kad labai norėčiau parodyti filmo juodraštį. O jis: “Tai ką jūs, nereikia, jūs gi labai užsiėmusi, nesitrukdykite, juk ir mažą vaikelį turite”. Susimąsčiau - galbūt įžeidžiau jį kuo ar supyko žmogus. Sakau: “Bet, matote, man reikia pasitikrinti, gal kokių nuotraukų netikusių pridėjau”. O jis: “Man būtų labai malonu, jei tik jūs turite laiko”. Tokie dalykai tiesiog sužavi.

Pasižiūrėjome, pasikalbėjome. Vėliau su kompozitoriumi nuvažiavome. Rašytojas paklausė ir filmo muzikos. Patiko. Dar pataisinėjusi ir patrumpinusi, vėl parodžiau. Kai įsitikinau, kad viskas yra ganėtinai teisinga, nustojau varginti. Kiekvieną sykį žiūrėti į savo gyvenimą, kurį tu taip nuoširdžiai papasakojai, nėra lengvas dalykas. Paskui su Justinu susitikome jau per filmo premjerą.

- Kokie paties poeto vertinimai?

- Nevienareikšmiški. Visgi filmas nėra klasikinis. Stengiausi, kad jis nebūtų šaltas, sukaltas pagal šablonus. Norėjosi atspindėti, perteikti visą įmanomą individualumą ir šilumą. Pasirinkome formą - keliauti po poetui svarbias vietas, bendrauti su sutiktaisiais - pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.

Man atrodo, kad Just.Marcinkevičius yra labai kuklus žmogus. Vienas jo pasakymas tai išdavė. Poetas paklausė, kodėl visas filmas - tik jo pamąstymai, kodėl nėra kritikų kalbos, kaip kituose filmuose būna. Manau, tai rodo labai didelį tiek paties kūrėjo, tiek filmo operatoriaus, tiek mano nuoširdumą. Lyg išeitum nuogas. Bet Marcinkevičius niekada nesikišo į filmo kūrybą. “Čia jūsų filmas. Jūs žinote, kaip daryti”, - sakydavo.

Šiluma kiekvienam

- Filme įamžinote poetą, keliaujantį į gimtinę, aplankantį savo pradžios mokyklą ir Prienų “Žiburio” gimnaziją, Vilniaus universitetą, Druskininkus. Kuri kelionė įstrigo labiausiai?

- Pora epizodų filme atsidūrė visai atsitiktinai. Važiuojant pakeliui į poeto gimtinę Prienus, stabtelėjome viename slėnyje, kur vadinamosios Napoleono kepurės kalva matosi. Dar prieš išvažiuojant Justinas man savo namuose rodydamas nuotraukas sakė: “Va, čia vieta, kurioje aš tartum regiu visą Lietuvą. Ten yra viskas, ko reikia žmogui, gyvenančiam šitoje žemėje”.

Privažiavome tą vietą, išlipame, o ten viskas sukuista, suknista, privaryta technikos, kelią tiesina, kalną nukasa. Pataikyk taip, kad to idiliško vaizdelio, apie kurį jis pasakojo namuose, jau ir nebėra... Priėjo prie mūsų tos statybų aikštelės sargas ir paaiškino, kad šioje vietoje jis visokių iškasenų radęs, išdėstė savo teoriją, neva čia buvusi senoji Sirijos civilizacija, kuri vėliau pasitraukė iš šitų vietų. Justinas susidomėjęs išklausė. “Matote, kaip įdomu”, - tarstelėjo. Tas bendravimas, ta šiluma išklausyti kiekvieną, pasidomėti, kaip gyvena, žavi.

Įstrigo ir netikėtas susitikimas prie “Žiburio” gimnazijos. Sustojome ten, kalbėjomės su poetu. Matome, ateina keliu dvi moterys: senutė su lazdele ir vidurinio amžiaus moteris. Žiūrėk, sako, Justinas. Nufilmavome tą netikėtą susitikimą. Visi galvoja, kad mes jį surežisavome, tekstus iš kelių dublių repetavome. Bet galiu patikinti - ten niekas nebuvo meluojama.

- Ką pati gavote statydama filmą apie vieną Lietuvos šviesuolių?

- Susitinki su žmogumi ir paskui išeini kaip iš bažnyčios. Pajutau didelę apsaugą nuo sunkios dabartinės visuomeninės tikrovės. Ilgą laiką tie filmavimai man teikė tokią atramą. Net ir gaila, kad jie pasibaigė.
Kūriau šį filmą su pertraukomis. Laukdamasi mažosios Gabijos, pastačiau filmą apie Jurgą Ivanauskaitę. Jį pabaigusi, pradėjau montuoti medžiagą apie Just.Marcinkevičių. Šitas vaikelis, girdėdamas poeto balsą, nurimdavo, užmigdavo. Turbūt jie bus gerai pažįstami. (Šypsosi.)

A. Marcinkevičiūtė apie...

...stereotipus
Mes visi žinome, kokia šiandien yra sėkmės formulė. Jei berniukas - tai turėtų būti krepšininkas. Jei mergaitė - tai modelis arba televizijos žvaigždė iš realybės šou. Turėtume uždirbti daug pinigų, daug visko turėti, daug visko suvartoti. Tokia dabar yra mada. Bet teisingų žmonių, budinčių prie tradicijos, prie tautiškumo, visą laiką buvo ir bus, daugiau ar mažiau.

...moralę
Šiandien reikia sąžiningų filmų, žadinančių žmogaus sąžinę, propaguojančių tokius dalykus kaip nevogti, nesvetimoteriauti. Ir kuo daugiau tokių filmų, tuo geriau. Nes jau negėda vogti, meluoti. Kai pagauna meluojantį, tas ginasi, kol kaip katino nepamirko nosimi į tai, ką prisidirbo... Ir tai ištraukia, spjaudosi, apšmeižia dar ir tą, kuris jo veiksmus paviešino.

...abejingumą
Išsirenkame valdžią ketveriems metams. Žaidžia jie su tais pabertais blizgučiais. Kažkokius puslapius pasirašinėja ir nesupranta, kad tai yra ne popierius ir rašalas, o kitų žmonių kūnas ir kraujas. Jie nesuvokia, kad už kiekvieno popiergalio stovi žmogus su šeima ir vaikais.