LŽS pirmininkas Audrys Antanaitis: Gal Javtoko auka privers atsikvošėti

Tačiau pastarasis atvejis, kai kelios institucijos ėmėsi svarstyti buvusio krepšininko Roberto Javtoko elgesį dėl privačiam pokalbyje ištartų frazių apie sportininkę („Buvo su moterimi. Dabar bičas yra juodas. Ji su juo apsiženyjo"), grasinant atimti net jo apdovanojimus, pranoksta visas iki tol audringai išgyventas patirtis.

Jis atrodo toks absurdiškas, toks susapnuotas, kad sunku įsivaizduoti, kaip vyrai ir moterys gali rimtais veidais aptarinėti tokias nesąmones.

Žurnalistų sąjungos pirmininkas Audrys ANTANAITIS sako, kad šis atvejis yra dvigubai nenormalus.

- Kuo šis atvejis yra kitoks, negu tie, kurie jau tapo persekiojimų istorija?

- Pasaulis baigia išgyventi atšaukimo kultūros epidemiją, kurios fazė pasiekė nenormalią būseną, kai pradėta gniaužti žodžio laisvė, minties laisvė, kai bijai kalbėti, nes tavo žodis gali būti ne taip suprastas, kai mažuma sau leidžia tai, ko nenori leisti daugumai, kai atsiranda skirtingi standartai, kai žmonės persekiojami už tai, ką jie galėjo pagalvoti ar ką pasakė privačioje aplinkoje.

Javtoko atveju yra dvigubai nenormali situacija, nes jis tuos teiginius pasakė ne į eterį, o privačiame pokalbyje; net teismas nepriima tokių įrodymų - savo virtuvėje ką noriu, tą šneku. Nežinau, kaip pakliuvo į eterį privačiai pasakyti žodžiai, bet už tai turi atsakyti laidos vedėjas, o ne Javtokas.

- Matyt, visiška žodžio laisvė egzistuoja tik virtuvėje...

- Visiška žodžio laisvė neegzistuoja net virtuvėje, nes tu gali gauti keptuve nuo žmonos per galvą, ir tavo laisvė baigsis. (Juokiasi.) Svarbiausia įvardinau: Javtokas tą pasakė privačiai. Vadinasi, jau už tai nebegalima teisti, kita vertus, jis iš esmės nepasakė nieko bloga.

Tarkim, jei aš pavadinčiau kokį nors, atsiprašau, traktorininką girtuokliu, tai mane dabar imtų svarstyti, atimti visus medalius, nors aš nieko neišgalvojau? Juk jeigu yra toks faktas, gal galima jį ir įvardinti? Pagarba ar kalbėjimo inteligencija yra kiti dalykai. Bet jeigu žmogus neišsireiškė aukšta literatūrine kalba, ar galima tą žmogų bausti ir daryti iš jo baubą? Ne, negalima.

- Galbūt politinio korektiškumo tragikomizmas geriausiai matomas prieš aušrą?

- Atšaukimo kultūra, trunkanti nebe pirmą dešimtmetį ir besiklostanti cikliškai ir bangomis, pasaulyje, atrodo, yra pasiekusi baigiamąją fazę, o mes Lietuvoje vis dėlto nebuvom jos piko pasiekę kaip Amerikoj (kur už bet kokius „neteisingus" žodžius ar mintis žmonės buvo terorizuojami, atleidžiami iš darbo), galbūt iš dalies dėl to, kad pas mus nebuvo rasinės problemos.

Pasaulis pamažu bando atgauti sveiką protą. Štai Donaldas Trampas aiškiai įvardino: yra dvi lytys, amerikiečiai turi teisę gyventi valstybėje, kurios sienos nekerta milijonai neaiškių žmonių. Prie visų trūkumų (atšaukimo kultūra jam nekliūva, kai veikiama jo naudai) jis pasakė teisingų dalykų.

Labai tikiuosi, kad pati „atšaukimo kultūra" bus atšaukta, juk nenormalu, kai Vakaruose nebegali sakyti „policininkas" ar „policininkė", turi sakyt „policija", kai dviejų lyčių pagrindu besidauginantis žmogus turi gėdytis savo lyties, o 36 ar 72 lytis atradusieji nė kiek nesigėdija dėl savo atradimų, kaip ir dėl to, kad šitaip kuria nelogišką pasaulį.

Juk jeigu yra daugybė lyčių, tai pasaulis turi būti pritaikytas joms visoms: pirmiausia - 72 tualetai, 72 pirtys ir visa kita, o jeigu tas nevyksta, tai ko verti tie samprotavimai. Pasaulis po truputį ima atsikvošėti ir manau, kad Javtoko auka tam irgi šiek tiek pasitarnaus.

- Politinis korektiškumas ir žodžio laisvė yra vienas kitam prieštaraujančios sąvokos?

- Politkorektiškumas yra viena iš cenzūros, kurių rūšių yra labai daug įvairiose šalyse, formų. Putiniškoje Rusijoje vienokia cenzūra, Amerikoje - kitokia, Lietuvoje taip pat susidariusi savotiška cenzūrų sistema, bet manyčiau, kad šiuo atžvilgiu padėtis nėra bloga, nes Lietuvoje griežtos politinės cenzūros nėra. Tu gali neprasiveržti į vieną ar kitą portalą, laikraštį ar kanalą, bet vis tiek rasi galimybę ir vietos pasisakyti.

Stipresnė cenzūra atsiranda tik karo atveju, ją visiškai pateisinu. Būtų labai keista, jei necenzūruotume fašistinės Rusijos naratyvo ir jį skleistume, nes tai būtų mums priešiškos propagandos sklaida.

Kita cenzūros rūšis yra ekonominė cenzūra, egzistuojanti visose, net labiausiai išsivysčiusiose šalyse, nes žiniasklaidos priemonės turi savininkus ir gyvena iš reklamos. Paprastai tariant, žurnalistas nevarys ant savininko ir reklamos davėjo, - tokios gyvenimo taisyklės.

Paskutinė cenzūros forma, gana nauja istoriniame laike, tikiuosi, trumpalaikė ir iškrypusi, kada nebegali pasakyti kažkokio žodžio kažkurios grupės atžvilgiu, yra politinis korektiškumas. Koks iškrypimas: pavyzdžiui, žmogus, kuris įžeidžia lietuvių tautą sakydamas „nekenčiu Lietuvos, noriu kad ją okupuotų" po šių žodžių palieka partiją ir toliau ramiai gyvena, bet jei jis tuos žodžius pasakytų apie kitos rasės žmogų, tai jį jau beveik į kalėjimą sodintų. Kažkas kažką privačiai pasakė apie konkretų asmenį ir jau yra terorizuojamas, o įžeidęs tautą, valstybę paliekamas ramybėje.

Taigi bręsdama visuomenė turi su politiniu korektiškumu vienaip ar kitaip dorotis parodydama, kad nevalia turėti dvigubų standartų, kad vienodai vertingas yra bet kurios tautos žmogus, kad tauta taip pat turi teisę į pagarbą, kad negalima kelti rankos ir balso prieš valstybę. Kad dauguma turi tokias pačias teises, kaip ir mažuma. Kad mažuma taip pat turi teises, bet negali diktuoti daugumai...

- Galėtumėt pasakyti kokios formos cenzūra yra vyraujanti nacionaliniame transliuotojuje?

- Tiesa sakant, negaliu pasakyti ir mano pareigos turbūt nelabai leistų to daryti. Nesu LRT tarybos narys ir neturiu informacijos apie vidaus tvarką, nežinau, kokie santykiai su Seimu, kaip yra panaudojami pinigai, beje, dideli pinigai. Galiu pasakyt iš bendro išsilavinimo, kad ten, kur iš tikrųjų sukasi labai dideli Lietuvos masteliu pinigai, ten yra ir daug pretenzijų iš visų pusių.

Todėl pačia bendriausia prasme manyčiau: gerai, kad atliekami tam tikri apžvalgos darbai ir tam tikri auditai, gerai, kad yra mąstoma apie tai, koks turėtų būti visuomeninis transliuotojas, bet ar jis šiandieną labai gerai ar nelabai gerai atlieka savo darbą, už tą sumą, kurią jis gauna, ir ar labai gera lėšų panaudojimo sistema, man reikėtų gilintis.

Svarbiausia, kad bandymas išsiaiškinti nebūtų priimamas kaip puolimas, nes ten, kur yra biudžetiniai pinigai, ten yra visų mūsų reikalas, tai yra „respublika" - visuomeninis reikalas.

- Paklausiu tada irgi iš bendro išsilavinimo: ar nekrenta į akis, kad vis tų pačių veikėjų „diskusijose" pešiojamos seklios vietinės temos, apeinant rimtas kontroversiškas problemas (pvz., Izraelio, Baltarusijos)? Ar tai nesukelia minties, kad egzistuoja, švelniai tariant, ribos, kurių televizininkams šiukštu peržengti nevalia?

- Turiu savo tvirtą nuomonę ir kažkodėl galvoju, kad ji teisinga: dirbtinio ribojimo nėra, bet jūs teisingai pastebėjote, kad temos nėra išbaigtos, vientisos, visaapimančios ir kad mes pasaulį matome atskirais skutais. Bet tai yra ne dėl ribojimo, bet dėl to, kad esame nedidelė šalis ir mūsų žiniasklaidoje, žurnalistikoje pasaulio mastu sukasi nedideli pinigai.

Mūsų žiniasklaidos verslo mastą apriboja ir kalba, o ypatingai skaudu, kad mes tiesiog negalime diskutuoti apie padėtį pasaulyje, jeigu jūsų paminėtam Izraelyje ar Baltarusijoje neturime savo korespondento. Praktiškai visoje Vakarų Europoje jų neturime, nes išlaikyti korespondentus svečiose šalyse mūsų šaliai yra per brangu. Mes labai mažai informacijos turime net iš tos pačios Ukrainos, kur vyksta karas. Vadinasi, informaciją graibome tik iš agentūrų ir ja remdamiesi net savo nuomonės negalime susidaryti.

Kaip sakiau, neturintis informacijos iš LRT vidaus, taip ir Lietuva neturi informacijos iš pasaulio, kas vyksta jo viduje. Todėl mes, neturėdami pajėgumų, tik persispausdiname kitų surinktą informaciją, tik susitelkiame ten, kur pigiausia. O pigiausia yra nueiti į Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą, todėl ten po kelerius metus akredituoti tie patys žurnalistai, kurie kalbina tuos pačius žmones ir rašo apie tuos pačius dalykus, palikdami įspūdį, kad pasaulio centras yra Seime ar Prezidentūroje.

Dar gana pigu nežinia kodėl rašyti apie keliasdešimt tų pačių žmonelių ( blizgiuose žurnaluose) darant iš jų kažką, nors jie nėra kažkas. Einama lengviausiu keliu, nes analitinė ir tiriamoji žurnalistika yra labai brangios.

- Bet juk nieko nekainuoja kelti esminius klausimus, tarkim, apie lietuvių tautos ir jos valstybės išgyvenimo politiką šioje grėsmingoje užsienio galių apsuptyje?

- Čia kitas reikalas, čia didelių pinigų nereikia, bet, vadinasi, Lietuvoje trūksta žmonių, kurie galėtų ir kurie norėtų apie tai diskutuoti. Gal dėl to ir vieša diskusija apie tai tokia skurdi. Romualdą Ozolą prisimenu, gyvenimo pabaigoje jis buvo nuvarytas į paraštes, nors buvo vienas didžiausių protų Lietuvoje. Kitaip tariant, patys esame kalti, kad nėra kokios nors diskusijos, nes tie žmonės, kurie turi minčių ir gali diskutuoti, nesiveržia į viešumą, - mes, žurnalistai, turime juos iškelti, parodyti.

Kita vertus, norint pakeisti informacinį foną, reikia, kad susidarytų jį sąlygojanti kritinė masė. Jeigu vienas laikraštis, viena radijo stotis kelia rimtas problemas, jos dažnai dingsta bendrame žiniasklaidos sraute, kur dominuoja komercinė ir pramogų žiniasklaida, o televizijos programos skirtos žmogui, norinčiam pailsėti ant sofutės...Mano galva, demokratijos sąlygomis mes turėtume reikšti įvairias nuomones, ginčytis įvairiomis, net problemiškiausiomis temomis, - baisiausia demokratijoje yra nuomonių vienmintiškumas. Demokratijoje mes visi esame šios valstybės kūrėjai, ir kuriame ją tik turėdami skirtingas nuomones, nes viena ir ta pati nuomonė valstybei yra pragaištinga.

- Neretai tenka susidurti su raginimu atsisakyti savicenzūros, esą ji yra toks pat blogis, kaip ir cenzūra. Argi?

- Kaip jos gali atsisakyti, jei savicenzūra ir savidisciplina, mano galva, yra sinonimai. Vis dėlto žmogus turi vienaip ar kitaip valdyti savo mintis, - savicenzūra yra minčių drausminimas. Nes jeigu nevaldysi savo minčių, arba panirsi į depresiją, arba išprotėsi, arba geriausiu atveju tapsi žmogumi, kuris nepritampa visuomenėje. Savicenzūros neįmanoma atsisakyti, nes žmogus kuria save kaip civilizuotą kultūringą būtybę ribojamas tiek įstatymų, tiek elgesio taisyklių, atsižvelgdamas į kitų žmonių interesus: ko jie iš tavęs nori arba nenori. Atsisakęs savicenzūros natūraliai jiems primeti save. O jie sako: ačiū, nereikia.

- Kai jūs buvote Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, komisija buvo aiškiai matoma, dabar tematom tik inspekcijos vadovą Audrių Valotką, nuolat tampantį lietuvių kalbos neprietelių taikiniu. Jam galėtumėt prikišti savicenzūros stoką?

- Šiandien nekorektiška man būtų kalbėti apie komisiją, bet lietuvių kalbą gyniau ir ginsiu. Audrių Valotką puola ne dėl to, kad jis neteisingai dirba, bet dėl to, kad jis kartais per daug prisišneka. Jam ne kartą sakiau: „Bičiuli, privaldyk liežuvį, nes politikoj reikia nešnekėti to, kas nebūtina. Jei įvesi šiokią tokią savicenzūrą, būsi nepakartojamas ir labai naudingas".

Jį mes gynėme, kai pulkas organizacijų pasisakė prieš jo skyrimą Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininku. Man mažiau pasisekė, nes kai mane „tvarkė" skirdami papildomus rinkimus, kad tik aš nepatekčiau į VLKK, manęs neapgynė...

- Iki jūsų Žurnalistų sąjunga, vadovaujama Dainiaus Radzevičiaus, sudarė bedantės, prisitaikėliškos organizacijos įspūdį, o pats jos vadas, užuot gynęs kolegas, neretai juos skandino. Gal dėl to jis ir padarė karjerą - buvo paskirtas Žurnalistų etikos inspektoriumi?

- Visada gali kritikuoti tą, kas buvo. Įpėdiniai žino, ką reikėjo daryti, bet rečiau žino, ką reikia daryti. Toks jau gyvenimas...Visko buvo: ir gero, ir ne tiek gero. Aš gal būčiau laikęsis kiek kitos sąjungos veiklos taktikos. Kitas pirmininkas - dar kitokios. Tiesiog reikėjo laviruoti didelių pokyčių metais, eiti nepramintais keliais, tad, suprantama, ginčytinų sprendimų, dažnai kolektyvinių, išvengti nebuvo įmanoma.

Aš galvoju ne apie praeitį, o apie dabartį ir ateitį. Dabar man rūpi pamatyti ir suvokti, kokia yra reali Lietuvos žurnalistų padėtis ir kaip ją galima pagerinti. Kokybiška pilietinė žurnalistika visų pirma valstybės turi būti remiama ne 6 milijonais, kaip yra šiandien, bet bent 60 milijonų. Na, o jeigu negalima jai skirti daug pinigų, reikėtų pritaikyti visas įmanomas mokestines lengvatas, nes žurnalistika vis dėlto yra misija.

- Jūsų pirmtakas šioje kėdėje buvo įsipatoginęs net 22 metams, - kiek jūs ketinate užsibūti?

- Naujo pirmininko rinkimai turėtų būti kitų metų pabaigoje. Vadinasi, mano kadencija - apie pusantrų metų, o kas bus paskui, žino tiktai ponas Dievas. Dabar buriu iniciatyvių, darbščių kolegų komandą, kad drauge įtemptume lanką, ir Žurnalistų sąjunga net be manęs galėtų judėti jo strėlės kryptimi.