Jau sumetėte, kodėl patriotas šiandien apšaukiamas „naciuku"? Kodėl „Tėvynės" ir „Tautos" sąvokos rečiau negu retai sutinkamos briuseliška retorika besidangstančios valdžios apeigose? Kodėl net, regis, taikios moters neatsiejamu papildiniu yra tapęs pažyminys „skandalinga" ? Taip, lietuvybė šiandien skamba skandalingai. Pasak naujųjų marksistų, ją teigiantys turėtų pasitikrinti blaivumą, kaip buvo bandoma padaryti Lietuvos vėliavą iškėlusios lietuvių kalbos mokytojos Astros Genovaitės ASTRAUSKAITĖS atžvilgiu.
Narsi moteris. Tai ji apliejo dažais mėgėjišką paminklo kovotojams už Lietuvos Laisvę maketą Lukiškių aikštėje. Tai ji su Lietuvos vėliava gynė K.Škirpos alėją nuo užmaršties tamsos; tai dėl jos buvo iššaukti bent keturi policijos ekipažai su šunimis. Tai ji iš gana kuklios mokytojos algos paaukojo pinigėlių dažams, skirtiems padengti vaivorykštinę kakofoniją požeminėje Vilniaus perėjoje. Tai ji savo lėšomis organizavo didžiulį mitingą „Už Vytį Lukiškių aikštėje", kur skulptoriai demonstravo konkursinius savo Vyčių projektus. Tai ji parlamentarams, palaikiusiems 360 tūkst. piliečių parašų foniniu triukšmu, pareiškė, kad „Tautos balsas nėra foninis triukšmas" ir leido susipažinti, kaip jis atrodo iš tikrųjų: balandžio 1 dieną 9 garso kolonėlės, išdėstytos aplink Seimo rūmus, bent pusvalandį transliavo sirenų gausmą.
Tiesa, tokia A.G.Astrauskaitė, kokią matau sėdinčią prieš save „Respublikos" redakcijoje, mažumėlę skiriasi nuo A.G.Astrauskaitės, kalbančios mitinge ar dalijančios „vyriškus" epitetus feisbuko (ji pataisytų „veidaknygės") paskyroje.
- Jūs ir organizuojate protesto akcijas, ir sulaukiate nemažai protesto balsų. Ir jums dėl to nebūna nedrąsu?
- Žmonės mane dažnai klausia, kaip aš nebijau. Sakau, jie negali manęs įkišti į kalėjimą. Jie negali manęs nužudyti. Juk, sakau, nepuola drebančio iš baimės, gulinčio ir silpno, - paprastai puola tą, kuris stovi iškėlęs vėliavą už Tėvynę, už gimtąją kalbą, vertybes, už Tautą. Esu patriotė iki kaulų čiulpų, ir, jeigu reikės, galiu už Lietuvą Tėvynę ir pasiaukoti, kaip pokario meto partizanai. Neturiu ką prarasti, pati jau 30 metų esu išsiskyrusi, užaugo ir mano dukros, abi turi nuostabias šeimas.
- O kai jus areštavo ir kaip nusikaltėlę vežė į policijos komisariatą, irgi jautėtės gerai?
- Nors buvau įgrūsta į grotuotą mašiną, kur už sienelės buvo du šunys, nebijojau, o pravirkau tik iš didžiulio skausmo, kai pareigūnai, užlaužę rankas, bandė man uždėti antrankius, ir iš to didelio pažeminimo, kurį pajutau pirmą kartą gyvenime, jiems atidarius mano piniginę ir ėmus skaičiuoti pinigus, bei paliepus daryti blaivumo testą. Jie neturėjo jokios teisės taip elgtis su manimi, nes nebuvau padariusi jokio nusikaltimo, uždegdama žvakutes K.Škirpos alėjoje. Kai pareigūnai mane uždarė kameroje, pasijutau fiziškai blogai, sakiau kad kviestų greitąją, bet jie jos neiškvietė tol, kol netekau sąmonės. Na, kaip žinote, bylą teisme laimėjau, man grąžino konfiskuotą vėliavą ir įvyko stebuklas: gavau policijos generalinio komisaro Renato Požėlos atsiprašymą su jo autografu. Mano advokatė siūlo: „Šitą atsiprašymą reikėtų įsirėminus pasikabinti ant sienos, nes tai tokia retenybė šiais laikais."
- Meinstryminė žiniasklaida, minėdama jus, dažniausiai tonuoja neigiamą jūsų įvaizdį. Ar juntate kokį nors šios propagandos pėdsaką santykyje su žmonėmis?
- Jei kadaise buvo komunistinė tiesa ir buvo tokie politiškai angažuoti jos tarnai, tai dabar šiame fronte itin uoliai darbuojasi sisteminė, globalistinės propagandos žiniasklaida, apmokami sorošiniai „influenceriai" ir kitokio plauko klapčiukai. Kai raginau protestuoti prieš priverstinį testavimą, mano tekstu pasidalijo apie 14 tūkst. žmonių, bet į piketą prie Seimo tesusirinko apie du šimtus; ar tai propagandistų pėdsakas, nežinau. Ten tiesiai šviesiai pasakiau, kad Seime sėdi transkonservatoriai, transliberalai ir transvestitai, siekiantys, kad Seimas dirbtų LGBT politikos plėtrai. Priminiau, kad į Seimą Laisvės partijos atstovai pateko neteisėtai, nes partija buvo įtraukta į rinkimuose dalyvaujančių partijų sąrašą pasibaigus Vyriausiosios rinkimų komisijos darbo laikui. Kita vertus, manau, kad ir rinkimų rezultatai buvo suklastoti.
- Kaip į jūsų visuomeninę veiklą reaguoja gimnazijos vadovybė?
- Nors esu šmeižiama, kaip sovietmečiu buvo šmeižiami rezistentai, nors globalizmo politikai daro įtaką žmonėms, išsityčiodami per globalistinę žiniasklaidą, formuodami neigiamą nuomonę apie mane, marginalizuodami, apšaukdami skandaliste, „antivaksere", nors spaudimą darė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kiti savivaldybės klapčiukai, tačiau „Juventos" gimnazijos direktorė - labai šauni vadovė, patriotė. Jinai pasakė, kad mokytoja yra visuomenininkė, tačiau darbo metu mokykloje neužsiima politika, o jos veikla už mokyklos sienų yra jos asmeninis gyvenimas. Tiesa, iš Martyno Mažvydo progimnazijos, kur darbavausi direktoriaus pavaduotoja, pasitraukiau pati, neatlaikiusi spaudimo, nes būčiau susigadinusi sveikatą. Direktorius ten - Konservatorių partijos narys, dėl mano veiklos bandė kagėbistiniais metodais (svetimomis rankomis) susidoroti. Konservatoriai ir visa Seimo valdančioji klika, yra naujieji bolševikai, kurie susidoroja su bet kokia jiems nepatinkančia tautine, lietuviškumo, nesuklastotos istorijos Laisvės kovų mintimi. Jie dabar užsilipo ant mūsų Tautos šventovės altoriaus ir dergia mums ant galvų, trypdami, naikindami Tautos moralę ir bandydami siekti savo tikslų per imliausias ir jautriausias visuomenės grupes - per švietimą, per mokyklą. Atgavus Nepriklausomybę, maždaug 8-erius metus mes mokėme vaikus nejausdami ideologinio spaudimo, tačiau laikui bėgant jis vis stiprėjo ir stiprėjo. Vadovėliai, net valstybės istorijos, perrašomi globalistine dvasia.
- O jeigu gimnazijoje imtumėt moksleivius ugdyti patriotine dvasia, nusikalstumėte bendrai ugdymo dvasiai?
- Lietuvių literatūra yra, galima sakyti, Lietuvos istorijos neatsiejama dalis. Laikant valstybinį lietuvių literatūros egzaminą reikia remtis ir istorinio laikotarpio aplinkybėmis, apibūdinant tiek pačią epochą, tiek jos pagimdytai literatūros srovei atstovaujantį rašytoją. „Juventos" gimnazija, kur lietuvių kalbos ir literatūros mokau vienuoliktokus ir dvyliktokus, ugdo tautinių mažumų vaikus ir aš labai džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti su jais. Jų dar labai stipriai nepalietė nei homoseksualizmo mados, nei tariamos europinės vertybės, - jie tokie mandagūs, gerbia mokytojus: Mokytojo dienos proga apdovanoja gėlėmis, o kai įeini į klasę, pagarbiai atsistoja: nuoširdūs, atviri, nuostabūs žmonės. Apskritai, kur tik dirbau, lengvai rasdavau kalbą su vaikais, aš juos gerbiu, prisirišu kaip prie savo vaikų, o jie atsako tuo pačiu.
- Kaip kalbate apie Tėvynę rusų, lenkų tautybės gimnazistams, gyvenantiems Lietuvoje?
- Sakau, kad ne Europa - mūsų Tėvynė, - mūsų Tėvynė yra Lietuva. Vaikai, sakau, nesižavėkite kelionėmis į Briuselį, ten nieko gero neišmoksit, žiūrėkit Lietuvos. Aš jiems kartoju: pasaulyje yra daug gražių vietų, bet jūs visuomet pasiilgsite vietos, kur gimėte, pasisilgsit apylinkių, kurias aplankėte su tėvais, jūs visuomet pasiilgsite Lietuvos. Ir paaiškinu, kad visiškai nesvarbu mūsų tautiniai skirtumai, kad labai džiaugiuosi, jog jie laikosi savo tradicijų. Štai slavams Velykos - didžiausios šventės, mums - Kalėdos, bet mūsų Tėvynė - viena, ji - Lietuva. Ir jaunuoliui iš Baltarusijos sakau: tu dabar prisiglaudei Lietuvoje, bet nepamiršk, kad tavo tėvynė - Baltarusija, būk savo tėvynės gerbėjas; mes visi turime labai mylėti savo Tėvynę, kad mūsų nesupainotų su anglais ar afrikiečiais, kad mes tautiškai neišsigimtume, kad gintume savo žmones, jų vertybes ir tradicijas.
- Kaip susiformavo jūsų pažiūros, kurias nemažai kas palaikytų nacionalistinėmis?
- Išaugau patriotiškoje, didelėje, draugiškoje šešių vaikų šeimoje. Mano tėveliai buvo dzūkai, bet kai sovietai nacionalizavo mirusių karo metu mano senelių, gana stambių ūkininkų, turtą, mamytė, likusi našlaite 16 metų, augino jaunesnį brolį ir sesę, todėl išvengė Sibiro. Bet ūkininkų turtas buvo nacionalizuotas, vaikai skriaudžiami. Vėliau, ištekėjus mamytei ir susilaukus pirmojo vaikelio, jauna šeima gavo sovietų „pasiūlymą": arba Sibiras, arba buvęs Vokietijos kraštas. Su viena karvute, gyvuliniu vagonu jie buvo nudanginti į Klaipėdos kraštą, išlaipinti Pagėgiuose, kur kolūkių pirmininkai ar tarybinių ūkių direktoriai išsirinkdavo sau darbo jėgą. Taip tėveliai atsidūrė Vilkyškiuose, buvo įkelti į vokiečių apleistą namą, ten aš ir gimiau. Tėvelis klausydavosi „Amerikos balso", mamytė mums, vaikams, su meile pasakodavo apie ikikarinę Lietuvą. Kai parsinešiau iš mokyklos spaliuko ženklelį, mama tuo blizgučiu nesidžiaugė ir paaiškino, kad „spaliukai" veisiasi pas rankučių neplaunančius vaikus. Mane mokė nuostabi Smetonos laikų lietuvių kalbos mokytoja Angelė Kekienė, kiti prieškario Lietuvoje susiformavę pedagogai, 10-oje klasėje nuvežę į „Mažvydo" spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Plojome atsistoję, man riedėjo ašaros, kai skandavome „Lie-tu-va"... Mes sovietmečiu augom patriotais, komunizmo idealai neišmušė meilės lietuvių kalbai, tautosakai, o dabar kur kas baisiau šiuo atžvilgiu mokyklose, vaikai auklėjami transkomunizmo-globalizmo dvasia ir jie mano, kad tai nauja, pažangu. Sugrįžo tas pats komunizmas, tik pavadintas liberaliniu tolerantiškumu.
- Ką tartumėt, jei paklausčiau, kas šiandien yra svarbiausia?
- Kiekvienam bent kiek susipratusiam šiandien reikia kovoti už Tėvynę, už lietuvių kalbą ir ne komentarais veidaknygėje, bet savo kūnu ginti prigimtines vertybes: tėvų žemę, tradicijas, tautiškumą, lietuvių kalbą, nesuklastotą Lietuvos Laisvės kovų istoriją, nusipelnusius Lietuvai didvyrius, kovų nuo priešų simbolį - Vytį. Aš visiems ir kiekvienam Lietuvos žmogui pasakyčiau: jeigu tau rūpi Tėvynė, jos likimas, junkis prie protestuojančių žmonių, pats kviesk minias, - naujieji bolševikai bijo masiškumo.