respublika.lt

Liubomiras Laucevičius: pasiėmiau, kiek galėjaunuotraukos (4)

2020 birželio mėn. 14 d. 17:29:02
Danutė ŠEPETYTĖ

Teatro ir kino aktorius Liubomiras Laucevičius, kuriam pristatyti nė nebūtinas pažyminys, - ši pavardė savaime tapusi meistrystės ženklu, - birželio 15-ąją sutiks 70 metų sukaktį. Jis priskirtinas tai auksinei teatralų kartai, kuriai pavyko neįtikėtina talentų gausa bei ryškumu palikti tokį neprilygstamą pėdsaką Lietuvos kultūroje, kad jis blankiais mūsų laikais verčia stebėtis: sovietmečiu? Tiek daug ir tokių unikalių asmenybių?

×
nuotr. 8 nuotr.
Liubomiras Laucevičius - dukart Auksinio scenos kryžiaus laureatas. Eltos nuotr.


- Dažnai prisimenate savo metus?

- Tiesiog atėjo toksai amžius labai greitai. Nuo mažens norėjau būti aktoriumi, vaikščiojau su mama į kiną, skaitydavau pjeses ir pan. Lyg neseniai pradėjau aktorinę kelionę. Perėjimai iš teatro į teatrą, ieškojimai, darbai, kuriuos siūlė ir kuriuos gavau, - visa tai bedirbant bėgo ir prabėgo kaip vėjas. Užtat ir nesureikšminu to amžiaus, - vadinasi, užtarnautas poilsis ateis… jeigu jau tapsiu nereikalingas.

- Turbūt tokias mintis dar stumiate šalin?


- Ne, pavyzdžiui, laikas karantine man iš pradžių labai patiko: ramybė, tyla, visiška tuštuma visur. Parduotuvėje nedaug žmonių, niekas nesistumdo, viens nuo kito bėga, bet po dviejų trijų savaičių organizmas pareikalauja judesio. Gal dėl mūsų darbo specifikos nuolatos krutėti, važinėti kažkur filmuotis, vykti į gastroles.

- Vienu sakiniu perbėgot aktorystės kelią - galėtumėt išskirt, kuri jo atkarpa buvo jums dosniausia ar geriausia?

- Po Juozo Miltinio studijos Panevėžyje darbas Klaipėdos dramos teatre man buvo kaip sanatorija. Kai mane ir mano žmoną (aktorę Lili Stepankaitę - aut.past.) priėmė režisierius Povilas Gaidys, gavau ir vaidmenų, ir siūlymų į kino filmus, ir atmosfera čia buvo jau kita - ne tokia įtempta ir gąsdinanti. Atsidūręs tarp užimtų ir savimi pasitikinčių aktorių ir pats tampi tokiu. O darbas Kauno dramos teatre tapo tų dviejų teatrų išdava, gludinimas bei gilinimas įgytos patirties.

- Iš Panevėžio, galima sakyti, tiesiog pabėgote?

- Pabėgau. Bet aktorystės pradžiamokslis, meistriškumo pagrindai, vaidmens vingrybės santykyje su kitu veikėju, minties variacijų paieška yra J.Miltinio nuopelnas, - niekas dėl to nesiginčija. Jaučiu didelį dėkingumą, kad per devynerius metus jo studijoje Panevėžyje turėjau galimybę mokytis ne tik iš jo, bet ir iš vyresnių kolegų. Pasiėmiau, kiek galėjau.

- Ir niekada nesigailėjote?


- Pradžioj, kai nesisekė, galvojau, kad būsiu suklydęs pasirinkdamas teatrą. Klaipėdoje tariau, jeigu ir čia man nesiseks, reikės kažką daryt, eiti kitur. Bet, matyt, perėjimas į Klaipėdą buvo mano laimingas bilietas.

- Skaičiau jus manant, kad režisierius turi būti filosofas. O aktorius?

- J.Miltinis sakė, kad aktorius turi būti filosofas ir akrobatas. Pasakė jis tą frazę, ir daugelis suprato tiesiogine prasme, neva aktorius scenoje turi vartaliotis fiziškai. Tačiau po to Miltinis tarstelėjo, kad aktorius turi būti filosofas ir akrobatas minties prasme… Aktorius turi būti lankstus. Yra sakoma, kad norint tapti aktoriumi reikia penkiolikos metų, be mokslo akademijoje, nes ten praktiškai tik supažindinama su profesija. Mokyklą aktorius išeina teatre, kurdamas įvairius vaidmenis, dirbdamas su įvairiais režisieriais, bandydamas suprasti ir atliepti į kiekvieno jų sumanymą bei stilistiką, įsiliedamas į spektaklio visumą tik jam būdinga spalva. Aktorius atsako už savo vaidmenį. Bet jeigu jis supranta visumą, jam lengviau prisitaikyti prie režisieriaus sumanymo.

- Aktorius turi nuolat paklusti režisieriaus, būna, ir nesusitupėjusio ar silpno, valiai. Tai nenervina nė kiek?


- Tai priklauso nuo medžiagos. Jeigu silpnesnis ar jaunesnis režisierius imasi rimtos dramaturgijos, tada jis man netrukdo, nes jo trūkumus šiek tiek kompensuoja medžiaga. Bet jei pjesė silpna ir režisierius ieško formos, nori išgauti kažką nepaprasto, gilaus, ką bus sufantazavęs, bare sėdėdamas ar namie, o to nei medžiaga leidžia, nei jo jėgos, tada, žinoma, aktoriui kančia. Būna dar kitaip: režisierius pastato spektaklį ir išvažiuoja sau, jis neprižiūri spektaklio, neaugina jo ir, maža to, dar kaltina aktorius, kad jie bus sugadinę jo spektaklį. O ką aktorius? Jei dramaturgija prasta, raitykis kaip nori, žiūrovo neapgausi, jam bus neįdomu.

Nepaliauju stebėtis, kodėl jauni režisieriai ima silpnas pjeses ir bando joms įpūsti gyvybę, kai šiandien laisvi rinktis gerą medžiagą, prie kurios vien prisiliesdamas įgytų nepaprastos patirties.

- Aktoriui būtina garbėtroška?


- Apskritai ji yra viena iš varomųjų jėgų, kurios stumia menininką, nebūtinai aktorių, į priekį. Visose srityse - ir dailėje, ir muzikoje, ir poezijoje, - žiūrėk stumdo alkūnėmis vieni kitus. Stumdo net mirusius, kad tik parodytų, iškeltų save. Todėl tie, kurie blaiviau mąsto ir supranta žemišką tuštybę, neretai lieka užgožti degančių garbėtroškos ugnimi. Šie švytėte švyti ir kviestinis režisierius, nežinantis jaunų aktorių savybių, dažnai renkasi juos, besiblaškančius po akimis. Deja, daug kur teatruose nebeliko nuolatinio režisieriaus, kuris pažintų ir augintų trupę, išnaudodamas ir skatindamas vis kitokius kiekvieno aktoriaus gabumus.

- Nejaučiat apmaudo, kad sovietmečiu buvo daugiau pagarbos teatro žmonėms?

- Nepamirškite, tai buvo sąmoningai daroma, kadangi tiek teatras , tiek kinas, dailė, muzika turėjo atlikti ideologinę funkciją, - menas buvo pasitelkiamas kaip instrumentas sovietinei santvarkai įtvirtinti. Ir tie, kurie uoliai atlikdavo jiems uždėtą misiją, gaudavo padėkos „popierėlį“ ir darė karjerą. Tačiau buvo ir tokių aktorių, kurių nebuvo įmanoma apeiti dėl visuomenės rodomos pagarbos, pelnytos jų išskirtiniais gebėjimais ar talentu.

- Kokiais atvejais pajuntate sovietinį žmogų savyje?

- Jo manyje vis mažiau ir mažiau. To laikotarpio neišbrauksi, jame pragyventa 40 metų: gimiau, dirbau, sukūriau šeimą, auginau vaikus. To neišbrauksi kaip ir J.Miltinio teatro, bet gyvendamas tarybinėje tikrovėje niekada nebuvau persismelkęs komunistine ideologija, kaip ir daugelis kitų. Apskritai, koks gali būti sovietizmo spaudas, kai viskas priešinga tam, kas buvo, kai viskas taip greit keičiasi tartum kine. Ir ne vien tiktai buities, bet ir pažinimo, pasaulio matymo prasme.

- Betgi jūs - artistas, turėjot progą pagyventi ne tik sovietmečiu. Scenoje turėjot progą pajusti ir Viduramžių, Renesanso dvasią... Kokiam laike jums būtų priimtiniau gyventi?

- Iš anksčiau vargiai beprisimenu tokį malonumą, kurį jutau prieš kelerius metus, kai režisierius Jonas Vaitkus statė Tomo Mano „Fjorensą“, nukėlusią mus į XV amžių, į nuostabiojo Medičio laikus. Besiruošdamas Florencijos valdovo Lorenso de Medičio vaidmeniui, domėjausi, nagrinėjau tą laikotarpį, ir mane pakerėjo Renesanso epocha, kurioje gyveno ir kūrė tokie dvasios milžinai, kaip Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Botičelis, Mikelandželas….

Gyventi? Nežinau. Žiūrint kuo būtum. Būti Medičio tarnu, aišku, nesinorėtų, o Lorensu Medičiu aiškiai nebūsi.

Trumpas dosjė


Liubomiras Laucevičius gimė 1950 m. birželio 15 d. Vilniuje.
   
1966 m. buvo priimtas į Juozo Miltinio vadovaujamą Panevėžio dramos teatrą. 1968-1975 m. dirbo Panevėžio dramos teatre.
   
1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą (kurso vadovas Povilas Gaidys). 1975-1990 m. dirbo Klaipėdos dramos teatre. Nuo 1990 m. įsiliejo į Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę.
   
Vyriausybės kultūros ir meno premijos, dukart Auksinio scenos kryžiaus, dukart „Fortūnos“ laureatas, LDK Gedimino ordino kavalierius.
   
Paskutinis didelis ryškus vaidmuo kine - kunigas Igno Jonyno juostoje „Nematoma“ (2019).

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (4)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUMAŽĖJO: birželį „Klaipėdos naftos“ naftos terminalų preliminarios pardavimo pajamos siekė 2,1 mln. eurų, ir, lyginant su praėjusių metų birželiu, yra 0,6 mln. eurų, arba 22,2 proc., mažesnės.
  • KORONAVIRUSAS: Rumunija skelbia apie naujų koronaviruso infekcijų paros skaičiaus rekordą; per 24 valandas šalyje patvirtinti 555 nauji atvejai; iki tol daugiausia infekcijų per parą registruota balandžio 11-ąją – 523.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar prezidentas turėjo pasidalinti skėčiu su šalia šlampančiu berniuku?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

+7 +9 C

 

+10 +12 C

 +18 +20 C

+17 +19 C

 

+19 +21 C

3-4 m/s

2-3 m/s

 

3 m/s

Nuorodos