Dr. Algimantas Kasparavičius: Politinė antilopė, pražiopsota prezidento rūmuose

Ir visiškai pagrįstai kelia klausimą, kieno interesais vadovavosi tie, kurie nepasirengusį pilietį skyrė ir patvirtino kultūros ministru? Tik jau ne valstybiniais, deja. Kieno interesams nūnai atstovauja kultūrininkai, pasiryžę sumalti NA į šipulius, net pasitelkdami užsienio talkininkus?

Tik jau ne Lietuvos, būkite tikri. Istorikas dr. Algimantas KASPARAVIČIUS sako, jog protesto įkarštis labiau liudija ne autentiškos kultūros stiprybę, bet jos visišką priklausomumą nuo valdžios, tiksliau, jos pinigų.

- Kiek, jūsų nuomone, pasipriešinimas adekvatus politikų sukurtai situacijai?

- Akivaizdu, kad „Nemuno Aušros" lyderio pasiūlyta kandidatūra į kultūros ministro postą, priimta premjerės ir patvirtinta prezidento, nebuvo tinkama. Visomis prasmėmis: intelektualine, komunikacine, dalykine.

Kita vertus, jei pažiūrėsime pastarųjų poros dešimtmečių, jei ne daugiau, vyriausybių formavimo politiką, beveik be išimčių galėsime konstatuoti, kad kultūros ir švietimo ministrų portfeliai visada buvo stumiami į mažiausiai prestižinę vietą. Kovo 11-osios Lietuvoje, ypač po įstojimo į ES 2004-aisiais, kultūra ir švietimas de facto niekada neturėjo prestižinių pozicijų valstybės politikoje; be to, lyginant pagal darbuotojų skaičių, biudžetą ir europinių pinigų valdymo srautus, šios ministerijos visada buvo nedidelės ir mažai reikšmingos.

Todėl metams bėgant ir asmenybės, kurioms patikimas šių ministerijų valdymas, buvo vis silpnesnės. Kol galų gale į ministrus iškeltas visiškas politinis-kultūrinis proletaras ir situacija lietuviškos kultūros administravimo lauke tapo revoliucinė. Čia reikia pabrėžti: ne kultūros, bet kultūros administravimo.

- Juk projektų laikais jos administratoriai yra vieni svarbiausių figūrų...

- Minios vadinamųjų kultūrininkų administruoja kasmet vis labiau blėstančią lietuvišką kultūrą. Statomi vis nauji pastatai, kuriami nauji muziejai, reguliariai rengiamos parodos, performansai, organizuojami kiti renginiai, bet autentiškos kultūros Lietuvoje nuo to nedaugėja.

Greičiau jau priešingai: kuo daugiau vadybos, tuo mažiau kultūros. Kultūra pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje tapo nepaprastai tyli, o kultūrininkai labai garsūs ir triukšmingi. Situacija paradoksaliai ironiška: jos revoliucinis įkarštis labiau liudija ne autentišką etinę-estetinę-kūrybinę lietuviškos kultūros stiprybę, bet tik jos visišką priklausomybę nuo valdžios, tiksliau, jos pinigų.

Tikram kūrėjui ministras ir ministerija nereikalingi. Ministrai ir ministerijos reikalingos ne kultūrai, bet valdžiai, kuri trokšta sau naudingai kultūrą valdyti. Menas nesuderinamas su administracija ir biurokratija. Tačiau problema ta, kad be administravimo meninė biurokratija išgyventi negali.

- Ir todėl ji savo baimę dėl ateities nori paslėpti minioje?

- Taip, yra čia įsipainiojęs ir finansinis motyvas. Šiaip ar taip Kultūros ministerija disponuoja tam tikromis lėšomis, dėl kurių visa eilė institucijų ir kultūrininkų dalyvauja konkursuose, laimi juos arba pralaimi. Todėl natūralu, kad visi nori turėti kontroliuojamą arba bent jau nuspėjamą situaciją. Šiuo atveju pono Žemaitaičio pasiūlytas žmogus buvo iš kitų socialinių, kultūrinių, politinių, profesinių platumų ir dauguma tos srities žmonių, kurie tikisi tam tikro grįžtamojo ryšio, buvo ir tebėra nežinioje. O nežinia visada tamsi ir grėsminga. Nežinią žmogus visada nori likviduoti.

Per pastaruosius pora dešimtmečių beveik kiekvienoje vyriausybėje būdavo po vieną ar net du dalykiškai „nesubrendusius", „plaukiojančius" ministrus, tačiau ideologiškai jie buvo savi - niekam nekliuvo. Šiuokart padėtis kitokia: suveikė ideologinis rėtis ir ypač „Nemuno Aušros" lyderio teiginiai, balansuojantys ant sukto antisemitizmo briaunos.

Deja, bet antisemitizmas Lietuvoje vis dar politiškai paklausus. Pastaruoju metu prie to svariai prisidėjo ir Izraelio antihumaniška politika Gazoje. Bet kalčiausia čia vis dėlto mūsų pačių teisminė sistema, kuri daugiau nei per metus neišgalėjo baigti bylos dėl pono Žemaitaičio pareiškimų ir juridinį klausimą transformavo į politinį.

Turime keistą ir labai nemalonią situaciją, kada dvi jėgos - p. Žemaitaičio atgrasus politinis populizmas ir lietuviškas kultūrinis proletariatas, didžiumoje sėdintis valstybės kišenėje, - suremia pečius, tačiau labiausiai apmaudu ne dėl šios muilo operos herojų, bet dėl valstybėje sukelto chaosėlio, už kurį pirmiausiai atsakingas ne „Nemuno Aušros" vadukas, pardavinėjantis tuščius ir rėksmingus politinius vekselius, bet šios koalicijos dominantė LSDP su visa Valdyba, premjerė profsąjungietė, politiškai-etiškai stovinti visai netoli p. Žemaitaičio ir, žinoma, pats valstybės vadovas, pražiopsojęs politinę antilopę ne kur nors Afrikos savanoje, bet pačiuose prezidento rūmuose.

- Kultūrininkai kartoja, kad jų protestas yra už laisvę, „įvairovę", prieš cenzūrą. Galbūt tai reikėtų vertinti kaip politinę kovą dėl įtakos?

- Paantrinsiu jums: tie burtažodžiai, kuriuos jūs ką tik išvardinote, 95 procentais, jeigu ne daugiau, yra laužti iš piršto. Jokia prieš liberalizmą nukreipta cenzūra Lietuvoje šiandien neįmanoma. Dargi priešingai: jeigu kažkas kažką ir cenzūruoja, tai tiktai tie, kurie patys šaukia apie cenzūrą. Šiuo atveju išgyvename situaciją, kurią JAV patyrė prieš kelerius metus, kada politiniame lauke ietis surėmė trampistai ir antitrampistai, respublikonai ir demokratai, globalistai ir nacionalistai.

Kaip šiandien matome, po kelerių metų ši kova persimetė ir į Lietuvą. Vos prieš tris savaites JAV kraštutinis liberalas nužudė JAV kraštutinį konservatorių Čarlį (Charlie) Kirką. Anądien, JAV karo sekretorius Pitas Hegsetas (Pete Hehseth) ir prezidentas Donaldas Trampas surengė beveik tūkstančio JAV generolų ir admirolų pasitarimą, kurio metu buvo pasakyta, kad ankstesnis politinis kursas su visa „Woke kultūra" (įsivaizduojamo pabudimo, progreso) ir genderistine ideologija AMERIKOS karinėse pajėgose baigėsi. O kas su Trampo-Hegseto „naujuoju kursu" nesutinka, privalo iš kariuomenės trauktis.

Visa tai rodo, kad XXI a. pr. ideologiniai-etiniai dalykai politikoje vėl tampa dominuojantys. Kad ankstesnės idėjinės-ideologinės ir kultūrinės priešpriešos tarp skirtingų tapatybių projekcijų - liberalų ir konservatorių; pagonių ir krikščionių; protestantų, katalikų ir stačiatikių; krikščionių ir musulmonų, etc. - niekur neišnyko. Ir išnykti negali, nes tai sudaro pasaulio civilizacijų esmę. Tik vulgarusis komunizmas savo laiku tikėjo, jog ateis laikai, kada visi kultūriškai asimiliuosis, visi kultūriniai karai išnyks.

Kitaip tariant, šiandieninė pozicijos-opozicijos kova Lietuvoje, pasistumdymai dėl kultūros ministro irgi yra tik to globalaus susipriešinimo dalis. Supaprastintai tariant, be „Woke" kultūrinės paradigmos JAV ir Europoje, Lietuvoje šiandien neturėtume nei p. Žemaitaičio sukirpimo „Nemuno Aušros", nei ultraliberalų fronto prieš ją.

Praėjusio amžiaus viduryje Ispanijos pilietinis karas kilo ne todėl, kad Ispanijoje buvo daug fašistų, trokštančių valdžios, o dėl to, kad ispanų demokratinės vyriausybės socialinės-kultūrinės reformos fašistus mobilizavo ir iškėlė generolą Fr. Franką. Panašiai ir Lietuvoje: „Nemuno Aušra" trečia frakcija Seime tapo ne todėl, kad pateikė veiksmingą programą, bet tik dėl to, kad drąsiai skaičiavo ir linksniavo buvusios konservatorių vyriausybės klaidas ir kvailystes.

- Galima istoriškai išskaičiuoti, kuri politinė jėga labiau linkusi į konfrontaciją ir kuri į kompromisus?

- Istorija rodo, kad prievartos, teroro ar neapykantos kalbos prieš politinius oponentus, priešininkus gali griebtis visos politinės jėgos: liberalai ir socialistai, konservatoriai ir fašistai, etc. Nors skirtingos propagandos ir vengia tą pripažinti, bet iš esmės čia didelių skirtumų tarp veiklos formų nėra.

Ne paslaptis, kad 1932-1933 m. būtent vokiečių liberalai pagelbėjo Adolfui Hitleriui ateiti valdžion, su jo pagalba tikėdamiesi „sutvarkyti" komunistus. Bet Hitleris buvo nuostabiai nuoseklus. Jis „sutvarkė" ne tik komunistus, bet ir pačius liberalus.

Kažkas panašaus, nors ir ne taip drastiškai, nutiko Lietuvoje 1926 metais, kada įsisiūbavusi ideologinė priešprieša sukėlė Gruodžio 17-osios politinį perversmą ir lėmė parlamentinės demokratijos mirtį. O viskas anuomet laikinojoje sostinėje Kaune prasidėjo panašiai, kaip ir šiomis dienomis Vilniuje, kada krikdemiškai ideologiškai „pažangus" jaunimas, daugiausia dešinioji studentija, 1926 lapkričio 21 d. popietę išėjo į protesto mitingą Laisvės alėjoje.

Jis buvo nukreiptas prieš švietimo ministrą socialdemokratą prof. Vincą Čepinskį, kuris tariamai atveria kelius Lietuvos polonizacijai, nes per pusmetį leido įsteigti keliasdešimt privačių lenkiškų pradinių mokyklų. Mitingas ir demonstracija išvirto į banalias riaušes, kurioms malšinti buvo iškviesta raitoji karo policija.

Dešiniųjų riaušės tądien liko numalšintos, bet vos po trijų savaičių dešiniųjų aljansas - krikščionys demokratai ir tautininkai - sugrįžo ir padedami tų pačių studentų-ateitininkų nuvertė Kazio Griniaus-Mykolo Sleževičiaus vadovaujamą kairiųjų vyriausybę. Tiesa, dešiniųjų pergalė prieš kairiuosius tuomet buvo nominali, nes Seime prezidentu išrinktas Antanas Smetona greit pasirūpino kraštutinius dešiniuosius išstumti iš Lietuvos politinės panoramos.

Apskritai dešiniosios politinės jėgos, ypač iš akademinių sluoksnių, Europoje ir Lietuvoje visada buvo pajėgios greičiau mobilizuotis ir išeiti į politinę areną. Ir šiandien jos savo rankose turi komunikacijos kanalus, didžiąją dalį žiniasklaidos, kuria „įtakingiausiųjų" panteoną ir, kas svarbiausia, nestokoja lėšų, kas kapitalizmo sąlygomis yra bene lemiamas veiksnys, nes už viską reikia mokėti. Todėl jų politiniai karnavalai tokie ryškūs, griausmingi, matomi.

Tiesa, tarp JAV ir Lietuvos kultūrinių karų yra skirtumas: dabartiniai Lietuvos dešinieji dėl veiklos metodų, o dažnai ir turinio puikiai sutaria su „Woke" kirpimo kultūrininkais, kas Jungtinėse Valstijose neįmanoma iš principo.

- Ar pritartumėte protestuotojams, kalbantiems apie iškilusį pavojų valstybingumui?

- Matau rimtesnį pavojų - politikų egoizmą, manipuliacijas, vis labiau įsisukančias karo retorikos ar net propagandos girnas. Dvigubai pavojinga situacija, kai valdžios sisteminė krizė sutampa su Respublikos geopolitinio saugumo problemomis, kai valstybė labiau remiasi ne faktiniu, bet tik nominaliu miglotai fiksuotu tam tikromis sutartimis saugumu. Matau kai kurių politikų absoliutų neadekvatumą ir, kas dar blogiau, kai kurių aukštų kariškių žemažiūrį pataikavimą jiems.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie „dronų sieną", kuria Lietuva, Baltijos šalys ir Europa esą galėtų apsiginti nuo Rusijos skraidyklių atakų. Bet bėda ta, jog technologiškai jokia vientisa iš vieno centro valdoma „dronų siena" neįmanoma.

O kalbant kariškai, net ir autonomiškai valdomų „dronų sienų" grandinės sukūrimas jokio pridėtinio saugumo nesukuria, nes, kaip rodo karo Ukrainoje patirtis, priešas tokiai „dronų sienai" neutralizuoti sukuria savo „dronų sieną". Dėl to saugumo ne padidėja, bet sumažėja, nes tarp priešininkų sukuriama 30-40 km mirties zona, kurioje piliečio išgyvenimas lygus beveik nuliui. Rusų-ukrainiečių fronte jau dabar panašių atkarpų yra.

Vadinamoji „dronų siena" itin pavojinga tirštai apgyvendintoms erdvėms. Įsivaizduokite, kas liktų iš pusmilijoninio miesto su 10 tūkst. „dronų siena", kurią karinio susidūrimo atveju tiek pat ar net antra tiek priešo dronų bandytų pramušti. Turint galvoje Vilniaus geografinę padėtį, panašus scenarijus nėra neįmanomas. Antra vertus, globalaus aljanso požiūriu, tokia kariavimo logika ir taktika efektyvi, nes pakraščių sąskaita leidžia tikėtis apginti centrą.

- Retorinis klausimas, ką iš tikrųjų gintų toji „dronų siena" - Lietuvą ar teritorijas labiau į Vakarus? Kitas klausimas arčiau temos: kodėl skalambijantys apie pavojus, išlieka abejingi tautos likimui?

- Turbūt abejingumo mus bus išmokiusi pati valstybė. Kai 1988 birželį kūrėme Sąjūdžio iniciatyvines grupes, mitingavome, stovėjome gyvomis barikadomis Sausio 13-ąją prie Aukščiausios Tarybos, TV bokšto ar Radijo ir televizijos komiteto, savo širdyse ir smegenyse turėjome visiškai kitokį būsimos valstybės vaizdinį.

Buvome idealistai, nes žemė dar nebuvo paversta „kilnojamuoju turtu", dar nežinojome, kad nemokame valdyti „Mažeikių naftos", todėl ją už dolerį būtina perleisti amerikiečiams, rusams, lenkams... Dar galvojome, kad patys mokame suprasti tekstus ir visai nieko nebuvome girdėję apie „konstitucines dvasias" ir kitus liberaliųjų laikų kultūrinius išradimus.

Dauguma galvojome, kad mūsų valstybė bus teisinga visiems. Kad mūsų niekas nemokys, kaip „teisingai" gyventi, galvoti, mylėti ir mirti, o mes savo ruožtu irgi niekam nieko nepiršime.

Bet labai greitai, jau 1991 metų pabaigoje, ypač 1992 metų gegužę, kai dešinieji inicijavo referendumą dėl prezidento instituto, profesoriui panorus prisimatuoti prezidento kėdę, ėmė aiškėti, kad mūsų valstybė nebus visiems vienoda. Ir juo toliau, tuo labiau tas aiškumas darėsi vis ryškesnis.

Nusivylę - keliomis bangomis emigravo. Likę - arba prisitaikė prie sistemos arba susitraukė iki dirbtinių patriotų. Ir šiandieną, man regis, jau niekas jokių iliuzijų iš esmės nebeturi. Dabar aiškiai matome, kad žmonės buriasi į partijas ir per rinkimus ateina į valdžią ne dėl to, kad turėtų programinių idėjų, kad trokštų Lietuvą pakelti, oi ne - jie ateina realizuoti tam tikrus egoistinių savo ar šeimos klano lūkesčių.

Todėl valdžioje klesti nepotizmas ir švogerizmas, iš sovietizmo paveldėtas nomenklatūrinis požiūris į darbą: kaip čia greičiau priėjus prie privilegijų ir ES fondų?

- Kokiais netikėtumais grėstų valstybei užsitęsęs maištas?

- Vakarų judėjiškoje-krikščioniškoje civilizacijoje maištas turi ne vien neigiamas kanotacijas. Daugeliu atveju maištas yra ir progreso ar naujos eros pradžia. Maištaujantis Kainas nužudė brolį Abelį. Tai blogai. Tačiau Senojo Testamento požiūriu mūsų Kristus - irgi maištininkas, nes eina prieš aukštųjų kunigų - fariziejų nustatytas pragmatines mokymo tiesas, kurių principas „akis už akį". Kristus šį principą, kurį dabar uoliai gaivina naujasis pagonis - konservatorių partijos pirmininkas, trokšta paneigti. Maištininkas yra ir Prometėjas, kuris prieš Dzeuso valią ugnį atiduoda žmonėms.

Prie maištininkų galėtume priskirti ir 1918 m. Vasario 16-osios signatarus, 1988 m. birželio 3-osios Iniciatyvinę grupę. Žodžiu, maištas maištui nelygu. Svarbiausia, kokia jo istorinė intencija ir vieta istorijoje: ar jis orientuotas į Emanuelio Kanto „amžinąją taiką" ar vis dėlto yra tik dar viena Johano Volfgango fon Gėtės piktojo profesoriaus Fausto atmaina?