Ar menininkui leidžiama mylėti Tėvynę?

Įdomu, o ar už patriotinę tematiką neatsiėmė pipirų režisierius Donatas Ulvydas, pernai sukūręs lietuvių protus ir širdis žadinantį kino filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“?

- Kai šnekėjomės praėjusį kartą, jūsų filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ dar tik buvo kuriamas. Dabar jis jau sukurtas, parodytas Lietuvai ir pasauliui, įvertintas, aptartas... Gal žinote, kiek žmonių jį pamatė?

- Žinau - 130 tūkst. žiūrovų. Lietuvos mastu tai yra labai daug. Visame pasaulyje kino sėkmę yra įprasta skaičiuoti pinigais. Kinas yra verslas, tad natūralu, kad verslininkui rūpi, kiek jis investavo ir kiek jam sugrįžo, - juk jo priedermė uždirbti pinigus. Tačiau Lietuvoje kino rinka yra tokia maža, kad laikyti kiną verslu būtų ne tik neteisinga, bet net ir juokinga. Šis filmas, kaip ir kiti lietuviški filmai, komercine prasme nepasiteisino, netgi neatsipirko, todėl tikslingiau skaičiuoti žiūrovus, o ne pinigus.

Taigi lietuviškasis „Titanikas“ - filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, surinko 300 tūkst. žiūrovų (daugiausia, kiek yra pavykę surinkti Lietuvoje, - aut. past.), o „Emilijai“, kuri yra toli gražu ne pats lengviausias ir ne pats pramogiškiausias filmas, surinkti beveik pusę šio skaičiaus, manau, tikrai yra labai didelis laimėjimas. Juolab kad tikri žmonių, mačiusių šį filmą, skaičiai yra kur kas didesni - šis filmas juk keliavo per Lietuvą ir buvo pripučiamame ekrane rodomas miestuose ir miesteliuose, jų aikštėse ir parkuose... Keliavo, žinoma, ir per pasaulį, net užu vandenyno...

Bet aš juk ėmiausi kurti šį filmą ne todėl, kad ketinau juo uždirbti pelno, o todėl, jog buvau ir esu įsitikinęs, kad Lietuvai šio filmo ir apskritai meno kūrinių patriotinėmis temomis reikia.

- Jei būtumėte kūręs kažką panašaus į „Džeimsą Bondą“ ar „Terminatorių“, ko gero, daugiau būtumėte surinkęs ir žiūrovų, ir pinigų, tačiau juk niekada nebūtumėte gavęs to atlygio, kurį gavote dabar - žmonių širdis ir nuoširdų jų dėkingumą. Išvydote juk ir ašarų žmonių akyse, išgirdote jų „ačiū“, ištartą virpančiu balsu?..

- Žinoma, jų buvo visa gausybė... Žmonės sakė: „Ačiū, kad pamatėme Lietuvos dvasią - tai, ko manėme, kad jau nebėra“, sakė: „Ačiū, kad pagaliau ir vėl turime lietuvišką kinematografiją, kuri yra gili, prasminga, paliečianti emociškai ir yra tikrai apie mus, tikrai mums“, šluostė ašaras, spaudė ranką... Imtis dabar man perpasakoti išgirstus pagyrimus ir žmonių padėkas būtų labai nekuklu...

Kaip ten iš tikrųjų yra, nežinau, visus taškus sudėlios laikas - istorija. Tik iš laiko perspektyvos bus matyti, kurie šiandieniniai meno kūriniai buvo tikrieji, ko išties reikėjo šalies ir jos kultūros evoliucijai... Juk net ir Vytautas Žalakevičius nežinojo, kiek kartų jo filmai dar bus parodyti, ar už juos bus liaupsinamas, ar linčiuojamas, - jis tiesiog kūrė tikėdamas, kad jo filmų reikia Lietuvos žmonėms. Tegaliu tik pasakyti, kad tuo pačiu tikėdamas „Emiliją“ kūriau ir aš.

- Teko turbūt išgirsti ne vien teigiamų atsiliepimų? Už ką „Emilijai“ daugiausia priekaištaujama?

- Aš turiu teisę kurti ką noriu, kiti turi teisę apie mano kūrinius turėti savąją nuomonę. Teko išgirsti, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ yra filmas, kurstantis nacionalizmą, kad jis - plakatiškas, kad tai - istorinė spekuliacija, kad patriotinės temos ėmiausi iš išskaičiavimo, neva iš anksto suprasdamas, kad jau vien pati tema lems žmonių simpatijas, nepaisant kūrinio kokybės (tarsi nežinotume patriotine tema sukurtų filmų, nesulaukusių jokios sėkmės)...

O juk, įdėmiau pažvelgus, net ir šie priekaištai yra akivaizdus įrodymas, kad šio filmo reikėjo. Pasižiūrėję „Emiliją“ galime tiesiog pasvarstyti, kodėl šio filmo kritika yra tokia, ką tai sako apie dabartinę mūsų tautos dvasinę būseną, apie poziciją, kurią renkamės istorijos peripetijų akivaizdoje, apie demonus, su kuriais savo viduje mes kovojame...

Aš nebijau kritikos, nepykstu už ją ir neketinu dėl jos teisintis, tačiau mane glumina ne kritinės įžvalgos, ne patys priekaištai, išsakyti filmo atžvilgiu, o kategoriškas nenoras leisti nūdienos menui kalbėti apie savąją tautą, savąją valstybę, budinti žmonėse patriotinius jausmus. O taip pat stebina ir liūdina ciniška nepagarba kūrėjams - panieka visam dirbusiųjų žmonių kolektyvui, jų požiūriui ir pastangoms, panieka nacionaliniam kontekstui, savosios valstybės vėliavai ir piktinimasis kūrybine laisve - menininkų galimybe patiems laisvai išsirinkti temas, kuriomis jie nori kalbėti. Man mėginama pasakyti, kad menas neva turi gyvuoti vien dėl savęs ir neturi teisės užsiimti politikavimu, nacionaline, istorine, patriotine tematika...

Bet kaipgi tuomet su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu? Juk talentingų, žymių ir plačiai mąstančių menininkų, pradedant režisieriumi Arūnu Žebriūnu ir baigiant poetu Sigitu Geda, Steigiamojo Seimo salėje anuomet sudarė ne mažiau nei pusę ten esančių žmonių. Tai buvo menininkai, valstybei ir tautai dirbę sąmoningai ir kryptingai, tai buvo asmenybės, turinčios savo moralinį ir filosofinį stuburą, aiškią ir tvirtą poziciją vienu ar kitu klausimu. Tad gal dalyvauti valstybės kūrime jie taip pat neturėjo teisės? Gal kultūra išties privalo atsisakyti skiriamųjų nacionalinių bruožų ir atsiriboti nuo savo tautos ir valstybės? Ne? Tad jeigu sutinkame, kad kultūros žmonių indėlis atkuriant šalies nepriklausomybę buvo svarus, kodėl mes šiandien irgi neturėtume taip elgtis?

Man nepatinka ir netinka šiandien tarp menininkų vyraujantys devizai: „Nekelk bangų. Patylėk. Nieko nekeiskim - palikim savieigai. Tegu valdžia tuo rūpinasi“... Esu įsitikinęs, kad kaip tik kultūra ir yra pajėgi keisti save, pasaulį ir nusistovėjusį santykį su juo. Esu įsitikinęs, kad turime atsigręžti į savąsias šaknis ir savąją kultūrą, kad turi būti aukštinamas M.K.Čiurlionis, statomi jam paminklai, atidaromi muziejai ir atgal superkamos jo kūrinių kolekcijos... Turi būti valstybinis ir visuomeninis dėmesys dainų šventėms, turi būti puoselėjama nacionalinė literatūra, nacionalinis teatras, nes tai ugdo visuomenę, kuria jos nuotaikas ir sužadina, aktualizuoja jos sąmonėje tauriuosius kontekstus.

- Filmą rodėte taip pat ir JAV, Britanijoje, Šveicarijoje, visose Skandinavijos šalyse... Į sales ir ten rinkosi mūsų tautiečiai?

- Daugiausia - mūsų šalies emigrantai, lietuviai - juk, kaip sakiau, būtent lietuviams ir kūriau šį filmą. Tačiau mums pasisekė seansuose sulaukti ir kitų tautų atstovų. Į juos, pristatydamas filmą, atskirai kreipdavausi prašydamas, kad nesibaimintų pasakyti man, jei liks filmo nesupratę, nes jie juk nežino Lietuvos istorinių kontekstų, nežino tų įvykių (pavyzdžiui, Romo Kalantos susideginimo arba režisieriaus Jono Jurašo išvykimo iš Lietuvos istorijos), apie kuriuos filme užsimenama, bet jie nedetalizuojami, kaip savaime žinomi ir suprantami... Labai nustebino po vieno iš seansų prie manęs priėjusi portugalė, kuri pasakė: „Režisieriau, jūs neteisus manydamas, kad kitų tautų atstovai šio filmo nesupras, - laisvė ir nepriklausoma valstybė juk yra bet kurios tautos vertybė bei siekis.“

Supratau, kad šie dalykai be vargo prasismelkia ir per atstumus, ir per tautas, ir per laiką.

- Galbūt šį filmą matė ir pats J.Jurašas?

- Matė. Surengėme jam ekskliuzyvinę peržiūrą ir nuo tos akimirkos, kai jis mūsų kūrinį „palaimino“, dėl jo turinio man tapo visiškai ramu. J.Jurašas pasakė, kad laikotarpis parodytas teisingai, vertybės sudėliotos teisingai, jam, beje, labai patiko detalės, netgi rekvizitai... Prisipažinsiu - būtent ta akimirka, kai pamačiau, kad filmo vaizdai jam pažadina tikrus prisiminimus, kai pamačiau, kaip susijaudinimu užsiplieskia jo skruostai, akys ir balsas, - man buvo pats didžiausias atlygis ir pats didžiausias triumfas, kurio nepamiršiu.

- Jeigu su „Emilija“ nesijaučiate „nusvilęs rankų“, tad galbūt ateity sulauksime ir daugiau jūsų meilę Tėvynei žadinančių kūrinių?

- Apie ateitį nieko konkretaus dar negaliu pasakyti - kūrėją juk visada masina dar nepraminti takai. Šiuo metu man norisi naujų temų, kito laiko tarpsnio, norisi kitos estetikos operatoriaus, dailininko darbe... Todėl negaliu žadėti, kad ir kitas mano kūrinys bus patriotine tematika, negaliu spėlioti, ar pamatę jį žmonės verks, ar juoksis, bet viena galiu pažadėti tikrai - abejingas žmonėms, tarp kurių ir su kuriais gyvenu, tikrai neliksiu.

Kaip esama eksperimentinio meninio kino, kaip esama pramoginio kino, manau, turėtų atsirasti ir nauja - visuomeninio kino - apibrėžtis. Ji kaip tik ir galėtų tiksliau nusakyti tai, kas man labiausiai rūpi, kokio kino atstovu siekiu tapti. Būtent kino, skirto visuomenei, Lietuvos žmonėms, jų skauduliams ir rūpesčiams, jų dvasinei sveikatai, lūkesčiams ir labui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“