respublika.lt

Kodėl tokie tylūs mūsų teatralai

(0)
Publikuota: 2019 gruodžio 05 09:06:24, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 8 nuotr.
Nebėra žmogaus, kuriam rūpėtų aktoriaus augimas, tobulėjimas, nėra akies, kuri sektų jo kelią ir reikiamu metu jį stumtelėtų naujai patirčiai. Redakcijos archyvo nuotr.

Kadaise galėjai supainioti duris: Sąjūdis ir Teatro sąjunga glaudėsi tame pačiame sostinės name priešais Arkikatedrą. Sąjūdžio inicatyvinėi grupei priklausė ir legendinis aktorius Regimantas Adomaitis. Nors jis ne kartą pasakojo ten pakliuvęs atsitiktinai, tačiau ne veltui - ir paskui savo laikysena patvirtino esąs tiesos žmogus, nebijantis ją išsakyti ir valdžios akivaizdoje. Tačiau netrukus Teatro sąjunga buvo išprašyta iš tų rūmų, o savo kampelį išsaugojęs Sąjūdis greičiau yra tapęs nostalgišku vaiduokliu, o ne veikiančiuoju dariniu. Garbaus amžiaus R.Adomaitis prabyla vis rečiau, o jaunoji teatralų karta, atrodo, visuomenės problemoms yra abejinga, „gyvena čia ir dabar“ ir domisi tik savimi. Iš tikrųjų?

 

Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Ramutis RIMEIKIS atsidūsta:

- Kol R.Adomaitis dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), jis man buvo pavyzdys ne vien tik kaip ryškus aktorius, jis buvo pavyzdys visomis prasmėmis - nepasiduodantis jokioms intrigoms, apkalboms ir reikiamu momentu, nevyniodamas į vatą, išsakantis savo nuomonę. Šiandienos teatre nebėra arba beveik nebėra tokio rango asmenybių, koks yra jis arba, sakykim, buvo Justinas Marcinkevičius, kurių žodis gali pajudinti akmenį, bet pasukęs galvą gal ir prisimintum vieną kitą atvejį, kai teatro žmonės buvo sušokę ginti savo teises. Prisimenat, kai prie vieno ministro buvo imta valandas skaičiuoti, kiek kas teatre išbūna, atleidinėti pensininkus? Tuomet kilus teatralų pasipriešinimui, įsijungė profsąjungos, buvo sušauktas teatro atstovų suvažiavimas, ir prieštaringa politika teatralų atžvilgiu buvo pristabdyta. Šiandienos aktoriai laksto iš vieno teatro į kitą, blaškosi po serialus, jei pasiseka, vaidina reklamoje, - jie yra pavargę, savo reikalais užsiėmę ir visuomeniškumo juose iš tikrųjų nedaug. Aišku, norėtųsi iš aktorių daugiau iniciatyvos, Teatro sąjunga pasirengusi visuomet ją palaikyti.

- Yra pasiryžusių paremti pačią sąjungą?


- Mes nesam turtinga organizacija, neturime patalpų, kurias nuomodami galėtume užsidirbti, kaip kitos kūrybinės organizacijos. Mūsų patalpos - nykštukinės. Turime tik vadinamąją Žaldokynę, poilsio namelius Šventojoje, kur sezono mėnesiais atostogauja nemažai kolegų. Kadangi remontui, kurio verkiant reikėjo, mums nepavyko išsirūpinti lėšų nei iš Kultūros tarybos, nei iš Europos struktūrinių fondų, jį pradėjome patys už pinigus, gautus pardavus vieną iš tų namelių. Na, galbūt laiko klausimas, kada verslininkai jų vietoje pastatys didelius „bildingus“ (girdėjau apie tai kalbant), bet kol kas laikomės. Kultūros tarybai pateikėm projektą dėl Kazimieros Kymantaitės ir Monikos Mironaitės ir kitų memorialinių lentų - norėtume bent šiuos atminimo ženklus įkurdinti mieste, tik nežinia: duos neduos... Jei pavyksta gauti šiokią tokią paramą, tai tik projektams; už vandenį, elektrą, šilumą turim susikrapštyti, o patys, galima sakyti, dirbam visuomeniniais pagrindais.

- Tai kurgi nūn prašapo talentingos asmenybės?

- Yra talentingų ir šiandien, bet vieni, baigę studijas Muzikos ir teatro akademijoje, jau įsivaizduoja esą dideli artistai, kiti gi norintys ir turintys potencialo augti, pasiklysta nepirmarūšių užsakymų labirintuose. Nebėra žmogaus, kuriam rūpėtų aktoriaus augimas, tobulėjimas, nėra akies, kuri sektų jo kelią ir reikiamu metu jį stumtelėtų naujai patirčiai, išplėsdamas jo vaidmenų diapazoną, jo galimybių ribas. Toji akis, geresnė, blogesnė, anksčiau egzistavo, gal užtat ir asmenybių buvo daugiau. Atsimenu, aktorius Juozas Meškauskas ilgus metus mūsų teatre buvo lyg ir šešėlyje, tačiau atėjusi režisierė Irena Bučienė pastebėjo jame tokių spalvų, kurių nebuvo iki tol atradęs joks režisierius ir jis tapo kone pagrindiniu jos aktoriumi. Mano galva, aktorius turi augti kaip asmenybė. Jeigu to nėra, jį išnaudos išnaudos ir numes. Šviesaus atminimo mūsų dėstytoja Irena Vaišytė sakydavo: neleiskit, kad jus išspaustų kaip citriną. Taip neretai nutinka, kai vaidini viename, kitame, trečiame spektaklyje to paties plano vaidmenį, o paskui tampi nebeįdomus ne tik režisieriui, žiūrovui, - ir pats sau tampi nebeįdomus. Šiandien yra tiek ir tiek talentingų aktorių, bet kai kurie taip ir užgęsta, neatradę savo vietos ir neišsiskleidę talentu, pasmerkti vaidinti masuotėse. Jūs neįsivaizduojate, kiek tokių tragedijų vyksta teatre. Dabar madinga kviestis užsienio režisierius, kurie nepažįsta nei mūsų šalies, nei jos aktualijų, ir stato spektaklius pasaulio žiūrovui, - taip nacionaliniai aspektai nueina į antrą planą arba jų nebūna išvis. Tai rodos niekam nebesvarbu, svarbiausia, kad tik spektaklį pavyktų prastumti į užsienio festivalius... Šiandien pagrindinė LNDT trupė praktiškai likusi be darbo dar ir dėl to, kad išvis nėra spektaklių, vyksta remontas.

- Į kokį teatrą bepažiūrėsi, visur remontas.

- Reikia įsisavinti europines lėšas. Nuo tada, kai atėjau į šį teatrą po baigimo, šypseną keliantis kapitalinis remontas vyksta jau trečią kartą. Žinoma, pirma apie turinį reikėtų galvoti, kas ten bus po remontų, nes kol kas teatrai vaikšto šunkeliais - nors pasaulyje baigiama atsikąsti projektėlių vienadieniškumo, čia vis dar vieną, kitą, trečią projektėlį kurpia, pašokiruoja publiką, pajuokina... Ar neprisijuokinsime iki to, kad teatras taps miestelio kultūrnamio lygio kontora...

- Negaliu atsikratyti minties, kad dėl sumenkusio kultūros vaidmens visuomenėje iš dalies kalti vandens burnon prisisėmę kultūrininkai. Tokiu atveju politikams nesunku griauti net kultūros paminklus.

- Kai skaitau batalijas dėl politikams pavojų keliančių paminklų, galvoju, iš kur šiandien tiek šventųjų randasi. Jei galėtų, nugriautų viską, kas siejasi su sovietine praeitimi... Griauti užsimoję dedasi tokie švaručiai, kad net Justinas Marcinkevičius „švarumu“ jų kompanijai prilygt negali... Dieve Dieve. Na, sakykim, mūsų tėvai Maironį turėjo, na, o mes turėjom Marcinkevičių: pats gi važinėjau su juo po Lietuvą, mačiau, kaip sutikdavo jį rajonuose, kaip žmonės verkdavo, kai jis kalbėdavo. Parodykit šiandien man bent vieną poveikiu žmonėms jam prilygstantį intelektualą - nėra ir, matyt, dar ilgai nebus...

- Jaučiate Kultūros ministerijos ar miesto valdžios petį?

- Su savivaldybe neteko turėti reikalų, o kiek tenka susidurti, - išskyrus vieną kitą asmenį, ten arogancijos apstu. Pavyzdžiui, miesto taryboje darbuojasi kolegė, aktorė Violeta Podolskaitė - ji puikus, iš pusės žodžio tave suprantantis, žmogus. Aptarti savo problemų kūrybinių organizacijų vadovai neretai susirenkame pas Meno asociacijos prezidentą Kornelijų Platelį - jis paskui atvaikšto už visus biurokratiniais koridoriais, na, o Kultūros ministerijos darbuotojai - ką jie gali? Nebent patarti, kaip rašyti paraiškas projektams. Kad jūs žinotumėt, kokia mandra forma ir kiek žodžių tenka prirašyti, norint gauti paramą kokiam sumanymui. Anksčiau pakakdavo nurodyti uždavinius, ir tiek, o dabar išgvildenk koncepciją, tikslus, išdėstyk net kokį poveikį jis padarys publikai, - tiek punktų, tiek įvairių tarptautinių aspektų prigalvota, o pripylęs didingų žodžių krūsnis, gali tikėtis gauti nebent ašaras.

- Ne veltui Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė-Augustinienė sako, kad šiandien klesti tie, kurie moka pūsti burbulus.

- Taip taip, kas išgali, net samdo profesionalius „burbulų pūtėjus“. Esu dirbęs Kultūros ministerijoje apie dešimtmetį, su šešiais ministrais, - galiu jus užtikrinti, pradžioj daugžodystė nė nebuvo populiari. Tačiau bėgant metams reikalavimai šiuo atžvilgiu pradėjo pūstis, pūstis. Ar iš to laimi kultūra, nežinau, tik akivaizdu: juo toliau, tuo labiau kultūra traukiasi į paraštes. Puikus kultūros ministras buvo Dainius Trinkūnas, jam pasitraukus, pamažu įsigalėjo biurokratija, popierizmai, keitė ministriukai, o kultūra menko, slopo, traukėsi. Na, dabartinis kultūros ministras - intelektualas, bet netgi protingas ministras šiandien negali paskirti teatro vadovo ir būti už jį atsakingas. Dabar jį išrenka tam tikra komisija pagal balų sistemą ir ministras tik pasirašo įsakymą. Sistema keistoka, nes niekas neprisiima atskomybės už paskirtąjį asmenį. Gal dėl neatsakingai parinkto vadovo ir nesibaigia sumaištys kai kuriuose teatruose.

- Kokių lūkesčių puoselėjate valdžios atžvilgiu?

- Norėtųsi tiesiog elementaraus dėmesio. Pavyzdžiui, mums reikia paprasčiausios vaizdo įrašymo aparatūros, kad galėtume užfiksuoti Teatro sąjungoje vykstančius susitikimus su scenos grandais; kol kas galimybės palikti tokių išskirtinių fragmentų istorijai neturime. Kai iš Spaudos rėmimo fondo buvome gavę lėšų projektui „Teatro elitas“, skolinomės aparatūrą iš Teatro, kino ir muzikos muziejaus. Nemoku eit, reikalaut, nemoku trenkt kumščiu, neturiu tokių savybių. Sako, kas rėkia, tas ir gauna, gal būna ir taip, bet, tiesą sakant, aš nematau nei rėkiančių, nei tų, kurie padėtų žmonėms susiorientuoti visuomeniniuose reikaluose.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s