- Kaip manai, ar būtų kvaila klausti šiais laikais apie rašytojo misiją. Arba kam tarnauja menas?

- Įtariu, kad mano atsakymas į paskutiniąją klausimo dalį nuvils: menas iš tiesų netarnauja niekam - tik Dievui ir sau pačiam. Kaip ir čiulbantys paukščiai. Meno naudą (ar žalą) valstybei pastebi kiti žmonės - ne kūrėjai. Girdintieji lakštingalą įsimylėjėliai gali tarti, kad lakštingala čiulba jiems, Lietuvos artojas gali tarti, kad vieversys virva Lietuvai - žinoma, tai bus tiesa, paukščiai čiulba ir įsimylėjėliams, ir Lietuvai, bet jie vis tiek čiulbės, net jei įsimylėjėliai ir artojas taip nemanys.

Žinoma, paklausite: „O Maironis"? Ir aš atsakysiu: Lietuvą sukūrė ne Maironis, o panorusieji jį išgirsti. Maironį juk ir šiandien turime. Tai kodėl nedarome to, ką sako Maironis? „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!" Kodėl tad neginame?

- Nežinau, dėl to ar ne dėl to, kad šiandien menas gręžiasi nuo žmogaus, jis praranda ir siekį turtinti žmogaus dvasią. Šiuolaikinis modernusis menas, nors apžiojęs dosnią kultūros finansų riekę, apskritai funkcionuoja tik kaip savų „gentainių" atpažinimo sistema. Nemanai, kad vis dėlto prasmės klausimai turėtų būti svarbūs?

- Menas nesigręžia nuo žmogaus - menas iš žmogaus ateina. Juk būtent žmonių jis ir yra, kuriamas. Kiekvienas, nepatenkintas tokiu menu, koks jis yra, turi šventą teisę kurti kitokį meną. Būtent taip menas ir kinta. Būtent taip keičiasi kultūros epochos, evoliucionuoja žanrai, stiliai, kryptys, srovės...

Matau, jums sunku (kaip ir man) susitaikyti su tuo, kad priklausote mažumai - tai mažumai, kuri dar atsimena laikus, kai poezijoje karaliavo Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė; prozoje - Juozas Aputis, Romualdas Granauskas; teatre - Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas...

Atsimenate ir ilgitės kažko panašaus. Suprantu jus. Ir suprantu, kad dabartiniame mene sunkiai save atpažįstate. Bet argi dabartiniame mene neatpažįstate statistinio dabarties žmogaus? Netekusio identiteto, su autoritetų griuvėsiais širdyje ir neapibrėžtumo viesulu galvoje, beužmirštančio savo šaknis, savo istoriją, savo tautybę ir kalbą, niekuo netikinčio, niekuo nesižavinčio, puikiai ir išsamiai apibrėžiamo senovės Romos šūkiu: „Duonos ir žaidimų", laisvę suprantančiu kaip laisvę iš savęs nieko nenorėti - vien iš kitų sau?

Suprantu, ko ilgitės. Genijaus, ženklinančio gaires į ateitį ir dar gebančio įtikinti minią paskui tas gaires eiti. Bet tiesa ta, kad menui per visą jo istoriją retai tepavykdavo žingsniuoti pasaulio priešakyje, kirsti langus į ateitį, formuluoti postulatus, įkūnyti savy naują filosofijos kryptį, parnešti nuo kalno viršūnės, it Mozė pasauliui, Dešimtį Dievo įsakymų. Dažniausiai menas pasaulį tik atspindi, na ir kas, kad regi jį per savo fantazijos ir polėkio akinius. Juk menininkai patys yra to pasaulio produktai, kuriame jie gyvena ir kuria. Naujų krypčių ir naujos kokybės iš meno galima tikėtis tik tada, kai menininkams esamybė ganėtinai apkarsta. Natūralu, kad šiandien ganėtinai apkarsti dar nespėjo - iš po sovietmečio bet koks būvis normaliam žmogui kurį laiką turėtų atrodyti saldus. Taigi - dar neatsimėgavo, dar nesuprato, kas čia vyksta, ką šiuo laiku įgyjame ir kuo už tai sumokame. Ir kiekvienas asmeniškai, ir kaip tauta, ir kaip XXI amžiaus pradžios pasaulio žmonės.

Apie finansų riekes, atleiskite, nelabai ką išmanau - apie jas geriau pakalbėtų kultūros politikai, o menininkai vis tiek tų riekių nepamato - tik trupinius, nubyrančius kaip aklai vištai grūdas. Kaip sakė Umbertas Eko savo genialiajame „Rožės varde": „Tūnant drakono pilve - labai sunku pasakyti, kaip atrodo drakonas".

- Prieš gerą dešimtmetį paties kalbinamas muzikantas Rokas Radzevičius vylėsi, kad pagaliau kosmopolitizmas išsikvepia, kad lietuvybė sugrįžta. Tačiau mūsų dienomis ji kaip niekada yra stumiama iš valstybinės dienotvarkės. Norėčiau pakartoti paties kertinį klausimą: „Bet kodėl Lietuvos kultūra, būtent menas, šiandien nesielgia taip, kaip elgėsi sovietiniais laikais, telkdamas Tautą į vienį"?

- Neatsimenu, gal prieš gerą dešimtmetį tarp kūrėjų išties nebuvo kuriančių patriotinėmis temomis, mėginančių telkti Tautą, tiesinti nacionalinį stuburą, o gal tik aš jų nemačiau? O gal paklausti visada lengviau, nei atsakyti? Nežinau. Bet šiandien mėginančių gaivinti lietuvybę, nacionalinį identitetą, pasaulėjautą ir sąmonę - esama, ir ne taip mažai.

To paties Roko Radzevičiaus albumas „Broliai" - apie galvas už šalies laisvę suguldžiusius Lietuvos partizanus, apie taurią ir pasiaukojančią meilę Lietuvai, ne tik anuomet turėtas ir saugotas, bet ir šiandien turimas bei saugotinas nacionalines vertybes, kiekvieno mūsų pareigas savajai Tautai bei Tėvynei.

Puikus Renatos Šerelytės romanas „Pro rūdijančią naktį", pasakojantis apie paskutinįjį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną, giliai analizuojantis sovietmečio mūsų tautiniam sąmoningumui padarytas žaizdas, svarstantis Tėvynės meilės, ištikimybės jai tada ir dabar sampratas.

Mano draugo Arno Ališausko libretu prieš pat karantiną dar spėtas pastatyti puikus miuziklas „Mažvydas", tautinį pasididžiavimą ir istorinę atmintį budinantis Anželikos Cholinos režisuotas baleto spektaklis „Barbora Radvilaitė".

Mano kurti dainų tekstai - pavyzdžiui: „Dievas davė", „Sudainuokime Lietuvą", skambantys tiek prie skautų laužų, tiek mokyklose, dainuojami vaikų chorų, tiek ir per tautines, valstybines šventes. (Beje, partizano Juozo Lukšos-Daumanto metams paminėti mudu su kompozitoriumi ir dainininku Deividu Norvilu esam sukūrę roko operą „Laisvės žvalgas", kuriai pandemija ir karantinas laikinai kliudo išvysti dienos šviesą, bet neabejoju, kad ji tikrai bus pastatyta.)

Gedimino Žilio rekonstruotos senovinės lietuvių dainos, jo atliekamos pritariant kanklėmis.

Pabrėžtinai patriotinė režisieriaus Jono Vaitkaus, aktoriaus bei dainų kūrėjo Gedimino Storpirščio, poeto Vytauto Rubavičiaus laikysena...

Galima būtų vardinti ir vardinti. Išties liūdna yra ne tai, kad menininkai nebando telkti Tautos į vienį, o tai, kad nepaisant jų bandymų Tauta nesitelkia. Iš tiesų, viskas, ko reikia mūsų šaliai ir Tautai atgimti, yra išgryninta knygose, filmuose, dailėje, muzikoje. Užtektų vien tik šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio eseistiką perskaityti ir pagal ją, kaip pagal instrukciją savo šalį ir savo ateitį kurti - patikėkit, klestėtume. Bet neskaitom, nematom, negirdim, neįsileidžiam į širdį.

Nors išimtinai vien patriotinio turinio knygas leisk, nors tu vien sentencijom ir imperatyvais kalbėk, nors tu,žmogau, imk ir geltonai žaliai raudonai visus pastatus nudažyk, visą Lietuvos žemę ir dangų - niekas neveikia, viskas - kaip vanduo nuo žąsies. Neveikia net jau tiek kartų savo veiksmingumą mūsų tautai įrodęs ir pats Maironis.

Bijau, kad kol dabar Lietuvoje gyvenančios kartos iki soties neatsivalgys materialių gėrybių, bestuburės, jokio vektoriaus neturinčios laisvės ir globalaus pasaulio iliuzijos - ne tik menas - nei pats Dievas jų neišbudins.

- Viename iš paskutinių tavo interviu prof. Viktorija Daujotytė sako, jog daugėja pastangų instituciškai gaivinti istorinę bei kultūrinę atmintį, tačiau, anot jos, „gilesnių pėdsakų palieka tik natūralieji savaiminiai atminties procesai". Išeitų, jog, nepaisant visų pastangų, kam lemta įvykti, tas ir įvyks? Tai gal išvis nebėra prasmės gelbėti to, kam atėjo laikas mirti?

- Ne, Danute, V.Daujotytės mintį jūs interpretuojate neteisingai - jos žodžiai reiškia, kad išsaugoti pajėgsime tik tai, kas mums iš tiesų yra svarbu. Kad jokie: „darom bangą", jokie projektai, jokios politinės valios nei linijos negelbės, jei vieno ar kito dalyko svarbos nejusime asmeniškai. Jokia idėja, joks paminklas, jokia bažnyčia ant žemės ilgai nestovės, jei ji pirmiausia nestovės kiekvieno mūsų širdyje. Jei mes visi bendru sutarimu tiesiog apsimesime, kad mums nepaprastai rūpi lietuvių kalba, nacionalinė kultūra ir Lietuvos valstybingumas, kad ir kiek lėšų ir programų tam skirtume, kad ir kiek ditirambų tam prisuoktume - viską neišvengiamai suės užmaršties ir nebūties rūdys. Skirtumas tarp pastangų instituciškai gaivinti atmintį ir savaiminio atminties proceso - lygiai toks, kaip skirtumas tarp besimeldžiančio ir poteriaujančio. Jei netiki Dievą - nesugebėsi melstis - poteriausi, ir tiek.

Žinoma, laimėti gali tik kovodamas, bet pirmiausia reikia šventai tikėti tuo, už ką kovoji. Man baisu tai ištarti, bet šiandien pakviestas kovoti už Lietuvą, beatodairiškai nepulčiau į mūšį, mojuodamas kardu. Pirmiausia įsiklausyčiau į tai, kas mane kviečia, ir pamėginčiau išsiaiškinti, ar tikrai už Lietuvą. Man atrodo, čia ir yra pagrindinė šio laiko problema, čia ir yra tiksliausias atsakymas į visus lig šiol jūsų užduotus klausimus - ir kodėl žodis nuvertintas, ir kodėl poetai neįstengia suvienyti Tautos... Todėl, kad šiandien yra tiek daug dvigubų dugnų, šimtaveidžių kalbėtojų, politinio „būtinojo" melo, piarinio „įteisintojo" melo, reklaminio „nekaltojo" melo, kasdien visiems įprasto „privalomojo" melo, kad žodžiai paprasčiausiai yra netekę savo prasmių. Ir šiandien pasakyti „gėris", „Lietuva", „draugas" - tas pats, kas nieko nepasakyti, nes jų reikšmė priklauso tik nuo nutylimųjų kalbėtojo užmačių.

- Pasidžiaugiau Sibiro Madonos litanija, kuri priklauso tavo plunksnai. Negaliu nesijaudindama skaityti šitų eilučių: „Per kankinystę lietuvių tautos, sodybų pelenų, sandėliais paverstų bažnyčių, uždraustų švenčių ir knygų, nutildytų giesmių ir maldų, užgniaužtų ašarų ir atodūsių paliudytą - Saugok mūsų tikėjimą ir laisvę." Tokie būtų šio meto patys svarbiausi žodžiai?

- Taip. Būtent tai, apie ką ir kalbėjome: tai, ar netgi - tik tai, kas gyvena mūsų maldose, išliks ir mūsų atmintyje, mūsų tikrovėje, mūsų ateityje. Kita - išnyks, ir jokie instituciniai atminties gaivinimai neišgelbės.