respublika.lt

Kur viešpatauja „pilkieji", anksčiau ar vėliau į valdžią ateina „juodieji"

(119)
Publikuota: 2024 birželio 05 07:18:48, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Saulius Varnas sako, kad mums reikia ruoštis ne karui, o taikiam gyvenimui, neskatinant žmoguje agresijos ir nekuriant sau naujų priešų. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Spausti Rusiją dėl taikos sąjungininkes ragino Madride lankęsis Ukrainos prezidentas, tačiau Estijos prezidento saugumo konferencijos kuluaruose Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovai neoficialiai pareiškė esantys pasirengę siųsti savo karius į Ukrainą, jeigu Rusija pasieks ryškių pergalių fronto linijoje. Apie tai rašė Vokietijos spauda.

 

Mes nežinome, kas kalbama Lietuvos politikos užkulisiuose, tačiau Gabrieliaus Landsbergio interviu BBC televizijai taikos meldžiantiems žmonėms nesuteikė jokių iliuzijų dėl politikų proto prašviesėjimo. Žinomas teatro režisierius Saulius VARNAS kalba ne tik apie taiką Ukrainoje, bet ir apie pasaulio tvarką, kurioje apskritai karams neliktų vietos. Jo manymu, pradėti reikėtų nuo savęs - seniai laikas taikytis ir taikyti ideologiškai ar kultūriškai supriešintas puses ir Lietuvoje.

- Prisimenu, mano geras pažįstamas tarnavo Karelijoje prie Suomijos sienos, - sako Saulius Varnas , - jis pasakojo trejus metus tarnavęs sovietinėje armijoje ir kiekvieną dieną žinojęs, kad tądien prasidės karas,- taip buvo kalte kalama jam į galvą. Ir taip trejus metus, ir taip kasdien, - kitos minties nebuvo.

- Koks galėtų būti viso to moralas?

- Karo nebuvo, tačiau gyvenimas kasdienėje įtampoje psichologiškai nepraėjo be pėdsako. Mes irgi verčiami galvoti, kad karas neišvengiamas, kad jis būtinai bus, jeigu ne ryt, tai poryt, mes irgi nuolat stumiami į stresinę situaciją, žinant, kad net riboto galingumo atominis ginklas akimoju nušluotų visą Lietuvą nuo žemės paviršiaus, kad ir kiek kovos brigadų iš pašalies čia prisišauktume, kad ir kiek ginklų sandėlių ar gamyklų čia pristeigtume.

Bet skatinti apie tai nuolat galvoti yra absurdas, nes stresas aktyvina ginties, savisaugos instinktą ir slopina kūrybines galias, kurių taip reikia tiek valstybiniuose, tiek privačiuose kontekstuose.

Lietuvai gresia pavojus ne tik dėl galimos karinės agresijos iš tos pačios Putino Rusijos, bet ir dėl to, kad valstybinėse struktūrose dažniausiai dominuoja „pilkieji", nes jie paprastai ir veržiasi į valdžią; beje, tai būdinga ne tik Lietuvai... O pasak brolių Strugackių, ten, kur viešpatauja „pilkieji", anksčiau ar vėliau į valdžią ateina „juodieji"... Nežiūrint visų įtampų bei karo veiksmų pasaulyje, manyčiau, kad mums reikia ruoštis ne karui, o taikiam gyvenimui, neskatinant žmoguje agresijos ir nekuriant sau naujų priešų.

Prieš keletą dienų nutiko įvykis, kuris jau daug dienų man niekaip neišeina iš galvos... Sostinėje buvo Muziejų naktis. Pasivaikščiojau po ją ir grįždamas iš Valdovų rūmų pradžioje išgirdau, o po to ir pamačiau vaikiną bei dvi merginas ant Universiteto laiptų tokiais gražiais balsais dainuojančius lietuviškas dainas, kad, žinot, man prieš akis iškilo ir Vytauto Mačernio eilėraščiai, jo vizijos, ir paties prisiminimai iš vaikystės, kai iš ryto pabudęs regi saulę šviečiant pro langą ir galvoji, Dieve, koks gražus pasaulis...

Prisiminiau mamos pasakojimą, kaip jos vaikystėj vakarais būdavo dainuojama ir viename, ir kitame kieme, ir kaip tos dainos iš įvairių sodybų susišaukdavo tarpusavy. Mane taip sužavėjo jaunų balsai ant Universiteto laiptų ir jų atliekamos tautiškos melodijos, kad atrodė, būtent čia yra tikroji Lietuva, kad būtent tokios energijos ir reikia mums visiems, kad mes gyventume darnoje.

Kokia stiprybė, mintijau, kada žmogus dainuoja sau, dainuoja Dievui. Kaip į Lietuvą sugrąžinti tokią patirtį, atliepiant nebylų sielos šauksmą, o ne norint pasirodyti, pasidemonstruoti, priverstinai organizuoti, nes kur suorganizuota, ten dažniausiai esti ir negyva...

- Tarytum teatrui sugrąžinti dvasią, kurią jis pametė siekdamas būti pažangiu?

- Teatre aš vis labiau pasigendu dialogo per tylą, o ji visuomet esti už teksto ribų, gebanti paliesti kiekvieną vis kitoje vietoje. Teatras juk prasideda už žodžio ribų... Žodis gimdo vienas aliuzijas, kūno kalba, mizanscenos - kitas, muzikos garsai, šviesos - dar kitas, o iš viso to gimsta dar viena žiūrovo realybė, kurios atskiruose elementuose jis nė negalėtų įžvelgti... Šiandien teatre didelės techninės galimybės - visko per akis, bet labai retai galime išvysti scenoje kažką gyva - tai, ką galėtume įvardinti teatru.

Masinė kultūra pastarąjį dešimtmetį baigia išstumti klasikinį išsilavinimą - tą vienintelį masinės kultūros priešnuodį. Taigi, kyla klausimas, kodėl nei šiuolaikinis menas, nei išrinktieji valstybės vadovai ar politikai net nebando orientuoti tautos į dvasinio pažinimo kelią? Nejaugi galvojama, kad visus atsakymus bei nusiraminimą galima rasti prekybos centrų lentynose?

Teatras, kokį šiandien dažniausiai matome Lietuvoje, tai - gluminantis tiražavimas, pasipramogavimas, atgarsiai kažkur kažko matyto, verčiantys klausti, ar tai iš nesusivokimo, ar iš sąmoningo siekio kuo greičiau realizuoti globalistų svajonę, kad žmonės taptų visiškai panašūs vieni į kitus. O juk mes, lietuviai, turbūt neatsitiktinai išlikom per sudėtingiausius istorinius virsmus: ir atgimėm, ir valstybę vėl suformavom?

- Ir vėlekos susidūrėme su egzistencinėmis grėsmėmis?

- Perfrazuodamas Aristotelį, galėčiau pasakyti, kad norint išlikti tiek Lietuvos, tiek bet kuriai kitai valstybei, svarbu, kad ji nebūtų susiskaldžiusi į klanus ir jos vadovai sugebėtų (išdrįstų) neapgaudinėti nei savęs, nei Tautos. Lietuvoje nusivylimas ir nepasitenkinimas valdančiaisiais yra juo didesnis, juo labiau valdantieji tolsta nuo žmonių, nenorėdami su jais kalbėtis, tartis, gerbti ir ieškoti sprendimų drauge. Juk taip svarbu būti viename kelyje.

Grįžtu prie Aristotelio, kuris sakė, jog demokratija yra viena iš trijų blogiausių santvarkų, bet ji turėtų leisti diskutuoti, ieškant tiesos, o ne siekiant sunaikinti kitaip manantį. Tokiu atveju bet kokia diskusija tampa konfliktu ir netenka prasmės, nes, mano nuomone, užčiuopus tiesą, ją reikia dar ir išnešioti savyje, ištylėti.

- Kita vertus, juk konfliktas yra būtinas kiekvieno rimto dramos kūrinio dėmuo. Kiek prisimenu, ir jūs pats nesat režisavęs spektaklio, kur jo nebūtų...

- Atsakysiu į jūsų pastebėjimą viena Indijos legenda. Ji yra apie atsiskyrėlį vienuolį, kurį dievas Višnus buvo padaręs nepaliečiamą ir nepažeidžiamą jokių demonų. Vienuoliui meldžiantis piktieji bandė jį ir vieną šimtmetį, ir kitą šimtmetį sugundyti, išmušti iš vėžių, patraukti į savo pusę, bet jiems niekaip nesisekė. Tada jie prisiminė taisyklę: jeigu priešo negali nugalėti jėga, negali jo įveikti gudrumu, reikia susitaikyti su juo ir daryti tai, ką jis daro, sugriaunant jį iš vidaus.

Taigi demonai pradėjo melstis kartu su atsiskyrėliu, ir įvyko virsmas - jie pasikeitė. Atrodo, galima buvo švęsti pergalę, kad nebeliko piktųjų, su kuriais reikėjo kovoti, tačiau staiga pasirodė sunerimęs Višnus ir pasakė vienuoliui, kad reikia liautis demonus traukti prie savęs, nes Žemėje nebeliks su kuo kovoti. O jeigu nebebus su kuo kovoti, tai jam, Višnui, teks užbaigti Žemės ciklo procesą, ir joje nebeliks gyvybės.

Viena vertus, ši istorija kelia šypseną, bet, kita vertus, joje esama ir išminties: gal ir mums neleidžiama užbaigti proceso, o vis sudaromos galimybės mokytis? Gal nuolatos susidurdami su agresyviomis jėgomis, esame priversti joms priešintis ir nepasiduoti degradacijai? Prisimenat mokslininkų eksperimentą su žiurkėmis, kurioms laboratorijoje buvo sukurtos idealios sąlygos? Po kiek laiko jos ėmė agresyviai elgtis, neįprastai poruotis, prasidėjo išsigimimai...

- Jums tai neprimena žmonių gyvenimo?..

- Taip, žinoma. Žmogus ateina į žemę tobulėti, kristi, keltis, išbandyti save įvairiose situacijose, vaduotis iš aistrų, iš prisirišimų, iš savo silpnybių. Mes ketiname šiaip sau laimingai pragyvent skirtą laiką, tačiau taip nebūna. Juk ir pirmoji santuoka dažniausiai esti neatsitiktinė, nes būtent ryšys su tam tikru žmogumi mums yra reikalingiausias išmėginimų kelyje, kad kažko išmoktume.

Taip, Žemė įdomi vieta išbandymams. Žmogus ateina tam tikriems susidūrimams, kuriuos jis priverstas įveikti, tik, Dieve, gink, jis ateina ne žudyti. Manau, kad būtų labai pravartu visiems norintiems pakariauti, pasižiūrėti į tą „romantiką", kurią Izraelis surengė Gazos ruože, o jeigu jiems to dar negana, kad susiprotėtų, pasižiūrėti vieną geriausių, mano nuomone, antikarinių filmų „Eik ir žiūrėk" (rež. Elemas Klimovas). Tikiu, kad po to daugelio požiūris į karą turėtų pasikeisti, o jeigu ne, vadinasi, kažkas jiems galvoje labai negerai.

- O gal jiems praeitų noras ir gintis?

- Gintis juk galima įvairiais būdais. Mahatma Gandis sugebėjo be ginklų iškovoti savosios šalies Nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos imperijos. Be abejonės, bet kokia agresija prieš kitą valstybę turi būti baudžiama, nevalia toleruoti jokių karo iniciatorių kad ir iš kokios šalies jie būtų. Visi pradėjusieji karus, visi nesilaikantys šių dienų karybos taisyklių turėtų būti teisiami - ir Putinas, ir „Hamas", ir dabartinis Izraelio vadovas, ginantis savo šalį, bet kurio kariškiai beatodairiškai žudo Gazos civilius ir yra įsitikinę, kad jie yra teisūs, o visi kiti neteisūs ir kalti.

Pažįstu daug nuostabių, šviesių šios tautos žmonių ir todėl didis klausimas, kodėl ten, kur žydų tautos bendruomenė susiburia, įtampa tampa didesnė, kodėl ten susipriešinimas su vietos gyventojais anksčiau ar vėliau tampa neišvengiamas... Man tas klausimas išlieka atviras.

Pagaliau pasauliui būtina bent dėti pastangas ieškant taikaus sugyvenimo planetoje. Galbūt net panašiai, kaip Vatikane renkant Popiežių - valstybių vadovai neišleidžiami iš patalpos tol, kol nesusitaria dėl visuotinio nusiginklavimo... (Juokiasi.)

- Apskritai įsitikinimas, kad valdžia teisi, o visi kiti neteisūs, yra gajus ir demokratine save laikančioje Lietuvoje. Prieš metus šnekėjom apie ateitį, kurią jai piešia valdantieji. Galbūt šiandien vaizdas pasidarė aiškesnis?

- Kažkas su mumis yra negerai. Savo valstybės vizijos mes ne tik neturime, bet ir nebebandome jos ieškoti, nors Europos pavyzdžiu kurpiame ilgiausias strategijų išklotines; gal ją net ir nebėra kam kurti. Trūksta valstybininkų, gebančių žiūrėti bent dešimtmečiu į priekį, - politikų vištakumas jau tampa pavojumi valstybingumui. Pažiūrėkite, kokius pasiuntinius mes ruošiame Europos Parlamentui ir kam jie pasirengę atstovauti? Lietuvai, ginti jo interesus?

Kažkada juokavome, kad teisingiau į Europarlamentą būtų deleguoti pagal sąrašą tuos, kurie Lietuvoje gyvena už skurdo ribos, nes jie įgytų progą pamatyti pasaulį, pasižmonėti ir bent jau keleriems metams išeitų iš skurdo zonos, o kalbant rimčiau, gal vertėtų ten deleguoti jaunimą, ką tik baigusį politologijos mokslus - jiems tai būtų gera praktika.

Deja, abejingumas kone visuotinas, o juk ten, kur įsigali abejingumas, ten atsiveria ir vartai į pragarą...mes nusiviliam, nebetikim, kad esame reikalingi vieni kitiems, kad kartu galime kažką nuveikti, ir išsikraustome iš savo Tėvynės. O kai mes traukiamės, lengva ranka sukviečiami žmonės iš svetur ir mes pakeičiami svetimais. Tai išrinktiesiems net naudinga, nes kai ateis laikas, jie balsuos taip, kaip išrinktiesiems reikės.

- Tiktai klausimas, ar prisišauktieji vietoj lietuvių, stos ginti Lietuvos, jeigu reikės?

- Galvoju, kad ne, netikiu tuo. Lietuvoje tikrai yra asmenų, kurie galėtų pasitarnauti mūsų valstybės stiprėjimui, bet šiandien daugelyje sričių turime visišką griūtį. Todėl gal nereikėtų atleidinėti patyrusių vadovų, ambasadorių ar kitų vyresnio amžiaus specialistų, kol neišsiauginome jiems pamainos. O kad neužsiauginome, akivaizdu, perbėgus mintimis ministrų kabineto indėlį valstybės saugumui bei gerovei. Kitos valstybės juk tokių klaidų nedaro.

Ne taip seniai Lietuvoje rezidavo aštuoniasdešimtmetis Japonijos ambasadorius, bet Japonijos vyriausybė nepasiūlė jam eiti į užtarnautą poilsį, - atvirkščiai, reiškė dėkingumą, kad jis sutinka tęsti darbą šiose pareigose. Mes, tokia maža valstybė, taip dažnai nevertiname savo tautiečių specialistų ir lengvai išstumiame juos ne tik iš darbo, bet neretai ir iš Lietuvos.

- Ar matytumėt kokią nors taikaus subuvimo viltį žmonėse?

- Popiežius Jonas Paulius II vienu metu kalbėjo, o kunigas profesorius Robertas Pukenis buvo pasiryžęs ir net pradėjęs statyti Panevėžyje visus vienijančią ekumeninę šventyklą, kurioje galėtų tilpti visų religijų tikintieji, nes visi tikėjimai yra panašūs, visos religijos turi sąsajų su krikščionybe, ir krikščionybė - su kitomis, visas jas siejanti gija yra Tvėrėjas. Bet, žinoma, kelias tenlink yra kaip kopimas į kalno viršūnę: į ją gali lipti iš įvairių pusių, bet kad ir iš kokios pusės pusės koptum, pasiekta viršūnė bus viena ir ta pati. Svarbiausia yra jos siekti.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
328
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (119)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kaip dirbate - iš namų ar vykstate į darbo vietą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+13 +23 C

+11 +18 C

+11 +18 C

+15 +23 C

+17 +23 C

+18 +24 C

0-5 m/s

0-7 m/s

0-6 m/s