Buvęs milijonierius ir sporto mecenatas Vladimiras Romanovas tikina esąs visiškas skurdžius

V.Romanovas rašo:

„Aš, Vladimiras Romanovas, sužinojau, jog man paskirtas valstybės advokatas ginti mano teises teisme. Sužinojau paskirtojo gynėjo pavardę - (pavardė redakcijai žinoma - red. past.) ir gavęs telefono numerį birželio 28 d., šeštadienį, 18.30 val. paskambinau jam. Jis patvirtino, jog jis iš tikrųjų yra paskirtas mano advokatu. Apsidžiaugiau ir mes tą pačią dieną tris kartus susiskambinome, bendravome bei aptarėme bendrus tolimesnius veiksmus.

Jis pasakė, kad pirmadienį parašys teismui prašymą, kad aš galėčiau gauti kaltinamąjį aktą ir paprašė manęs el.pašto adreso, kur galėtų atsiųsti gautą dokumentą ir ateityje siųsti pranešimus man. Birželio 30 d. 20.37 val. kaip ir tarėmės, aš pasiunčiau jam savo Maskvoje turimo advokato el.paštą ir telefono numerį. Po savaitės nesulaukęs iš advokato nei el.laiško, nei skambučio, liepos 5 d. 19.52 val. aš paskambinau jam, tačiau jis neatsakė.

Liepos 6 d. 10.02 val. vėl pabandžiau susisiekti su juo, bet be rezultato. Tada, supratęs, kad jis mane paprasčiausiai apgavo, papildomai pasiunčiau jam tokio teksto pranešimą „Pati didžiausia nuodėmė yra išdavystė".

Šie žodžiai pilnai gali būti skiriami ir visai Lietuvos teisėsaugai ir teisėtvarkos sistemai, nes teisti už akių, be advokato gynybai jiems yra parankiau. Taip pat galvoju, kad toks valstybės paskirto advokato elgesys daro gėdą visai Lietuvos teisėsaugos sistemai. Visi kiti tolimesni mano skambučiai paskirtajam mano gynėjui, advokatui taip pat liko be atsako. Todėl noriu kreiptis į Lietuvos visuomenę, kad padėtų apginti mano teises".

„Vakaro žinios" susisiekė su V.Romanovo minimu advokatu ir paklausė, kodėl jis vengia bendrauti su klientu, tačiau advokatas atsakė tik tiek:

„Nežinau aš nieko. Pirmiausiai, tai aš jūsų nežinau, o su V.Romanovu nebendrauju. Žinokite, aš neturiu, ką pasakyti. Viso gero!"

----

„Vakaro žinioms" susisiekus su Maskvoje gyvenančiu V.Romanovu, šis dar kartą pakartojo, jog kalbėjosi būtent su tuo advokatu.

- Valstybė paskirtiems advokatams nėra dosni. Gal žmogus tikėjosi gauti iš jūsų gerą honorarą, o jūs apie tai neužsiminėte?

- Aš manau, kad čia tokia bendra sistema. Jeigu jie dabar teismą praves be manęs - viskas! Visi laimingi! Visi papasakos pasakų, kad čia aš dėl visko kaltas! Be to, jau 10 metų praėjo, todėl viskas! Visi laisvi! O aš tik sutrukdyti galiu, todėl nusprendė apsieiti be manęs.

- Sakote, kitiems šios bylos teisiamiesiems greitai sueis senaties terminas?

- Taip, taip! Taip ir yra! Jie suverčia visą bėdą man ir laukia. Prokurorai, matyt, susitarė su tais kitais, kad praeis 10 metų ir sueis senatis, būsite laisvi, todėl jie pripasakojo visokių pasakų, kad aš liepiau savo banką apvogti, kiek aš ir ko privogiau. Bet aš nieko neturiu, jokio turto.

Viską iš manęs atėmė. Nei mašinos, nei namo, nei buto - nieko neturiu. Ir pinigų neturiu. Pinigus, kurie buvo, atidaviau krepšiniui. Žmona irgi pardavė butą, o ir savo indėlius krepšiniui pervedėme. Todėl, kad galvojome, jog kitaip nepaleis mūsų iš Lietuvos.

- O kam reikėjo iš Lietuvos bėgti? Juk galėjote čia likti ir gintis kaip kiti kaltinamieji?

- Kauno banditai man pasakė, kad „yra užsakymas tave „užversti", todėl geriau dink iš Lietuvos". Aš galiu pasakyti, kas. Tai tie Landsbergio vyrukai, kurie sprogdino paminklus ir taip toliau. Bet aš nenoriu čia į politiką lįsti.

Jeigu politikuoti, tai reikia būti visą laiką Lietuvoje. O aš noriu, kad tik teisingai Lietuvos teisėjai viską išsiaiškintų. Jie - prokurorai, gi užvedė bylą, kas vogė iš Ūkio banko. Aš irgi už tai, galiu net pareiškimą parašyti - grąžinkite mano turtą!

Aš tai jokio turto neturiu, išvažiavau į Rusiją be kapeikos!

- Tai kur tas turtas dingo?

- Tai tegul ir ieško! Aš nežinau, kur.

- Tai iš ko tada gyvenate? Juk pragyvenimas Maskvoje tikrai nėra pigus?

- Aš, kai grįžau į Rusiją, nieko neturėjau, net metro bilietui. Pas sūnų Romaną gyvenau. Jis mane išlaikė. Dabar mes su statybomis dirbti pradėjome, na, tai po truputėlį ir gyvenu.

Kad nelengva, tai ne tas žodis! Miegu tik keturias valandas, bet man užtenka. Dirbu statyboje, statome namus. Pats dirbu, nors su plaučiais truputį turiu problemą, bet nieko, dar ir sportu užsiimu.

- Lietuvoje sklinda gandas, kad jūs ir su savo žmona Svetlana išsiskyrėte...

- Ne, tai neprimeluota. Mes dar nuo sovietų laikų atsiskyrėme. Aš gi buvau „cechavykas", mane į juodą sąrašą įtraukė Jurijus Andropovas (buvęs TSRS KGB pirmininkas, vėliau TSRS KP generalinis sekretorius - aut. past.) ir aš bijojau pakenkti šeimai, todėl ir atsiskyriau. Ji dabar pas sūnų gyvena, nors kilusi iš Murmansko. Negi jeigu aš žmoną iš Mėnulio paėmiau, tai į Mėnulį turiu grąžinti?

- O kas yra „cechavykas"?

- Tai tie, kurie užsiiminėjo individualia veikla. Vadinamieji spekuliantai užsiiminėjo prekyba, o „cechavykai" - gamybą turėjo kažkokią, o aš tada mezgimo mašinų turėjau daugiausiai Lietuvoje. Dvylika. Visą cechą. Tada buvo įstatymas, leidžiantis individualiąją veiklą, tai aš su neįgaliaisiais sudariau sutartį.

Jie mezgė, o aš ieškojau žaliavų ir t.t. O pasirodo, kad mane Andropovas įtraukė į didžiausių Tarybos sąjungos „cechavykų" sąrašą. Taip „pasisekė" man ir „sekasi" iki šiol.

- Esate kaltinamas iššvaistęs Ūkio banko pinigus? Kokia tai suma?

- Kiek norės, tiek ir „pripaišys".Vilniuje, pačiame centre buvome paėmę sklypą, kiek prisimenu, 200 milijonų eurų vertės, nes sklypas - 2-3 ha ir plius projektai. Tai kiek tai kainuoja? Na, milijardas kainuoja, o perdavė Šiaulių bankui už 7 milijonus, o Šiaulių bankas paskui pardavė statybininkams. Paskui Maskvoje daugiau nei 200 milijonų JAV dolerių vertės akcijų pardavė už 7 milijonus. Ir laimingi! Visą turtą Ūkio banko pardavė, o nauda kur?

O esmė ta, kad pas mane į Edinburgą (Škotija) buvo atvykęs toks ponas Raineris iš Europos vystymo ir rekonstrukcijos banko ir pasiūlė susijungti su Šiaulių banku. Sakiau - kam man to reikia: Ūkio bankas turi savo biznį. Iš 2008-ųjų krizės jau išėjome, kam mums dar su kažkuo jungtis? Sakė, kad susijungę gautume milijardą iš vieno fondo.

Sakiau - milijardas nepamaišytų, bet Dalia Grybauskaitė turbūt jau „nufrustravo" tuos pinigus, nes ji juos laikė skandinaviškame banke. Todėl kam tas Ūkio bankas buvo reikalingas? Juk jei jo nebūtų, skandinavams konkurentų būtų mažiau! Tik panaikinti mūsų nebuvo kaip.

Aš, banko akcininkas, net neturėjau leidimo kištis į banko reikalus. Tegul dirba! Aš juk pasitikėjau tarptautiniais auditoriais. Viskas gerai, pinigų yra, tai ko aš ten vaikščiosiu ir trukdysiu, jeigu yra auditas, kuris sako, kad viskas banke puiku. Bet tai nepatiko D.Grybauskaitei.

Vėliau man banko darbuotojai parašė, kad banko darbuotojas Viktoras Soldatenka liepė visiems klientams apskambinti, jog Ūkio bankas tuoj bankrutuos, kad nesiųstų daugiau pinigų. Toks banke dirbęs vyrukas Arnas Žalys, tapęs banko valdytoju, taip pat prieš mane veikė, o aš juk ne bankininkas.

Man tas bankų sujungimas gal net būtų buvęs naudingas, nes mano akcijos būtų pabrangusios, būčiau galėjęs jas brangiau parduoti, bet aš bankininkystėje niekada nedirbau, man tai buvo neįdomu.

O dabar aš net negaliu susipažinti su bylos medžiaga. Aš prašiau - tik duokite man su kaltinamuoju aktu susipažinti. Aš net akto neturiu. Jie nori tyliai, už akių mane nuteisti, nors dabar yra tokia technika, kad galima teismo posėdžiuose ir per nuotolį dalyvauti.

- Pats atvažiuoti, aišku, negalite, nes būtumėte areštuotas visose Europos Sąjungos šalyse.

- Aš tiek per savo gyvenimą prisivažinėjęs, kad man jau neaktualu kažkur važinėti!

- O koks jūsų pasas? Lietuvos piliečio ar Rusijos Federacijos?

- Aš manau, kad esu Lietuvos pilietis, tik pabėgėlis. Paso galiojimas galbūt ir pasibaigęs, bet tai neturi reikšmės. Aišku, kad pasiilgau Lietuvos. Apie Nidą sapnuoju, juk užaugau aš Lietuvoje. „Palangos jūroj nuskendo mano meilė ir šaltos bangos jos nesugrąžins (dainuoja - aut. past.)...

- O apie Lietuvos krepšinio reikalus ar pagalvojate?

- Koks krepšinis? Aš valgyti neturiu čia! Dirbu dviejose vietose! Bet aš tikiu, kad teisėjai Lietuvoje dar yra nepriklausomi. Bet tardytojai liudininkams visišką įtaką turi. Kai jie žino, kad tardytojai gali pakeisti liudininko statusą į teisiamojo statusą, tai labai bijo.

- O jus tyrėjai Lietuvoje ar apklausė? Bent per atstumą?

- Ne.

- Tai gal jūs iš viso baudžiamojoje byloje nefigūruojate? Gal jūsų bylą išskyrė į atskirą?

- Ne, aš figūruoju. Jeigu aš buvau Ūkio banko akcininkas, tai kaip gali mane išskirti?

- Toje pačioje byloje yra ir jūsų sesuo Olga Gončaruk. Nejaugi ji jums nepapasakoja kokių nors smulkmenų, susijusių su byla?

- Klausykite, o gal ir sesuo ten prieš mane dalyvavo? Gal jai tai naudinga? Sakė: išvažiuok, man čia netrukdyk! Kai yra pinigai, nėra nei brolių, nei seserų. Prie ko čia sesuo? Ji buvo Ūkio banko stebėtojų taryboje, o aš gi buvau niekas! Aš buvau tik akcininkas!

- O draugai iš Lietuvos ar aplanko?

- Aplanko, bet yra keli variantai draugų. Su vienu draugu eini išgerti, su kitu eini į šokius, o kai yra pinigų - visi draugai ir visiems reikia padėti. Vien sportininkams, teatrams kiek esu padėjęs.

Vilniuje sporto areną kas finansavo? Algirdas Brazauskas sakė - finansuok, nes bankrutuos. Ir Kauno arena su mano pinigais statyta. O dabar ji juk pati užsidirba, komandą išlaiko.

Pasiilgstu Lietuvos, tik gaila, kad neturiu, su kuo pasikalbėti lietuviškai. Pažįstu Mykolą Orbaką (Alos Pugačiovos buvusį vyrą - aut. past.). Mes draugai, bet jis sako: „ Aš, Vladimirai, lietuviškai kalbėti jau pamiršau, aš jau galvoju rusiškai".

O aš vis tiek kada nors į Lietuvą atvažiuosiu. Aišku, kad atvažiuosiu. Kodėl turėčiau neatvažiuoti? Aš ne jaučiu, aš žinau, kad esu nekaltas, nes nė kapeikos svetimos nepaėmiau. Taip, yra „Interpolas", ieško, bet aš Rusijoje pabėgėlio statusą jau turiu.

Jau davė po šešerių metų, ir pašalpą, kur gyventi davė, bet vis vien į Lietuvą traukia. Ir šaltų Baltijos bangų negaliu pamiršti, ir Kuršių marių. Kartais ir sapne perku bilietus grįžti į Lietuvą. Viską iš manęs čia atėmė, bet man negaila tų turtų. Aš visada toks buvau - nuperku gamyklą ir atiduodu ją valdyti direktoriui, nes aš pats nesu „profas".

- Skundžiatės, jog sunku pragyventi, tačiau negi sūnus jums nė kiek nepadeda?

- Jis turi savo biznį, aš niekur nesikišu, nes jis labai protingas, už mane protingesnis, nes jaunimas visada protingesnis. Žinote anekdotą? Žydo kaimynas klausinėja: „Ar turite vaikų?" „Ne", - atsako žydas. „O kas jums už nugaros stovi? - klausia kaimynas. „Argi čia vaikai? - nustemba žydas. - Tai "svolačiai"! Štai taip vertinant ir reikia gyventi. Tada viskas kur kas paprasčiau.

Tačiau kaip man teks teisme gintis be advokato ir neskaičius kaltinamojo akto, tai vis vien nežinau!

Dosje

• Vladimiras Romanovas gimė 1947 m. Tverės (Rusija) srityje;

• 1954-1965 m. baigė Kauno 10-ąją vidurinę mokyklą;

• 1989 m. kartu su partneriais įkūrė Ūkio banką, kuris veikė 1989-2013 m.;

• 1991-1993 m. dalyvavo įmonių, daugiausia - tekstilės, privatizavime, supirkinėjo jų akcijas;

• 2009 m. įsigijo 75 proc. krepšinio klubo "Žalgiris" akcijų. Buvo įsigijęs futbolo klubą „Hearts" (Jungtinė Karalystė, Škotija);

• 2012 m. Ūkio banke V.Romanovui priklausė 64,92 proc. akcijų;

• 2012 m. V.Romanovas deklaravo turintis 1,9 mln. litų vertės turtą;

• Iki 2013 m. vadovavo Ūkio banko investicinei grupei (ŪBIG);

• 2013 m. Lietuvos vyriausybė Ūkio banką pripažino nemokiu ir dalį jo turto perdavė Šiaulių bankui, o likusią dalį - bankroto administratoriui;

• 2013 m. V.Romanovas pabėgo į Rusiją;

• 2013 liepos 4-ąją paskelbta tarptautinė V.Romanovo paieška;

• 2014 m. teismas paskelbė Ūkio banko bankrotą;

• Įtariama, jog per Ūkio banką buvo iššvaistyta ar pasisavinta apie 41,6 mln. eurų turto. Už dalį šių pinigų, kaip įtariama, buvo įsigyta nekilnojamojo turto Jungtinėje Karalystėje, Baltarusijoje ir t.t.