Pirmą kartą pažvelgęs į smulkutę, tamsiaplaukę operos dainininkę Laurą ZIGMANTAITĘ (22) net neįtarsi, kad ši mergina svajoja kada nors beprotišku greičiu pralėkti... naikintuvu. Iš Klaipėdos kilusi atlikėja šiuo metu studijuoja klasikinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir dalyvauja televizijos projekte "Triumfo arka". Atidesni žiūrovai Laurą turėtų prisiminti iš praėjusių metų to paties konkurso. Nors šiemet mergina atsargiai vertina savo galimybes laimėti, dalyvavimas jai teikia didžiulį džiaugsmą.
- Kaip susižavėjai muzika?
- Mano tėvai - muzikantai. Mama - muzikos mokytoja, tėtis grojo grupėje. Dainuodavau pas mamą chore, bet vaikystėje visada sakiau, kad muzikante nebūsiu. Mačiau, kokia sunki yra ši profesija. Tačiau aukštesnėse klasėse papuoliau pas gerą muzikos mokytoją, ji pastebėjo, kad turiu gerą balsą, pakvietė ateiti padainuoti. Ji supažindino mane su dainavimo pagrindais, dalyvavau "Dainų dainelėje", laimėjau. Pamaniau, kad gal ir reikėtų pabandyti. Niekada nebuvau didelė operos mėgėja. Dabar po truputį ji man pradeda patikti.
- Nenorėtum keisti muzikos stiliaus?
- Ne. Esu išskirtinė būtent šioje srityje. Savo malonumui galiu dainuoti daug ką, bet profesionaliai - tik klasiką.
- Kaip manai, ar kiekvienas klasikinės muzikos atlikėjas gali dainuoti populiariąją muziką?
- Visi rimtesni estrados kūriniai turi savo kontekstą ir jiems atlikti reikia tam tikrų žinių. Jei jų neturi, gerai neatliksi. Be to, populiarioji muzika reikalauja tam tikros dainavimo technikos. Klasiką dainuojantis žmogus jau yra sugadintas, "popsiškai" jis nelabai padainuos, nes balso aparatas išlavintas kitokiai technikai ir tai girdėti.
- Kas pastūmėjo dalyvauti "Triumfo arkoje"?
- Dalyvauju jau antrą kartą. Man labai patiko praėjusiais metais, todėl neatsisakiau ir šiemet. Tai yra puiki galimybė padirbėti su orkestru, dirigentu. Akademijoje dažniausiai yra tik pianinas. O čia gauni įrašų, pamatai save iš šono. Visa tai yra naudinga. Be to, susipažįsti su daug žmonių, operos korifėjų.
- Kaip vertini savo galimybes laimėti šį konkursą?
- Manau, kad man iki pergalės gali pritrūkti patirties. Balsą reikia mokėti gerai valdyti. Nors laimėti būtų smagu, šiemet yra daug vertesnių pergalės žmonių - tiek Vaidas Vyšniauskas, tiek Marta Lukošiūtė. Pati į juos žiūriu kaip į kelrodes žvaigždes.
- Su kokia nuotaika tau geriausia lipti į sceną?
- Pastebėjau, kad kai einu dainuoti kokį nors rimtą kūrinį, geriau išeina, jei būnu dėl ko nors prislėgta. Kai jaučiuosi blogai, galvoju - iš paskutiniųjų išeisiu ir padainuosiu. O kai ateinu linksma, ta linksmybė išblaško. Kita vertus, kai užgriūva problemos, gal labiau į patį kūrinį įsigilini. Juk tie kūriniai dažniausiai gvildena kokius nors rimtus klausimus - santykių, išgyvenimo, mirties. Tai gal prasta savijauta padeda įsijausti.
- Kuo tave sužavėjo televizija?
- Neinu vien dėl to, kad čia televizija. Man patiko kolektyvas, galimybės. Smagu, kai ir mama per televizorių pamato. Bet pati televizijai nejaučiu didelės traukos. Televizorių žiūriu retai. Man labai sunku įtikti tiek dėl filmų, tiek dėl laidų. Man atrodo, kad pusė televizijos programų yra tokių nei į tvorą, nei į mietą.
- Kaip dėstytojai akademijoje reaguoja į tai, kad dalyvauji televizijos projekte?
- Nėra taip, kad jie labai dėl to džiaugtųsi. Mano dėstytoja žiūri į tai abejingai. Jei tai manęs nenuvargina ir netrukdo, tai ir gerai.
- Šis projektas populiarina klasikinę muziką. Kaip manai, ar to reikia?
- Labai reikia. Juk kai kurie žmonės neturi galimybių kur nors nueiti ir pažiūrėti. Čia filmavimai yra nemokami. Tai puikus visuomenės lavinimo būdas, kuris nieko nekainuoja. Užtenka paspausti televizoriaus mygtuką.
- Tavo manymu, Lietuvoje klasikinė muzika yra gana žinoma?
- Sprendžiant iš teatrų lankomumo, atrodo, kad ja domisi gana daug žmonių. Salės nėra tuščios. Bet kai paklausi žmonių, ką jie žino apie vieną ar kitą operą, suvoki, kad nors jie ir lankosi, nieko nesupranta. Dar daugiau būna tokių verslininkų, kurie atitempia į teatrą savo moteris ir sėdi ten žiovaudami. Galbūt į operos lankymą vis dar žiūrima kaip į elitinę pramogą.
- Ar Lietuvoje daug matai galimybių kaip klasikinės muzikos atlikėja?
- Galimybių yra visur. Galbūt Lietuvoje yra sunkiau išlaukti tinkamos progos. Galbūt galimybių yra truputį mažiau, nes neturime tiek daug teatrų, bet jei tai yra tavo kelias, jį galėsi eiti bet kur.
- Savo ateitį sieji su Lietuva?
- Kol kas esu pagalvojusi nebent magistro studijas pratęsti kur nors užsienyje. Lietuvoje yra toks požiūris, kad žmonės, grįžę iš užsienio, yra kažkuo geresni. Tačiau pati išvykčiau ne tik dėl to. Užsienyje viskas yra kiek siauriau. Studijuodamas Lietuvoje, pereini viską labai plačiai ir greitai. Tai, aišku, yra gerai. Užsienyje gali rinktis siauresnę sritį ir ją visiškai išstudijuoti.
- Su kokiais mitais apie operos dainininkus esi susidūrusi?
- Pagrindinis - kad operos dainininkės yra labai stambios, su penkiais pagurkliai, didžiule krūtine, pūstomis suknelėmis ir tokiu "tortu" ant galvos. Dabar to toli gražu nėra. Atvirkščiai - visi nori, kad jos būtų smulkios, fiziškai stiprios, kad galėtų net ir kokį kūlverstį scenoje padaryti.
- Turi kokį nors svajonių personažą, kurį norėtum įdainuoti?
- Vieno tokio nėra. Noriu sudainuoti kuo daugiau ir kuo geriau.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
