respublika.lt

Kaip tampama (ir netampama) piktųjų karta

(181)
Publikuota: 2023 kovo 08 14:42:43, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Elvyra Žebertavičiūtė sako, jog aktorius - ne skulptorius ir ne poetas, kad galėtų sau vienas kurt, jis visą laiką laukia, ką jam kiti pasiūlys. Stasio Žumbio nuotr.

Aktorė Elvyra ŽEBERTAVIČIŪTĖ buvo viena iš tų, kurie kone dešimtmetį būriavosi prie prezidentūros reikalaudami tiesos garsiojoje Garliavos byloje. Kaip žinome, tiesos jie nesurado, jos greičiausiai nebus ir prasidėjusioje pedofilijos istorijoje, sudrebinusioje net patį Seimą.

 

Mažytė viltis, kad šį kartą bus kitaip, šmėstelėjo po generalinės prokurorės pareiškimo ir tuoj pat dingo po apsimetinėjimų ir melo perdangomis. Daugybė nutylėjimų bei atgavusios nepriklausomybę Lietuvos istorijos juodųjų skylių, kurių priežastys slepiamos nuo visuomenės, yra viena iš piktųjų kartos, gyvenusios su orumu, garbe ir sąžine, bet nusivylusios ir šiandien neigiančios net akivaizdžius tiesos blyksnius, susiformavimo priežasčių.

- Sakykite, ar ir jus turėtume priskirti nusivylusiųjų kartai? Juk jūsų, kaip ir kitų žmonių, ieškančių tiesos ir protestuojančių prieš melą, pastangos geriausiu atveju buvo nepastebėtos?

- Prisimenu, į prezidentūros aikštę pradžioj ateidavo ir menininkų, jie išbraižydavo labai gražiai per visą aikštę „Tiesos!", vis laukdavom atsakymo, rašėm raštus, tačiau nei į raštus, nei į tiesos prašymą atsako nesulaukėme. Atsiųsdavo policijos mašiną, mums imdavo aiškinti, kad elgiamės neteisėtai, mes savo ruožtu paaiškindavome, kad nieko bloga nedarome, išlaikome deramą atstumą. Užsirašydavo mūsų pavardes ir išvažiuodavo.

Aš netikiu, kad pedofilijos byloje, kurioje jau buvo 10 lavonų, dar yra likę gyvų liudininkų. Čia nieko neišgraibysi, čia tiek šiukšlių, kad nieko neišsemsi, - sumazgyti visi galai. Ir greičiausiai mergaitės Deimantės, kuriai vasarį turėjo sueiti devyniolika, arba nebėra tarp gyvųjų, arba geriausiu atveju ji yra beprotnamyje, nes nuo tada, kai ji pradingo, per šitiek metų, kai internetas apima visą pasaulį, apie ją niekas nieko negirdėjo.

Didžiausia nesąmonė, kad valstybėje prapuolė žmonės, ir niekas - nieko, tylu ramu, pas mus viskas gerai. Silpnesni pasiduoda, susitaiko su tokia padėtimi, nenori nieko nei matyti, nei žinoti, sako, gyvenkime taip ir toliau. Taip gyvendami mes tokia piktųjų karta ir pasidarėme.

- Ne už tokią Lietuvą kovojome ir panašiai?

- Man atrodo taip: visame pasaulyje ir visur yra žmonių, kurie yra kuo nors nepatenkinti. Lietuvoje gal mes ypatingai sujaukti, sudirginti, nes juk iš tikrųjų per tą Lietuvą keliavo ir keliavo, ėjo ir ėjo tai rusai, tai vokiečiai, tai lenkai. Jeigu buvo rusai, kažkas prisitaikė prie rusų, jei atėjo vokiečiai, tada kažkas tuos, prisišliejusius prie rusų, griebia, skundžia, kaimynas kaimynu nepasitiki, vienas su kitu nesutinka.

Praeities vėtrų buvom daužomi kaimynas į kaimyną, o tautelė mūsų juk nedidelė, žmones nesunku supriešinti, ypač jeigu jie dar pakiršinami iš šalies, tad nėra ko stebėtis, kad mūsų tautelė sudirgusi ir piktoka, jos žmonės taikosi vienas kitą įgelt, pažemint, bet tokių, brangioji, nėra dauguma. Dauguma senukų, tokių kaip aš, paniurna, prisimindami praėjusius laikus, nes prisimena ne ilgas eiles, kuriose turėdavo stovėti, neturėdami kuo vaikų maitint (mano dukros iki šiol prisimena „sosiskytes", kurias palikdavau pasišildyt), ne tuščias parduotuves, - jie prisimena savo jaunystę.

Viena senutė pasakojo iš Sibiro baisiausius dalykus: apie sušalusius lavonus, apie kirminus, kuriais tekę malšinti alkį; sėdėjome pas ją prie valgiais nukrauto stalo, o ji liūdnai ir sako: „Matot, valgyk ko nori, visko yra, bet tas viskas man nebeįdomu, aš prisimenu Sibirą, kur buvo nežmoniškai sunku, bet aš jį prisimenu, nes ten buvo mano jaunystė..."

- Bet turbūt ne vien dingusios jaunystės žavesys nugula liūdesiu į pagyvenusių žmonių akis?

- Esu karo vaikas, gyvenau Kaune prie oro uosto, ten karą ir sutikau. Gyvenau ir prie vokiečio, ir prie ruso, mačiau visas baisybes, kurias darė tie ar anie. Daug visko matyta, patirta, buvau papurtyta gyvenimo, galbūt dėl šito įspaudo man ir duodavo vaidinti dramatiškus personažus. Karo pabaigoje, prisimenu, mama, perdien ieškojusi kokio kąsnio, pareidavo vėlai.

Nors butas buvo su vonia ir su radiatoriumi, bet buvo baisiai šalta. Rankiojau visokius šakalius, kad būtų kuo krosnelę pakurt. „Duonzupę" virdavo mama: įmeta į vandenį duonos gabalą, dar, jeigu yra, bulvytę įmeta, vandens, druskos, išmaišo ir viskas, pilvukai išsipučia ir gerai...

Kartą ji sako mačiusi sušalusias žydelkaites prie turgaus, sako, atvesk kokią vargšę, nors sušildysim per naktį, gal pernakvos...O šalta, o žiema... nueinu, Dievuli, ten prie prezidentūros buvusiam turgely, jau sušalusios laukia, gal kas paims prieš naktį, jos neturi kur dėtis, nes net krautuvės nebuvo šildomos. Nueinu, stovi dvi susikabinusios, aš vieną traukiu, o ji rodo, kad negali skirtis ir aš jas parsivedu.

Duodam „duonzupės", paguldom į „raskladuškę", užkuriam „buržuiką"; kol kūreni, skleidžia šilumą, paskui vėl darosi šalta. Girdėjau, jos vartėsi vartėsi toje lovelėje, o rytą, kai mama tvarkė patalus, mačiau, kad per juos „ciūgais" eina utėlės, o mes neturim nei kaip išmaudyt tų mergaičių, nei perrengt, visur ant sienų sniegas, šaltis ... tokias ir išleidžiam vėl į gatvę... Baisūs buvo laikai..

- Kokią savo jaunystę prisimenat jūs?

- Sunki buvo mano jaunystė, aš niekada gerai negyvenau... Dukra Fausta, nuėjusi į televiziją, atkapstė mano jaunystės vaidybos epizodus, net tuos, kuriuos žiūrėdama klausdavau, ar čia aš. Buvau priblokšta. Žinoma, tarp viso to radau labai gražių dalykėlių, net buvau pamiršusi, kad ir su Henriku Kurausku, ir su Lidija Kupstaite, ir su Jonu Kavaliausku buvau nusifilmavusi.

Viskas grįžo, prisiminiau savo jaunystę. Prisiminiau, kaip man buvo įkalbėta, kad mano kampuotas veidas ir kokia aš negraži, o dabar iš savo metų žiūriu ir stebiuos, kad tokia „fainuolė" buvau, man dabar visi jauni žmonės gražūs.

Kita vertus, galvoju, Dieve, tas gyvenimas, kol esi jaunas, atrodo - dar milijonas metų į priekį, ir visai negalvoji nei apie tą dieną, nei apie kitą, tu tik eini, darai, kas papuola po ranka, ką tau siūlo, tas gerai, be jokio atsirinkimo. Mūsų laikais dar nebuvo didelių pasiūlymų, tik tik prasidėjo televizija, tik tik prasidėjo mūsų kinas, žodžiu, visko buvo pradžių pradžia.

Ir dabar, kada man parodė daug mano darbų televizijoje, matau, kiek ten vis dėlto išeikvota energijos niekalams: pjeselės tarybinės, humoras toksai lėkštas... Kaip sakoma, Dievulis davė ilgą kelią klaidoms daryti, bet atitaisyti joms jau nedavė atgal kelio.

Bet, įdėjusi tiek energijos į tą šlamštelį, kurio net neatsimenu, staiga jame pamatau kažką gero, kaip pati sau sakau, žiūrėk, čia visai neblogai vaidinta, ale ir šičia visai nieko, - vadinasi, tarp tų darbelių ir tų šiukšlių vis dėlto suspindi kažkas, ką buvau pametus ar pamiršus. Po viso šito kitą dieną aš dar buvau apsvaigusi nuo šitų minčių, nes visą naktį nemiegojau, vis narpliodama, ką toje praeityje palikus...

Taip nutiko, kad mano vyrai buvo visai ne šeimos vyrai, nesuprato, kaip reikia jai padėt, ir visus namų kampus teko laikyti man. Plius ta kūryba, kuri reikalauja dieną naktį apie ją galvot. O atsisuki ir rezultatas toks: bėgai bėgai ir, rodosi, kad nieko reikšminga nepadarei, gal verčiau reikėjo labiau save mylėt. Bet ką mylėsi, jei buvai atsakinga už šeimą, vadinasi, turėjai tiems, su kuriais gyvenai, padėt, kažką duot...

- O kaipgi jums pavyksta išsaugoti šviesų žvilgsnį į pasaulį, kur šitiek negerumo ir nejautros? Kažin kodėl jūsų balse neprasimuša net apmaudas dėl pensininkės kasdienybės?

- Esu iš tokių senučių, kurios ne kaupia daiktus, o juos mėto. Kai nori kas nors užeiti į svečius, sakau, gal ir rasiu kur pasodinti, mat esu išmetusi net kėdes. Kilimų jau anksčiau buvau atsikračiusi, kad būtų lengviau tvarkytis, nes priglaudžiau tris laukines katytes.

Tai ta visa „chebrūnė" pas mane ir siaučia, naujos sofos kampus nudraskė per dvi savaites, kad nesimatytų, uždengiu, paskui jos man vėl išdrasko, vėl slepiu, taip ir kariaujam. Iš pradžių mano pensija buvo labai maža, dabar kiek padidėjo ir jos tikrai būtų gana man išgyventi ir susimokėti mokesčiams, bet, norint būti dar ir gera dviejų anūkių močiute, jos aiškiai trūksta.

- Žmonės, ypač jauni, kaip velnias kryžiaus baidosi senatvės. Yra bent viena privilegija, kurią, jūsų akimis, suteiktų garbingas amžius?

- Senatvės bijot nereikia, jinai išlaisvina. Žinoma, gyvenime visko būna, bet jeigu ne liga, jeigu ne artimųjų nelaimės, jei vaikai užaugo ir jau savo skinasi gyvenimą, tada viskas tvarkoje. Tada eini, galvoji, Dieve, man 90 metų, ir aš dar savom kojom, nors ir su skausmeliais, paeinu. Prisimeni, kiek daug kolegų, jau pasitraukusių Anapus, o tu vis dar plasnoji šioje žemėje. Gyvenu ir ieškau optimistinių dalykų, už ko kabintis, kuo gyvenimas gražus, kai, atrodo, viskas skilinėja tavo kūne ir nebegali kaip prieš kiek metų daug skaityt, nes reikia pasaugoti akis.

Žinoma, atsiranda nemalonumų toje senatvėje, bet vienintelė didžiulė mano bėda ir mano liga yra jau daug metų mane kamuojanti siaubinga nemiga. Tokiais atvejais vaduojuosi ne tik vaistais, bet ir darbu. Net kai užeina depresiniai momentai, kad nukreipčiau dėmesį nuo niūrių minčių, kimbu į darbą: nors turiu skalbyklę, sumetu švarius rūbus į vonią ir imu trinti rankomis.

Kartais tyčia palieku neplautas lėkštes, tai naktį, kai nemiegu, plaunu indus, tvarkau kambarius, valau dulkes... Netoli namo, kur gyvenu, plyti du parkai, einu ten pasivaikščioti, nueinu ir iki upės, pamaitinu apleistus kačiukus. Būna, naktį net nuklystu į senamiestį.

- Nebijot?

- Ko? Jaunystėje bijojau, o dabar nėra ko bijoti, vis tiek ruošiuosi ilgajai kelionei.

- Betgi vienas po kito išeina filmai, kur jūs vaidinate ryškius epizodus. Turiu galvoje Emilio Vėlyvio „Piktųjų kartą" ir Ernesto Jankausko „Man viskas gerai". Tai turėtų ne tik džiuginti, bet ir liudyti, kad dar ne kelio pabaiga?

- Tai buvo ženklas, kad pasaulis apie mane dar juda ir lyg per blyksnį dar kažkur mane prisimena. Būsiu nekukli, vienas kitas epizodas nėra didelis, bet, kaip senutė, visai gerai suvaidinau. Jaunystėje nedrįsčiau taip sakyt, bet dabar pati sau nusprendžiau, kad neapsijuokiau. Po filmo išeinu ir viena moteris pribėga, sako, ačiū, aktore, norėjosi, kad jūs dar būtumėt ir būtumėt, - didesnio pagyrimo man, kuri viena koja anuos laikuos, jau negali būti.

Na, ir šiomis dienomis būdavo, kad eini gatve ir tave kažkas užkalbina, bet po šitų filmų dažniau sutiktas žmogus nusišypsos, nedrąsiai linktelės arba priėjęs tars gerą žodį. Tada susijaudini ir tau nepatogu, nes nieko jau nebedarai, jau pasiduodi, bet malonu, kai dar tave prisimena, ir, džiugiausia, kai tave prisimena ne kažkur matę, bet pasako „ačiū" už konkretų vaidmenį. Tada supranti, kad tavo kūrybą įvertina, nes aktorius - ne skulptorius ir ne poetas, kad galėtų sau vienas kurt, jis visą laiką laukia, ką jam kiti pasiūlys.

- Nudilinta frazė „gyventi čia ir dabar", regis, geriausiai tinka tiems, kurie nebesitiki stebuklų ir daugmaž žino, kas jų laukia ateityje. O kaip ji jums?

- Atvirai kalbėkim, jau man kiekviena diena yra dovanota, nors, žinot, pernai nutiko toks stebuklas. Skambutis, atidarau duris, o už jų glėbys rožių. Devyniasdešimt. Chadaravičių šeimos atžala, Tomas, gyvenantis Amerikoje, mane pasveikino. Pagal internetą žiūrėjo ir metais pasendino, bet tai visiškai nesvarbu (vis tiek jaučiuosi jaunesnė, negu rodo visi skaičiai, - pagal tai, kaip išmiegu).

Mes su jo mama draugaudavom, jinai buvo radijo režisierė, dažnai kviesdavo į laidas, kartu švęsdavome gimimo dienas. Kai aktorė Ona Juodytė, Tomo močiutė, dar buvo gyva, buvau kviečiama ir į jų namus, Čiurlionio gatvėje. Tomas ir dabar kartais paskambina, pasiguodžia ar pasigiria, sako nieko iš artimesnių nebeturintis Lietuvoje, pasakoja norintis ką nors įnešti į Chadaravičių giminės aruodą, kad ši nenunyktų užmaršty.

- Gal vis dėlto dar turit mintyse ką nors, ką norisi laikyti svajone?

- Šiandien mane erzina visa ta „plastmasė", visa, kas dirbtina, netikra, visa, kas apsimeta menu. Ilgiuosi pievų spalvų, laukų, tikrumo. Visuomet svajojau turėti namuką prie ežero ar kur kitur toliau nuo miesto, kur galėčiau nuvažiuot ir pagyvent savaitę, kitą - norisi ramybės ir manęs visiškai negąsdina, kad esu viena.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
432
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (181)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar gerai atidirbo Seimas šią pavasario sesiją?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar kada nors šaudėte iš šaunamojo ginklo?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+13 +21 C

+15 +23 C

+16 +23 C

+21 +28 C

+25 +30 C

+21 +28 C

0-4 m/s

0-3 m/s

0-4 m/s