Eksrespublikonas Aivaras VEIKNYS: Amžinai nelaiminga tauta manęs neguodžia

Matyt, septintasis jo pojūtis (ne fizinis) yra tiesa. Neseniai peržengęs 40 metų slenkstį, jau suspėjo išleisti keturias poezijos knygas ir pradėjo rinkti apdovanojimų kolekciją: yra pelnęs Jaunojo jotvingio ir Bernardo Brazdžionio premijas. Na, o ne pagal metus itin svarų randų rinkinį jam bus pametėjęs pats gyvenimas...

- Kuo skiriasi žurnalisto duoną krimtęs Aivaras nuo šiandienio Aivaro? Ar matai save vis kitokį skirtinguose gyvenimo parametruose, tarkim, kai kentėjai nuo tėvų santykių, būdamas vaikas ir paauglys, tarkim, kai slaugei mirštančią mamą, kai varei į užsienius ir dirbai sunkiausius darbus statybose, kad tavo šeimai nieko netrūktų, ir, tarkim, dabar, kai šeima tave paliko ir likai vienas?

- Prieš kelias savaites gatvėje sutikau bičiulį, su kuriuo drauge liejome prakaitą laivų šachtose Prancūzijoje ir fabrikuose Vokietijoje. Prisidegėme po cigaretę, šnektelėjome, užgesinęs savo nuorūką ir spausdamas jam ranką atsisveikinimui dar paklausiau: žinai, kuo skiriasi jaunuolis nuo tikro vyro? Šiam papurčius galvą atsakiau: jaunuolis pilnas svajonių, o vyras pilnas randų.

Šiandien, Danute, manyje tiek randų, kad jeigu pradėčiau skaičiuoti, pabaigti neužtektų ir visos paros. Tarkime, iš vaikystės: vis dar matau motiną, persisvėrusią per balkoną ir ketinančią iššokti iš ketvirto daugiabučio aukšto, vis dar jaučiu smūgius kirvio, kuriuo tėvas ne sykį kapojo mano ir metais jaunesnio brolio kojomis užremtas kambario duris ir girtas kriokė, kad kai įeis, abu užmuš, vis dar prisimenu tą gėdos jausmą, kai tėvai naktį traukdavo į kapines vogti žvakių, o kiemo draugai vis kamantinėdavo, ar mums tikrai atjungė elektrą.

Keista, būdamas paauglys tėvui atkeršijau - apimtas nevaldomo įniršio sulaužiau jam kelis šonkaulius, o štai šiandien, kai jis jau beveik dvidešimt metų dingęs kažkur Ispanijoje, taip jo ilgiuosi, kad jei staiga atsirastų, išbučiuočiau rankas ir kojas.

Lygiai tas pats dėl motinos, kurią palaidojau lygiai prieš trejus metus. Prieš mirtį mama baisiai sirgo, patyrė net trys insultus, paskutinius porą metų jau nebegalėjo nei kalbėti, nei atsisėsti. Pamenu, grįžtu iš stroikių, kartais visai be jėgų, ir tiesiai pas ją - ir verdu jai manų košę, ir sodinu, ir maitinu šaukšteliu, o maitindamas dar kažką pasakoju, bandau prajuokinti. O vieną dieną staiga suprantu, kad mama man jau ne mama, o vaikas. Ir kai pažįstami klausdavo, kaip aš taip galiu, juk vaikystėje iš jos patyriau tiek skriaudų, atsakydavau: kaip galima pykti ant savo vaiko?..

Taip, šeima mane paliko - žmona, penkiolikmetės dukros - ir tai dar vienas randas, kurį čiuopsiu visą gyvenimą. Tiesiog kai sunkiai dirbi, neši pinigus, statai namus, o po penkiolikos metų išgirsti, kad esi nemylimas, kad užkniso visi tie mano eilėraščiai, grybai ir šuo, pasidaro taip skaudu, kad telieka tik du keliai: arba kilpa ant kaklo, arba gilus atodūsis ir žingsnis pirmyn. Pasirinkau žengti pirmyn, o žengus atsirado svajonė ir viltis, kad dar galiu surasti žmogų, kuris priims mane tokį, koks esu, kuris šalia bus ne tik džiaugsme, bet ir skausme. Ir tai tikriausiai paskutinė didelė mano svajonė iš visų turėtų.

Beje, ar žinote, kad darbas „Respublikoje" irgi paliko randą? Iš tos legendinės mano kelionės į Afganistaną, kai vos nusileidus Kandahare ir susitikus su „Aitvaro" kariais, šalia mūsų sprogo dvi talibų paleisto raketos. Tuomet nelabai supratau, kas vyksta, šiandien kuo aiškiausiai suvokiu, kad galėjau ir negrįžti...

- Kadaise pasakojai, kad tėvas nebuvo pavyzdys, užtat stengeisi, kad dukros nematytų tavęs girto. Ar žinai, koks jo likimas?

- Pamenu tėvo išvykimą 2008-ųjų vasarą. Po labai ilgų išgertuvių, trukusių beveik pusmetį, pagaliau išsiblaivė, paprašė manęs 50 litų, nuėjo į turgų, nusipirko kelnes, porą marškinėlių ir vakarop su draugu išdūmė Ispanijon. Kitą dieną paskambino, pasigyrė, kad sėdi prie vandenyno ar jūros ir gurkšnoja vyną, kuris ten neva labai pigus.

Skambučiai tęsėsi kokį penkmetį, vieną, du kartus per metus, dar spėjo sužinoti, kad mamai insultas ir kad jau turi anūką nuo brolio ir dvi anūkes nuo manęs. Apsiverkė. Paskutinio pokalbio metu pasakojo, kad stumdo vežimėlį kažkokiame prekybos centre Valensijoje, o maisto susiranda konteineriuose. Teiravausi, ar nenorėtų grįžti namo, atsiųsčiau pinigų, gal net pats atvažiuočiau pasiimti. Atsakė, kad bomžui grįžti gėda. Paskui stojo tyla, kuri tęsiasi iki šiol...

Žinote, Danute, ši tyla slegia. Viena yra palaidoti savo mamą ir paskui galėti aplankyti jos kapą, uždegti žvakutę, pasėdėti šalia ant bortelio, tuomet natūraliau jauti savo šaknis, ryšį su žeme, lengviau priimi visatos ir laiko dėsnius. Bet visai kas kita, kai nėra kur nueiti. Iš to „nėra kur nueiti" prieš maždaug dešimt metų esu parašęs eilėraštį, kuris vadinasi „Kertinis" ir baigiasi taip: mano tėvas vis dar yra kertinis šiurkščiam akmenų pasaulyje - šitiek sutvėręs per savo gyvenimą, šitiek per jį sugriovęs.

Pasikartosiu, ilgiuosi jo. Ačiū Dievui, kad moku ir galiu rašyti eilėraščius, nes, kaip profesorė Viktorija Daujotytė ir sakė: eilėraštis - tai vieta, kur įmanoma susitikti su tais, su kuriais realiame gyvenime susitikti jau nebeįmanoma.

- Kada dažniau tave aplanko įkvėpimas: kai šventi, kaip sakoma, gyvenimą, ar jį tiktai kenti?

- Vieni tai vadina įkvėpimu, aš - Dievu, kuris mano širdies šventovėje gyvena visados ir kuris visados padiktuoja man pirmą eilutę. Na, o mano darbas - būti kantriam ir jo neskubinti.

Papasakosiu istoriją, kuri nutiko prieš porą metų. Tuo metu su Rimvydu Stankevičiumi ir Mindaugu Ancevičiumi lankėmės Dusetose. Po renginio, vykusio miestelio kultūros centre, aplankėme bažnyčią. Pamenu, stoviu prie altoriaus, o širdyje taip tuščia, taip tuščia...

Dieve, mintyse klausiu, na kam tie mano eilėraščiai reikalingi, kam aš juos rašau? Vakare grįžtam į Vilnių. Aš įlipu į autobusą, šalia manęs prisėda mergina. Kelionės metu ta mergina du kartus į mane žvilgteli, bet nieko nesako. Trečią kartą neiškenčia: „Jūs poetas Aivaras Veiknys?" Taip, šypteliu. Ir tuomet ji man sako, kad jos svajonė buvo mane sutikti ir padėkoti už kūrybą, kurią be galo vertina, kad iš tikrųjų ji yra aktorė, ir aktorė tik mano dėka, nes per stojamuosius egzaminus deklamavo būtent mano eilėraščius.

Sutapimas? Stebuklas? Ar tiesiog priminimas, kad niekad neabejočiau Dievo planais savo atžvilgiu?..

- Aivarai, gėda man: kartu darbavomės, bet nebeprisimenu, kaip pats tapai poetu...

- O aš visą laiką maniau, kad poetu gimstama. Šiaip rašyti pradėjau maždaug septyniolikos, ir tai daryti mane paskatino dvi rimtos priežastys: sustiprintas lietuvių kalbos lygis, ir, aišku, nelaiminga mokyklinė meilė. Studijuoti į Vilnių išvažiavau jau turėdamas apie šimtą banalių eilėraštukų, kuriuos buvau persirašęs į tokią mėlyną užrašų knygelę. Būna, pavartau ir dabar: labai daug vienatvės, liūdesio, iš žaizdų varvančio kraujo ir panašiai.

Antra vertus, kurdamas šitas banalybes, savarankiškai atradau tokius poetus, kaip ankstyvasis Gintaras Patackas, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis. Visi jie mane kažko mokė, iš visų kažką pasiėmiau.

Ir štai aš „Respublikoje", vykdau jūsų užduotis, ne visos jos man patinka, kai kurios net provokuoja riebiai atsikirsti. Pamenat, kai liepėt man apsimesti sekso turistu ir apsilankyti penkiose kelionių agentūrose, o paskui viską aprašyti? Galvojau, išprotėsiu, nors dabar esu įsitikinęs, kad tokiu būdu rėžis po rėžio laisvinot mane iš kompleksų pančių.

Jei klausiate, ar tuo metu, kai rašiau pirmą savo straipsnį „Poetas statybose" (prieš ateidamas į „Respubliką" metus padavinėjau plytas mūrininkams ir oriniu kaltuvu griaudavau katilus elektrinėje), jau turėjau bent vieną poezijos vardo vertą eilėraštį, tai atsakau - turėjau. Gal net visus du.

- Kai tavo draugas ir kolega Rimvydas Stankevičius brendo kaip žmogus ir kaip poetas, buvo manoma, kad tikru poetu tapti galima tik per bohemą. Kas ją pakeitė (užėmė jos vietą) tarp tavo bendraamžių rašytojų?

- Ta bohemos šmėkla spėjo paliesti ir mane. Žinote, ką veikdavau po darbo, kai pradėjau krimsti žurnalisto duoną „Respublikoje"? Ogi vienas arba su Rimvydu Stankevičiumi pėdindavau į jau neegzistuojančius legendinius „Baltus dramblius". Rimvis tuo metu jau negėrė, o man, kukliam jaunuoliui iš Elektrėnų, alkoholis atrodė vienintelė galimybė įsipaišyti į bendraminčių gretas.

Būsiu atviras, beveik kiekvieną vakarą, banketinėje salėje ar lauko terasoje lošdamas pokerį, išlenkdavau dešimt ir daugiau alaus bokalų, dažnai net neprisimindavau, kas man iškviesdavo taksi ir kaip atsirasdavau namie. Kitą dieną viskas kartodavosi: kontora, susitikimai su pašnekovais, straipsnių rašymas, alus, alus, alus... Laimė, viskas nusibodo anksčiau, nei spėjau įgyti priklausomybę alkoholiui.

Tiksliau, vieną vakarą prigavau save besigiriantį žygdarbiais, kuriuos dar tik atliksiu: parašysiu, išvers į dešimtis kalbų, gausiu visas įmanomas premijas ir taip toliau. O tada uždaviau sau klausimą: bet palauk, Aivarai, kada tu parašysi, jeigu kiekvieną vakarą vos ne iki paryčių sėdi čia, šioje iš lėto skandinančioje pelkėje?

Aiškiausiai pamenu pirmą kitokį savo atėjimą į „Baltus dramblius". Penktadienis. Po gamybinio su Rimviu užeinam į „Baltus dramblius", prisėdam už staliuko, jau iš anksto sutarę, kad užtruksim tik valandėlę. Prie mūsų prisigretina tuo metu ten dirbęs dvimetrinis barzdotas barmenas makabriška pravarde Morgas. Pasižiūri į mane ir klausia: „Tau iš karto visą bačkutę?" Atsakau: šį kartą užteks puodelio juodos kavos ir mažo bokaliuko giros. Žmogus sutrinka, nesupranta, kas vyksta, bet vis tiek atneša abiems juodos kavos ir giros. Štai tada ir prasidėjo smagiausias laikas: vakare rašai, o rytais, važiuodamas į darbą, kitam poetui ir geram draugui deklamuoji vakar parašytą eilėraštį.

O atsakant į klausimą tiesiai, tai atsirado daugiau laisvių ir galimybių, kurias alkoholis ne praplėtė, o priešingai - pradėjo riboti. Antra vertus, tikrų poetų net ir tais bohemos laikais nebuvo daug, o ir tie tikrieji, nesvarbu, kad ir kiek būtų gėrę, geriausią savo poeziją vis tiek parašė blaiviu protu.

Išduosiu jums taisyklę, kurią suformulavau ir įsikaliau dar paauglystėje: gyvenk taip, kad vėliau, gulėdamas mirties patale ir žvelgdamas į beatsiveriančius dangaus karalystės vartus, savo gyvenimą galėtum atšvęsti. Taip, nesu be nuodėmės, tačiau net ir žvelgdamas į visas praeities klaidas šiandien drąsiai sakau: mano sąžinė švari. Ir tai, manau, kiekvienam žmogui yra svarbiausia - turėti švarią sąžinę, su švaria sąžine išleisti paskutinį atodūsį.

- Tu gimei Elektrėnuose, bet ir likai gyventi juose, ignoruodamas lietuvių išmintį, kad savam kieme pranašu nebūsi. Kodėl?

- O kas sakė, kad noriu būti pranašu? Sigitas Geda viename eilėraštyje rašė, kad pabuvo ir vaiku, ir paukščiu, ir Jėzumi Kristumi, o dabar tenori būti savimi: žiauriu, negailestingu, atgailaujančiu, mirštančiu, kad prisikeltų ir vėl gyventų.

Taip ir aš: prisivaikščiojau aukštai iškelta galva, prisivažinėjau, buvau ir vyru, ir tėvu, likau išduotas ir įskaudintas, dabar tenoriu rytais pabusti, žvelgti pro langą į vaikystės kiemą su senu riešutmedžiu, (beje, tyčia pirkau butą name, kuris kertasi su mano vaikystės namu), eiti į darbą bibliotekoje, vedžioti vakarais savo mylimą šunį Kaštoną, atsiversti gerą knygą, parašyti gerą eilėraštį. Viskas, daugiau man nieko nereikia. Nebent dar vieno tikro žmogaus šalia, su kuriuo visu šituo galėčiau pasidalinti...

- Papasakok apie darbą bibliotekoje.

- Po žurnalistinio darbo Vilniuje atvykęs Vandžiogalon ir įsidarbinęs lentpjūvėje, patyriau šoką: staklių ritmo diktuojama monotonija, pavargę veidai, banalūs pašnekesiai apie nieką, vulgarūs juokeliai, kelis kartus mažesnis uždarbis, nemažai fizinių pastangų reikalaujantis lentų kilnojimas. Tuo metu neišprotėti man padėjo viena gudrybė: stovėdamas prie staklių mintimis diskutuodavau su įsivaizduojamais pašnekovais arba eilėraščius, kuriuos mokėjau ir vis dar moku mintinai, pašnabždomis deklamuodavau įsivaizduojamai publikai.

Po lentpjūvės prasidėjo dešimtmetis statybų Lietuvos ir užsienio objektuose, 200, kartais 250 valandų per mėnesį juodo darbo. Po jų - vėl šokas atėjus į biblioteką: pavargusius, dažnai prasigėrusius veidus pakeitė šviesios naujų kolegų akys, kultūriniai renginiai, parodos, susitikimai su rašytojais, kuriuos stengiuosi pasikviesti į savo gimtą miestą.

Pakabinus kerzus ant vinies, reikia laiko priprasti prie pasikeitusių aplinkybių: prie bendravimo be keiksmažodžių ir spjaudymosi, prie parūkymo kada nori ir kavos atsigėrimo kada nori, galų gale prie vietos kabinete, o ne ant kažkur pastolių. Šiaip manau, kad viskas labai laiku, nes pradėjau jausti fizinio krūvio padarinius, kūnas pradėjo braškėti ir traškėti, štai prieš porą metų, einant gatve, taip suspazmavo nugarą, kad teko griūti ant žemės tiesiai į šlapdribą, o paskui kviesti greitąją, guldyti ant neštuvų ir važiuoti ligoninėn.

Pagal pareigas bibliotekoje esu kultūrinės veiklos organizatorius, tačiau kartais tenka pravesti edukacijas vaikams. Pirmą kartą jų labai bijojau, bet kai viena septynmetė mergaitė, keliaujant su būreliu prie ežero, pribėgo ir įsikabino man į ranką, širdis visiškai nurimo. Dar daugiau, pasidarė taip gera, kad net susigraudinau.

- Esi už ką dėkingas tam laikui, kurį praleidai statybose?

- Už galimybę įrodyti sau pačiam, kad esu stiprus, kad galiu daug daugiau nei iš pradžių galvojau. Ir dar už tuos kelis tikrus draugus, kurie galbūt nesupranta mano poezijos, bet su kuriais ir šiandien drąsiai žengčiau žvalgybon. Tai labai daug.

- Sakei, išeitum iš proto, jei tektų palikti Lietuvą. Kitur, manai, negalėtum būti poetu?

- Klojau parketą atšiaurioje akmenuotoje Norvegijoje, kurią iki šiol prisimenu su slogia nuotaika. Taip pat liejau prakaitą kruizinių laivų šachtose ir chemijos gamyklose Prancūzijoje. Dar buvo Estija su savo kiaulės dydžio žiurkėmis, lankstančiomis aplink mūsų, statybininkų, vagonėlius ir ieškančiomis vištų kaulų. O dar prišnerkšta ir musulmonų prigrūsta Vokietija arba graži, bet savo perdėtu saugumu erzinanti Škotija.

Buvau palikęs Lietuvą dešimtis kartų, ir kiekvieną kartą išvažiuodamas širdyje jausdavau kažkokį sunkumą ir graudulį. Tačiau ten, plušėdamas po dešimt valandų per dieną šešias dienas per savaitę, įkvėpdavau save žinojimo, kad grįšiu, būtinai grįšiu namo. Todėl ne, negalėčiau. Pirmiausia negalėčiau būti visaverčiu žmogumi, nes žmogus kaip kambarinis augalas, kuris išrautas iš vazonėlio greitai nuvysta. O juk nebūdamas visaverčiu žmogumi, nebūsi ir visaverčiu poetu.

Nes jeigu Dievas padiktuoja pirmą eilutę, tai ryšys su žeme, su savo vazonėliu, duoda jėgų iš tos eilutės pagimdyti eilėraštį. Štai todėl viską, ką esu parašęs, praktiškai esu parašęs vietose, kurias tuo metu vadinau namais.

- Dauguma poetų apdainuoja meilę, mirtį ir kančią. Ar tai reikštų, kad kūrėjas turėtų atsiriboti nuo visuomenę draskančių problemų?

- Visos visuomenę draskančios problemos ateina iš meilės ir iš kančios, kurias galima skaidyti į, tarkime, neapykantą, pavydą, godumą ir taip toliau, todėl rašydamas apie meilę ir kančią tu vis tiek prisilieti prie visuomenę draskančių problemų, o drauge bandai suprasti savo vietą toje visuomenėje ir pasaulyje.

Visi žino, kad esu poetas, ir todėl niekam nė į galvą nešauna, kad galiu turėti pakankamai tvirtą statybininko kumštį. Antai kitados, komandiruotės Estijoje metu, vieną dvimetrinį suvirintoją, kuris prie stikliuko pradėjo liaupsinti Putiną, o mane pavadino su...tu patriotu, esu iškirtęs vienu smūgiu. Kai kurias temas geriau gvildenti kitomis priemonėmis, nei poezijos rašymas, jos daug efektyvesnės.

- Žinai Sigito Gedos eilėraštį apie Lietuvos krantą, kur keleivį pasitinka „pelenai pelenai pelenai"? Ką galvoji pats šita tema? Gal lietuvybės nykimas - iš piršto laužiama problema?

- Keisti mes žmonės, kai geriau pagalvoji. Antai kitados keltu teko plaukti Švedijon. Pamenu, vėlyvas vakaras, išeinu į denį parūkyti, o denyje - būrys pusgirčių tautiečių, visokiausiais įmanomais ir neįmanomais žodžiais koliojančių savo šalį, kad ši neleidžia jiems laisvai kvėpuoti, įgramzdino į skolas ir dabar jie priversti ieškoti geriau apmokamo darbo svetur, kad bent dalį tų skolų padengtų. Stovėjau tada nuošalyje, pūčiau dūmus ir galvojau: kokie vargšai, jie net nesupranta, kad dėl visko patys kalti, kad dar nepasiekė Švedijos krantų, o jau baigia pragerti viską, ką pasiėmė į šią kelionę.

Bet štai prasideda koks krepšinio čempionatas, ir tie patys žmonės, kurie koliojo savo šalį, stovi tribūnose, plevėsuoja trispalvėmis, gniaužia kumščius, muša jais į krūtinę ir iš visų jėgų gieda himną ar skanduoja „Lietuva! Lietuva!"...

Ne, lietuvybė, patriotizmas niekur neišnyks, jos nesuvalgys jokie anglicizmai ir kitos užsienietiškos mados, pusiau juokais galima sakyti, kad ją išgelbės krepšinis. Tačiau prasigėrusi, amžinai nelaiminga tauta manęs irgi neguodžia.

Aivaro Veiknio CV

- Gimė 1983 01 09 Elektrėnuose

- 2001 m. įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, Statybos fakultetą, studijavo Nekilnojamojo turto vadybą, bet nebaigė

- 2007-2008 m. - UAB „Izola" 3 kategorijos katilų apmūrytojas

- 2008 - 2010 m. - dienraščio „Respublika" žurnalistas

- 2011 - 2013 m. - „SEB investicinio gyvybės draudimo" konsultantas, staklinininkas parketo gamykloje
Kazimieravoje (Kauno raj.)

- 2014 - 2024 m. - sezoninis statybininkas Europos šalyse.