40 metų jubiliejų aktorius Irmantas Jankaitis šventė vaidindamas spektaklyje “Muzikinė dėžutė” “Lėlės” teatre. Penkių vaikų tėvas, aktorystės mokęsis pas Joną Vaitkų, pripažįsta, kad iš pradžių darbas teatre mažiesiems jam buvęs tik būdas užsidirbti. Tačiau dabar jis džiaugiasi galimybe kurti su puikiais kolegomis ir jausti nuoširdžias vaikų reakcijas.
Vaikams - tik nuoširdžiai
“Vaikai nemoka būti tokie kantrūs kaip suaugusieji. Jei suaugusieji ko nors spektaklyje nesupranta, jie svarsto, analizuoja metaforas, kaltina save dėl išsilavinimo spragų. O vaikams tokie dalykai nė motais. Jeigu jiems spektaklis nepatinka, jie garsiai apie tai pasako. Buvo toks spektaklis, kai vos po penkių minučių iš salės pasigirdo: “Mama, kada baigsis?” Tokiu atveju dėkoji vaikams už kantrybę, mintyse jų atsiprašai ir vaidini toliau”, - šypsojosi I.Jankaitis.
Aktorius gali pasakoti ir pasakoti kuriozines situacijas, kurių pasitaiko vaidinant vaikams. “Daug reakcijų visuomet sulaukia spektaklis “Pasaka apie Vėžliuką”. Jame yra kulminacinis momentas, kuriame Vėžliukas graudžiai svarsto apie savo liūdesį. Neretai vaikai nesusilaiko ir iš salės ima jį guosti: “Neliūdėk, viskas bus gerai”, “Aš su tavimi draugausiu”. Arba yra buvę, kad bevaidinant kažkas ima timpčioti už skverno. Atsisuku, o ten mažytė mergaitė žiūri į mane ir sako, kad nueis į tualetą, o paskui sugrįš”, - prisiminęs kvatojo aktorius.
Namie teatro nežaidžia
I.Jankaitis turi penkis vaikus: 20-ies Gretą, 14-os Mykolą, dvejų metų dvynius Joną ir Dominyką ir 10-ies mėnesių Martyną. Tačiau su savais vaikais teatro namie nežaidžia.
“Yra darbas ir yra namai. Kur kas maloniau stebėti, kaip vaikai patys žaidžia, kokie neįtikėtini jų apmąstymai būna. Tarkime, pasiima stiklinę vandens ir gali pusvalandį į ją kaišioti šiaudelį. Kokios mintys, kokios fantazijos tuo metu būna jų galvelėse? Suaugusysis su savo logika tučtuojau norėtų į stiklinę mesti laivelį ir jį pūsti nuo vieno stiklinės krašto prie kito. Bet kam to reikia, jai vaikui ir taip įdomu?” - svarstė I.Jankaitis.
Savo atžalų aktorius nelinkęs vestis ir į spektaklius, kuriuose vaidina. Jis pasakojo, kad savi vaikai į scenoje vaidinantį tėvą žiūri kaip į tėvą, o ne į personažą, jaučiasi kaip namie ir neretai trukdo kitiems žiūrėti spektaklį.
Yra pasitaikiusi ir tokia situacija, kai per minėtą spektaklio “Pasaka apie Vėžliuką” monologą, jautriai sureagavus vienam iš mažųjų žiūrovų, I.Jankaičio sūnus, kuris spektaklį jau buvo matęs, ėmė visai salei aiškinti, kad neverta liūdėti, nes viskas bus gerai.
Nuo muzikos prie dramos
I.Jankaitis “Lėlės” teatre dirba jau vienuoliktus metus. Vyras pripažįsta, kad tai nebuvo jo svajonių darbas. Nuo vaikystės jį labiausiai traukė muzika. Iš pradžių grojo akordeonu, paauglystėje jį iškeitė į saksofoną. Paskui pasirinko dainavimą, ketverius metus jį studijavo, kol galiausiai, jau būdamas 25-erių, įstojo į tuometinės Muzikos akademijos vaidybos studijas. “Kurso vadovas buvo J.Vaitkus. Tų metų programa buvo sumanyta su muzikos kryptimi, tad apsispręsti nebuvo sunku”, - sakė aktorius.
Kurso absolventams buvo numatytas darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tačiau, pasikeitus teatro vadovybei, baigusieji studijas liko be jokio konkretaus pasiūlymo. Taip pat ir I.Jankaitis. Kadangi vyras jau turėjo du vaikus, teko ieškoti, iš ko duonos užsidirbti. Vienas draugas papasakojo, kad pradėjo dirbti “Lėlės” teatre. I.Jankaitis taip pat jame pasiprašė darbo ir buvo priimtas.
Vaidinti vaikams - lyg sprintą bėgti
“Kai tik atėjau ten dirbti, maniau, kad šis darbas man bus laikinas. Bet režisierius Algis Mikutis pasakė, kad man tik atrodo, jog trumpam atėjau, iš tikrųjų atėjau visam gyvenimui. Nežinau, kodėl jis taip pasakė, bet taip ir yra. J.Vaitkus per studijas reikalavo maksimumo energijos, fizinių galimybių ribos. Mes taip ir buvome rengiami. O kai įpuoliau į mažąją “Lėlės” teatro salę su visa savo psichofizika, mane ten puolė raminti, kad vaikai neišsibėgiotų iš teatro. Tad teko savo energiją koncentruoti į kitus dalykus. Mažinti energijos vaikų spektakliuose negalima, nes jie iškart nuobodžiauja”, - apie naujo darbo ypatumus pasakojo I.Jankaitis.
Aktorius, lygindamas teatrą su sportu, aiškino, kad dramos teatras yra kaip ilgas nuotolis, kurį norėdamas įveikti aktorius turi išdėlioti poilsio ir visų jėgų atidavimo vietas. O vaikiškas spektaklis jam yra kaip sprintas - trumpas nuotolis, kurį reikia koncentruotai ir rezultatyviai nubėgti.
Konkurencija? Kas tai?
“Vis dėlto, dabar galiu kuo nuoširdžiausiai pasakyti, kad dirbti “Lėlės” teatre man labai patinka. To tikrai negaliu pavadinti darbu tik dėl pinigų. Kokie čia pinigai... Svarbiausia, ką ten radau, - puikūs žmonės. Su teatro vadovu bendraujame bičiuliškai, tarp kolegų aktorių nėra jokios konkurencijos. Kaip galima konkuruoti skirstantis, kas vaidins karvės galvą ar koją”, - šypsojosi I.Jankaitis.
Vis dėlto darbas “Lėlės” teatre jam nėra vienintelis. Jis kuria ir visai nevaikišką vaidmenį projekte “1984. Išgyvenimo drama”, kur griežtai gainioja sovietinio režimo pasiilgusius turistus. Taip pat garsina televizijos anonsus, vaidina Oskaro Koršunovo spektaklyje “Oidipas karalius”.
