- Kodėl Vilniuje nėra paminklų, kurie būtų išstovėję bent dvi kartas, nors įprastai bronziniai kūriniai statomi amžiams? - „Respublika“ paklausė Vilniaus dailės akademijos menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės.

- Susiečiau tai su politiniu stabilumu. Kadangi Vilnius stovi ant tokių politinių techtoninių plokščių ribos, tad keičiantis politiniams vėjams, keitėsi herojai ir paminklai jiems.

- Tyrinėdama Vilniaus valdžių ir jų paliktų ženklų kaitą mieste nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos (1895-1953) išskyrėte net devynis politinius režimus. Ką jie mums paliko?

- Išskirčiau tris ilgiau trukusius politinius režimus (imperinė Rusija, Lenkijos Respublika tarpukariu (1919-1939) ir Sovietų Sąjunga pokaryje), mieste palikusius daugiausiai ženklų. Tai ir svarbi miesto arterija - dabartinis Gedimino prospektas, ir urbanistiniai miesto planavimo projektai, ir atnaujinti istoriniai Vilniaus ženklai bei pastatai, tačiau paminklų iš šio laikotarpio išliko vos du - Stanislovo Moniuškos ir Juozapo Montvilos, abu pastatyti tarpukariu.

Antrojo pasaulinio karo metai ir nacistinis laikotarpis išsiskiria tuo, kad tuomet, pagal lenkų architektų ir urbanistų dar tarpukariu parengtus projektus, buvo sutvarkytos trys pagrindinės Vilniaus senamiesčio aikštės: Katedros, Daukanto ir Rotušės. Jos visos išliko, ir šiandien atrodo taip, kaip tuomet. Tiesa, sovietmečiu aikštės buvo keistos, bet, atkūrus Nepriklausomybę, po 1990-ųjų jas rekonstruojant, grįžta prie to senojo pirminio vaizdo, kuris šioms aikštėms buvo suteiktas 1942-1943 metais.

- Projektai buvo tobuli, kad mes grįžome prie jų ir šiais laikais?

- Apie tobulumą sunku kalbėti. Bet mes sėkmingai naudojame Katedros aikštę tokią, kokia ji buvo, su tais laipteliais, įgilinimu - tai yra tų laikų sprendimai. Tuo metu pasaulyje buvo populiarus funkcionalumas, tad galvojant, kaip ta urbanistinė erdvė turi veikti, Katedros aikštė buvo suplanuota kaip Tautos forumas. Suplanuota ir vieta paminklui (ji, beje, buvo numatyta netoli tos vietos, kur dabar stovi Gedimino paminklas) - ten turėjo atsirasti paminklas Juzefui Pilsudskiui. Bet pati aikštė išliko kaip gana neutrali, funkcionali, organiškai į miestą įsiliejanti erdvė. Tas pat pasakytina apie Daukanto ir Rotušės aikštes. Jos buvo ideologiškai neutralios, todėl turėjo šansų išlikti.

- Tyrinėjote kodus, pagal kuriuos valdžia keitė Vilniaus erdves. Kokie tai kodai?

- Yra tam tikros makrogijos, kurios sieja visus tuos režimus. Pavyzdžiui, visi režimai panašiai galvojo apie paminklo auditoriją - pagrindinė pakeitimų, tų ideologinių ženklų, kurie atsirado Vilniuje, auditorija buvo ne Vilniaus mieste.

- Jei miesto ženklai buvo skirti ne Vilniui ir ne vilniečiams, tada - kam?

- Visada reikia pasižiūrėti, kokioje valstybėje Vilnius tuo metu buvo. Pavyzdžiui, imperinės Rusijos laikotarpiu, kaip ir Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu, svarbūs ženklai buvo kuriami pasirodyti metropolijoje esančiai valdžiai. Tai lojalumo ženklai. Lenkijos laikotarpiu svarbi buvo tarptautinė politinė auditorija, kuri bandė spręsti Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimą - kuriai valstybei (Lenkijai ar Lietuvai) jis turėtų priklausyti. Šiame kontekste mieste atsirandantys ženklai ir politiniai ritualai turėjo pademonstruoti, kad Vilnius yra lenkiškas miestas. Kita dalis auditorijos buvo Didžiojoje Lenkijoje, kuriai irgi reikėjo parodyti, kad Vilnius - svarbi Lenkijos dalis, kad, proziškai kalbant, reikėtų skirti lėšų miesto vystymui.

Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1939-1940), kai Vilnius priklausė Lietuvai, pagrindinė auditorija buvo Kaune, tad ir komunikacija daugiausia buvo skirta tiems Lietuvos gyventojams, kurie tarpukariu telkėsi aplink Kauną.

Įdomiausia, kad Vilnius iš esmės buvo paverstas politinės darbotvarkės įrankiu ir buvo keičiamas statant simbolinius atminties ženklus, negalvojant apie žmones, kurie gyvena mieste. Beje, kalbant apie imperinę Rusiją, galima prisiminti, kad tuo metu 40 proc. Vilniaus gyventojų sudarė žydai, 31 proc. - lenkai, 20 proc. rusų kilmės žmonės (tarp jų ir baltarusiai), o lietuvių tebuvo tik 2 proc. Bet miestiečių tautinė ar religinė sudėtis statant paminklus taip pat nebuvo svarbi.

- Minėjote, jog paminklai, tapę atminties politikos konstravimo įrankiais, visais laikais buvo panašūs. Tas panašumas koks?

- Panašios buvo to laikmečio herojų įamžinimo formos. Ir vieta joms. Tai dažniausiai būdavo figūrinis paminklas ant pjedestalo. Ir visos politinės valdžios taikėsi į tas pačias centrines Vilniaus vietas, kaip labiausiai matomą podiumą, kur galima garsiausiai pareikšti savo ideologines nuostatas.

Buvo labai įdomu pasekti senosios Vilniaus lenkų bendruomenės pastangas įprasminti ir išsaugoti miesto viešąsias erdves. Vietinių lenkų istorinis pasakojimas, tai, kas jiems buvo svarbu, ir Lenkijoje, ir Vilniuje, daugeliu atvejų sutapo su tuo, kas buvo svarbu ir Lietuvos Respublikos didžiajam pasakojimui. Tai kunigaikščių miestas, universitetas, Aušros vartai, Vilnius kaip religinis centras. Šie akcentai buvo bendri ir lenkų bendruomenei, ir lietuvių, kuri tuo metu buvo Kaune. Kad ir kaip priešiškai buvo nusiteikusios politinės jėgos, iš esmės lenkų bendruomenė padėjo išsaugoti pagrindinius Vilniaus paminklus, kurie ir dabar mums svarbūs. Pavyzdžiui, Gedimino pilies trečiasis tarpsnis buvo atstatytas tarpukariu ir mes dabar nelabai įsivaizduojame, kad pilis galėjo atrodyti kitaip, o tai padarė lenkų paveldosaugininkai ir architektai.

- Iš imperinės Rusijos laikotarpio nieko nelikę?

- Ne tiek daug buvo ir pastatyta. Imperinės Rusijos laikais buvo pastatyti trys paminklai - Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paminklas dabartinėje Daukanto aikštėje, Jekaterinos II - Katedros aikštėje ir Aleksandro Puškino paminklas netoli pakilimo tako į pilies kalną. Tie trys paminklai, lieti iš bronzos, dingo iš Vilniaus 1915 metais. Bronza karo pramonei buvo brangi medžiaga. Tad besitraukdama imperinė kariuomenė kartu su bažnyčių, cerkvių varpais pasiėmė ir skulptūras. Vilniuje liko tik tų paminklų postamentai. Muravjovo ir Jekaterinos II paminklų postamentai išardyti tik 1927 metais, tuo pačiu metu Puškino paminklo pjedestalas buvo nugabentas į Kotrynos bažnyčios šventorių ir ant jo užkeltas Stanislovo Moniuškos biustas. Tas pjedestalas iš tikrųjų ir yra seniausias įamžinimo objektas, išlikęs iš 1905 metų Vilniaus.

- Ketvirtį amžiaus ginčijamės dėl paminklo Lukiškių aikštėje. Ką tai apie mus sako?

- Esame nepriklausomi. Tad iš naujo reikia atsakyti į klausimą, kas yra ta auditorija, kuriai dabar statomi paminklai. Manau, dėl Lukiškių aikštės nesusitariama dėl to, kad nežinome, kas yra ta auditorija. Vienai suinteresuotai pusei (Nepriklausomybės kovų dalyviams, aukoms, tremtiniams) svarbu viena. Kitai - dabartiniams politikams - svarbu, pirma, turėti reprezentacinę aikštę su triumfo ir šlovės ženklu, kur galima būtų ateiti su tarptautinėmis delegacijomis ir padėti vainiką, ir, antra, įtikti rinkėjų daugumai.

Galbūt tai, kad nesugebame susitarti, yra ir meninių pasiūlymų klausimas - iki šiol neturime tokio projekto, kuris visus įtikintų. Vadinamieji vytininkai pripažįsta vienintelį Vyčio variantą. Sakyčiau, kad Seimas, priimdamas vargu ar jo kompetencijoje esančius sprendimus, įspraudė Vilnių, o gal ir visą valstybę, į tam tikrus spąstus, nes nurodė, kad tai turi būti vienas iš trijų valstybės simbolių: himnas, vėliava ar herbas. Himnui paminklą jau turime, vėliavai paminklas, matyt, yra pati vėliava, tad belieka herbas. Dėl tokios užduoties menininkams tikrai gali nusvirti rankos, nes statyti paminklą herbui yra pakankamai keista.

Šiandien sunku atsakyti į klausimus apie Lukiškes, nes aikštė yra per daug sureikšminta, tikimasi, kad kuriamas atminties ženklas taps visos šalies atspindžiu. Užduotis labai sunki. Manyčiau, reikėtų truputį „atsipalaiduoti“ ir nekreipti dėmesio į tą Seimo nutarimą apie valstybės simbolius, nes jis tikrai niekur neveda. Reikėtų pagalvoti apie abstraktesnius dalykus, pavyzdžiui, vietoj Laisvės kovų įamžinimo, galvoti apie Laisvės paminklą. Tai tikrai atvertų daugiau kelių menininkams.

- Koks turi būti santykis tarp paminklo meninės vertės ir jo semantinės reikšmės (garbės, pergalės simbolio)?

- Nėra taisyklių. Kiekvieną kartą reikia spręsti atskirai. Aš nenoriu pasakyti, kad šiandien visi paminklai turi būti interaktyvūs, modernūs ir kad jokių figūrų mums nereikia, bet reikalingas balansas - ne vien trafaretinius paminklus statyti.

Pavyzdžiui, imkime jau nukeltas Žaliojo tilto skulptūras. Meniniu požiūriu, jos nėra niekuo ypatingos. Tų skulptūrų kūrėjai - garbingi mūsų skulptoriai - sukūrė kitų puikių skulptūrų, iš kurių ir susideda jų kūrybinė biografija. O Žaliojo tilto skulptūros yra ankstyvas bandymas kurti socrealistine stilistika. Bet tai yra nepaprastai įdomus istorinis reiškinys, tai yra, kad keturi menininkai, turintys savo individualų braižą, kuris menininkui yra svarbiausias dalykas, kurį jie puoselėja ir bando sukurti kažką, ko niekas kitas negali padaryti, šiuo atveju tie žmonės, kurie turėjo tą individualų braižą, jį visiškai ištrina - kuria keturiese tą patį kūrinį, kuris atrodo beveik taip pat kaip to laikotarpio skulptūros Kaliningrade, Maskvoje ar dar kur nors. Tai nuostabu. Tai yra 1950 metai. Kaip per šitą trumpą laiką buvo perlaužti įsitikinimai, asmeninės ideologijos, pakeistas supratimas apie kūrybą ir atsirado pirmas lietuvių skulptorių kūrinys viešoje Vilniaus erdvėje, nes tuo metu stalinų ir leninų vietiniams skulptoriams nebuvo leista kurti. Šiuo aspektu, Žaliojo tilto skulptūros buvo ir yra labai įdomios. Galima nagrinėti skulptūrų simboliką, kodėl karys, kodėl „pramonė“, kodėl jaunimas - tada gilintis į sovietinę ideologiją ir pasakoti apie tai. Tad meninė vertė dažnai nueina į antrą planą.

- Buvote už tai, kad Žaliojo tilto skulptūras reikėjo palikti kaip laikmečio ženklą?

- Taip. Nukelta jau yra pakankamai daug dalykų. Manau, kad po šitiekos metų mes jau esame stiprūs ir galime atlaikyti tą ideologinį užkratą, galime žiūrėti į sovietines skulptūras kaip į istorijos, o ne pagarbos ženklą.

Pagrindinė problema ir su Žaliojo tilto skulptūromis, ir su dar stovinčiu Petro Cvirkos paminklu yra ta, kad žmonių grupė, kuri nori paminklą nukelti, niekaip neatsiriboja nuo tos pagarbos. Manau, kad buvusių epochų ženklų išsaugojimas mieste nerodo nei simpatijos, nei pagarbos - greičiau yra drąsos ženklas, bylojantis apie sugebėjimą priimti istoriją tokią, kokia ji yra.