respublika.lt

„Koronos“ pandemija verčia paskutinį riboženklį

(0)
Publikuota: 2020 gegužės 25 06:59:03, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Ričardas Stulpinas. Stasio Žumbio nuotr.

Ar pastebėjote, kaip skirtingai karantiną išgyvena skirtingo sukirpimo žmonės. Vieni, kad ir kas būtų, murma, jog viskas negerai, kiti, kurie labiau disciplinuoti, su medicinos kaukėm važinėja net nuosavu automobiliu, treti (kategorijų gali būti net daugiau), paprastai turintys didesnę pasirinkimo laisvę, visuotiniuose apribojimuose įžvelgia ir pavojų, ir toli siekiančių tikslų. Architektas Ričardas STULPINAS, galima sakyti, yra laisvas menininkas.

 

Nuo tada, kai norėdamas išvengti kompromiso su sąžine, išėjo iš valdiškų struktūrų, nebetarnauja niekam, - projektuoja patogius, gražius, ilgam gyvenimui skirtus namus. Jis iki šiol daro brėžinius kvepiančiu, skrupulingai padrožtu pieštuku, nesinaudoja elektronine bankininkyste ir piktinasi, kad bankai prievartauja klientus. Jis mėgsta ne virtualų skaitmenį banko sąskaitoje, o banknotą (geriausia, jei tai būtų litas) savo piniginėje, lygiai kaip mėgsta paglostyti namo sieną, čiuopti knygą, kalbėti su žmogumi matydamas jo akis.

- Kaip jums pavyko susigyventi su karantino taisyklėmis?


- Man sako, kad plauti rankas yra gėris. Bet plauti rankas reikia visuomet. Man sako, kad dabar pabūti su šeima yra gėris. Bet būti su šeima reikia visada. Man sako, kad dabar reikia dažniau skambinti tėvams, nes tai gėris. Bet su tėvais reikia kalbėti visada. Man sako, kad dabar yra laiko skaityti ir tai yra gėris, bet skaityti reikia visada. Taip ir nesuprantu, kodėl tikri dalykai virsta dorais tik akistatoje su mirtimi?

- Vis dėlto, ką skaitėte?


- Aštuonioliktąjį kartą skaitau šauniojo kareivio Šveiko nuotykius. Tai darau visuomet, kai mane apsupa keistasis pasaulis. Tuomet telieka išsiaiškinti, ar Šveikas yra komisijos pripažintas idiotas, ar toks yra pats pasaulis? Patikėsite ar ne, visus aštuoniolika kartų esu Šveiko pusėje! Šiandienę situaciją matau, kaip toje pasakoje - „dangus griūva”! Kalbu ne apie ligą, bet apie visuotinę psichozę, kuria naudojamasi nedoriems ir negražiems darbeliams atlikti. Tad ir elgiuosi kaip Šveikas, vykstant Pirmajam pasauliniam: kariaukit, jeigu esat idiotai, o aš gyvensiu savaip.

- Nebuvo dingęs ūpas statyti, kurti?

- Labai džiaugiuosi, kad mano užsakovai yra normalūs ir sveiki žmonės, tad dirbame toliau. Žinoma, per tą isteriją, kiek sunkiau gauti medžiagų, inžinerinės įrangos, bet dabar - kitokios žaidimo taisyklės. Suprasdamas, kad toks pasaulio žlugdymas, jį per ilgai užtęsus, gali virsti griūtimi, visiems pažįstamiems kolegoms, statybų vadovams ir darbininkams nuolatos kartoju: dirbkime, brangieji, dirbkime! Jeigu nenorime klūpoti, dirbkime. Jeigu pavargote, pailsėkite ir statysime toliau. Taigi aš renkuosi statyti, kol galiu, kad paskui nereikėtų klūpėti su ištiesta ranka …

- Priminėt man pasakojimą apie žmogų, kuris Antrojo pasaulinio karo metais statėsi namus. Vokiečiai, sako, iš jo šaipėsi: kas statosi namus, kai krenta bombos. Tačiau žmogaus būta užsispyrusio ir po karo jis jau galėjo kraustytis - stovėjo namas, tvartas, kluonas, svirnas ir pirtis...


- Manau, kad panašiai, kaip aš, elgėsi ir jūsų minimas žmogus.

- Norite žinoti, kuo tai baigėsi? Kai grįžo su šeima iš Sibiro, galėjo atsisėsti tik ant namo pamatų, tik tiek tebuvo likę iš sodybos, - visa kita buvo išdraskyta, išsitampyta po kitų gyvenimus... Tai tikra istorija.

- Bet jis sugrįžo iš to pragaro? Bet jis juk neklūpojo su ištiesta ranka? Bet jo palikuonys mena jo statybas? Grįžęs juk rado savo darbo pėdsaką. Lenkiu galvą prieš šitą žmogų. Tragedija būtų, jeigu žmogus atsiklauptų. Jeigu žmogaus niekas neatsimintų... Jeigu niekas nenulenktų galvos prieš šitą žmogų. Jeigu nebeliktų jokio žmogaus pėdsako... Žinot, seniai seniai, kai buvau mažas, tėvų paliepimu lankiau muzikos mokyklą. Grojau akordeonu. Neturint klausos groti yra varginantis reikalas, tad su siaubu prisimenu muzikines kančias... Bet kartais paimu atsidarau futliarą ir žiūrėdamas į akordeoną prisimenu, kaip gera groti Bachą. Ir jeigu labai stipriai užsisvajoji, akordeonas ima skambėti...

- Manote, kad baimė numirti nuo koronaviruso buvo ir tebėra gerokai perdėta?


- Sakykit man, ar žiniasklaidos misija yra blogųjų žinių, panikos skleidimas, isterikos eskalavimas, chaoso propaganda ir t.t.? Dabar nuolat siuntinėja perspėjimus: neatsipalaiduokit, bus antroji banga. Tai - misija? Tai - blogis. Ji nežino, ką daro ar tik vykdo kažkieno nurodymus? Perskaitai Kazuo Ishiguro „Dienos likučius“, kur pasakojama apie žmogaus, visą savo gyvenimą paaukojusio išdavikui, dramą, išklausai sielą sprogdinančią Karlo Orfo (Karl Orff) operos „Carmina Burana“ muziką, ir nors abiem atvejais būni sukrėstas iki pačių gelmių, kad net sunku kvėpuoti (žinai, širdies problemos) bet nebūni sugniuždytas, nes meno misija yra apsivalymas. Kalbu apie meną, tikėdamasis, kad jis turi vertybes, - nežinau, ar jos yra politikoje, nežinau, ar jos yra žiniasklaidoje. Nemėgstu mokslo (žinau, jį neigti būtų absurdiška), nes etika nėra jo misija; visi didieji atradimai padeda gyventi, jeigu tik jie nepasitelkiami žudyti mūsų ir mūsų žemės. Politikos, verslo, popkultūros paskirtys aiškios, bet pernelyg merkantiliškos.

- Pasak šviesaus atminimo filosofo Arvydo Šliogerio, iš visų egzistencinių tipų (Politikas, Karys, Mokslininkas, Menininkas ir kt.) vienintelis Valstietis, imdamas iš žemės, jai viską grąžina su kaupu, o visi jūsų minėtieji gyvena kaip parazitai, apiplėšia Žemę ir nieko jai negrąžina, išskyrus šiukšles ir nuodus…


- Kiek gyvų padarėlių mes, žmogeliukai, nužudome šiaip sau, dėl malonumo?! Ir visai nesvarbu, sakysim, kad ruoniuką lazda užmušė koks grenlandų medžiotojas, kad galvą gyvam delfinui nupjovė kažkoks japonų žvejys. Kad milijonus metų besiformavusį kalną susprogdino kažkoks amerikiečių kalnakasys, o kažkoks brazilų medkirtys nukirto tūkstantmetį medį, - kiekvienam normaliam žmogui dėl to turėtų būti gėda… Vargšė Gamta apteko parazitais, kurie be saiko ėdė, tuštinosi ir dauginosi. Ilgaamžė išbandė ir badą, ir marą, ir karą, - niekas tų parazitų neima, bet galiausiai tokį antikūnį pasigamino, kad net gražu žiūrėti, kaip motutė gamta sveiksta. Nepaliauju gėrėtis gamtos išmintingumu - labai nudžiugino informacija apie sparčiai švarėjantį orą virš užkrato zonų.

- O ką gali dėl to jaučiantis gėdą žmogeliukas?

- Labai noriu, kad žmogeliukų bendruomenė nusiimtų karūną, kurios niekas tai bendruomenei neuždėjo, o pradėti reikia, kad ir kaip skambėtų banaliai, nuo kiekvieno asmeniškai. Juk stručiams sukišus galvas į smėlį, o trims beždžionėlėms užsidengus akis, ausis ir burną, mūsų pasaulio istorija vėl kartojasi iš pradžių. Vis atsimenu dokumentinį filmą apie nacius. Kai anglų ir amerikiečių kariai, įžengę į nacių koncentracijos stovyklą ir pamatę nesuvokiamą siaubą, sukvietė šalia buvusio miestelio gyventojus, jie bandė sakyti, kad nieko nežinojo, bandė aiškinti, kad nuo jų niekas nepriklausė… Ir nors tai buvo seni, sunkiai įžiūrimi dokumentiniai kadrai, tačiau mane nuolatos lydi tuose paprastuose vokiečiuose glūdėjusi nesuvokiamo didumo gėda…

Kadaise skaičiau apie vieną gana garsų mokslininką, turėjusį nemažai vargo įtikinėjant savo idėjos teisingumu. Tuomet visiems buvo aišku, kad visa ko centras yra Žemė, bet tas mokslininkas užsispyrusiai įrodinėjo kitaip. Po ilgų vargų jis savo pasiekė. Ir visiems pasidarė aiškiau ir lengviau gyventi, o sprendimas buvo toks paprastas - tereikėjo milijardus metų egzistuojančios sistemos sampratą pakeisti iš geocentrinės į heliocentrinę. Jau kuris laikas mes klaidingai suprantame milijonus metų egzistuojančią sistemą - centras nėra ten, kur mes manome. Tad problemos iš to ir kyla. Kadangi tas mokslininkas nepasinaudojo viena sąvoka, tai aš ją įvardysiu. Labai nekukliai nuskambės, bet jau senokai reikia pakeisti mūsų buvimo šioje žemėje sampratą iš EGOcentrinės į GEOcentrinę.

- Šiandien džiūgaujama, kad Lietuvoje įvyko skaitmeninis proveržis, kad pradinukai su mokytoja bendrauja „online“ internetu, kad dalis žmonių norėtų, kad tokia tvarka tęstųsi ir toliau. Kaip manote, yra ko džiaugtis?


- Kažkur teko skaityti labai taiklią mintį, kurią dažnai prisimenu: ilgėjant ginklui, didėja žuvusiųjų skaičius. Tai be galo tikslu. Ir tai nusako žmonių tarpusavio santykius per naudojamus daiktus. Tiesa, šiuo atveju kalbama apie labai šlykščius santykius - apie karą. Esmė ta, kad kardu nužudyti vieną žmogų, kurio akis, pilnas mirties baimės, matai čia pat, arti, yra žymiai sunkiau, negu sunaikinti tūkstančius tau net nežinomų žmonių, nuspaudus balistinės raketos paleidimo mygtuką. Bendravimas (turiu galvoje bet kokį bendravimą - nuo buitinio iki dvasinio) šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis (turiu galvoje bet kokias priemones - nuo telefono iki virtualaus bendravimo) iš esmės keičia betarpišką bendravimą, matant kito žmogaus akis, stebint jo kūno kalbą, užuodžiant jo kvapą. Su didžiule gėla vis labiau matau šio modernaus bendravimo kitimą panašėjant į ginklo ilgio kitimą. Kai turi aplenkti žmogų iš tolo, kai negali apkabinti artimo žmogaus, kai Europa nelaimėje palieka ispanus ir italus vienus, kai, praradus tikėjimą, vienintele vertybe tapo individas, kai žmogaus atvaizdas tampa vertingesnis už patį jį, kai bendravimas pakeičiamas mygtukų spaudymu, kai skatinamas nepasitikėjimas ir totalus vienas kito sekimas bei skundimas…

- Kai gyventojai vieną gražią dieną sužino esą tik populiacija ir niekas nesureaguoja?

- Kai sveikatos apsaugos ministras pasakė, jog bus atliekami tyrimai, norint nustatyti užkrato išplitimą populiacijoje (ne valstybėje, ne tarp šalies piliečių), pasijutau kaip gyvulininkystės fermoje, kur bus nustatomas kiaulių maro išplitimo laipsnis. Na, kai nustatys šį laipsnį populiacijoje, matyt, ir bus nuspręsta, ką toliau daryti su ta populiacija. Tai vienas tų riboženklių, kurių mums nederėtų peržengti. Kai kalbu apie žmonių santykius su gamta, matau riboženklį, nuo kurio prasideda gyvybės destrukcija, kalbėdamas apie valdžios elgesį, bandau įkalti riboženklį, už kurio prasideda laisvės destrukcija, kalbėdamas apie propagandą, kalbu apie riboženklį, už kurio prasideda tiesos destrukcija, kalbėdamas apie dabar propaguojamus žmogiškuosius santykius, tenoriu pasakyti, kad tai ne gėris, o laikinų sunkumų būtinybė, kurią reikia ištverti, kad nebūtų įkaltas riboženklis, už kurio prasideda dorovės destrukcija… Visada buvau galingos, plačios, gilios ir iš lėto tekančios lygumų upės gerbėjas. Ir šiandien nepatinka sraunūs, šniokščiantys pilni riedulių, rėvų ir slenksčių kalnų upokšniai. Net savo gyvenimą stengiausi gyventi kaip tokią upę, suprasdamas, kas joje vyksta. Dabar su nerimu laukiu šio visuotinio apkvaitimo pabaigos. Kai visi pamatys, kad viską sugriovė vos išgirdę švilptelėjimą. Kai supras, kad bėgdami nuo šešėlio sutrypė nepalyginamai daugiau. Kai rėkimui nutilus pradės ieškoti to, kuris pirmas pradėjo rėkti. Ir pergalės šūksnių laukiu su nerimu, net su baime laukiu… Su kuo kovojome? Prieš ką laimėjome? Ką kursime? Savo gerovę gamtos sąskaita. Ir visa tai tik dėl baimės iliuzijos? O gal dėl iliuzionisto meistriškumo?

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s