Pirmieji pas gydytojus pateks tie, kurie garsiausiai dejuos ir skųsis

Pagal jį bus sprendžiama, ar ligonis papuls pas gydytoją per savaitę, ar teks pagalbos laukti mėnesį, o gal net pusmetį. Nes pacientai pagal medicininės pagalbos būtinybę bus išrūšiuoti į tris kategorijas. Tačiau ar galima visiškai objektyviai nustatyti, kada pacientui tikrai labai skauda ar tik įžūliai vaidina „mirštantį"?

Juk nėra tokio matuoklio ar melo detektoriaus, kuris, kai žmogus kreipiasi į registratūrą, tiksliai nustatytų, kada verta šį pacientą užregistruoti pas gydytoją. Ar tikrai medikai taip rūšiuos ir savo vaikus, tėvus, giminaičius? Gal net dėl slogos į pirmąją kategoriją įrašys?

Žmonės yra skirtingų temperamentų. Pavyzdžiui, pietiečiai linkę garsiau dejuoti, vaizdingiau reikšti savo emocijas nei šiauriečiai. Tad Lietuvoje susirgęs italas bent teoriškai turi daugiau šansų patekti pas gydytoją nei lygiai tiek pat sergantis estas.

Be to, choleriško temperamento asmenys reaguoja į netikėtą skausmą energingiau nei koks nors flegmatikas.

Žmonės turi skirtingą kantrybę. Vieni kreipiasi į medikus savo ligas jau apleidę, kai tuo tarpu kiti skundžiasi net sloga. Kada pateksi pas specialistą, lemia ir asmeninės pažintys, paciento socialinis statusas ir t.t.

Mažai tikėtina, jog gydytojas specialistas, atpažinęs sveikatos apsaugos ministrę ar savo buvusį profesorių, paskirtų jiems audienciją po pusmečio.

Tad ar tikrai galima rasti kažkokius visiškai objektyvius kriterijus, kada ir kiek pacientas gali laukti? Gal ši idėja skirta tik eiliniams Lietuvos gyventojams apraminti?

Įsivaizduokime, jog žiemą, per plikledį traumatologijos punkte - pacientų apgultis. Visiems įtariami kaulų lūžiai, sumušimai, sutrenkimai. Gydytojai, pritaikius paciento rizikos vertinimo modelį, pirmiausiai gelbės ligonius su stuburų, šlaunikaulių ir t.t. lūžiais. Taip pat pirmiausiai suteiks medicininę pagalbą vaikams.

O suaugęs, kuris paslydo ant ledo ir tik sutrenkė pakaušį, tai yra gal patyrė gyvybei pavojingą smegenų sutrenkimą, lauks pagalbos paskutinis. Nes lūžio nėra! O jei žmogus dar nesvaigsta, ir jo dar nepykina, tai lauks ilgiausiai. Jei nenualps.

Yra toks terminas „triažas", tai yra, nukentėjusių skirstymas pagal pagalbos teikimo svarbą ir skubumą. Triažą norima pritaikyti ir sveikatos apsaugoje, tačiau premjeras Gintautas Paluckas tai vertina gana skeptiškai:

„Tokia praktika yra taikoma Europos valstybėse, - sakė G.Paluckas, - bet aš norėčiau, kad tokia praktika Lietuvoje būtų taikoma kuo mažiau, nes kiekvienas asmuo turi tam tikrus savo nusiskundimus. Ir tikrai norėčiau, kad mūsų sveikatos sistema turėtų tiek resursų, jog galėtų iš karto, vienu ypu, trumpiausiais terminais aptarnauti absoliučiai visus."

Premjeras taip pat patikino, jog pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie vieną, bet visą spektrą priemonių sutrumpinti pacientų eiles, nes, anot premjero, nes „žingsnis mėginti pasverti kam, kiek paslaugų ir kokiu greičiu reikia, esminio pokyčio tikrai neįneš".

SAM yra numačiusi ir daugiau pokyčių, kurie turėtų pasitarnauti eilių pas gydytojus mažinimui. Jau nuo šių metų balandžio įpareigojo gydymo įstaigas skelbti gydytojų 4 mėnesių darbo grafikus. Nuo rudens nauji pacientai, norintys pateikti pas specialistus, jau nematys tų specialistų pavardžių, todėl negalės rinktis.

Pas ką bus užregistruoti, su tuo mediku ir konsultuosis. Taip tikimasi išvengti susigrūdimų pas garsiausius specialistus ir pasiekti tolygesnį pacientų pasiskirstymą bei tolygesnius specialistų krūvius.

Komentuoja bendrosios praktikos/šeimos gydytojų asociacijos vadovas, profesorius Julius KALIBATAS:

Objektyvizuoti, kam skubiai reikia pagalbos, o kas gali palaukti, yra pakankamai sudėtinga. Aišku, jeigu žmogus yra patyręs daug infarktų, turi širdies stimuliatorių ir t.t., jeigu panaši klinika (simptomai - red. past.) vėl kartojasi, tai aišku, jog gali būti dar vienas infarktas ar panašiai, todėl reikia skubios pagalbos.

Bet žmogus dažnai perdeda savo kliniką. Tarkime, jam skauda širdies plote, bet yra toks dalykas kaip širdies neuralgija. Tai psichogeninės kilmės skausmas, bet sukelia didžiulę baimę. Žmogus gali kviestis greitąją ir aiškinti, kad miršta.

Aš suprantu, kada pacientas serga lėtine liga, kurios eiga aiški, bet liga ima sunkėti, atsiranda komplikacijų, tada galime įvertinti, kad tie simptomai tikrai yra rimti dalykai.

Aišku, taip pat ir onkologiniai susirgimai yra svarbūs ir neatidėliotini. Bet yra ir tokių susirgimų, kai pacientas gali savo simptomus padidinti, pripasakoti visko, ko nėra.

Ir kaip tada įrodysi, ar jam skauda, ar neskauda, jeigu žmogus šaukia, kad jam skauda? Greitosios gydytojas tikrai nepasakys, kad tau neskauda, nes skausmas yra toks dalykas, kad jokių kitų simptomų gali ir nebūti.

Kita vertus, yra ir labai kantrių žmonių. Pavyzdžiui, žmogus serga cukriniu diabetu, todėl jam tas skausmo slenkstis gali būti ir labai aukštas.

Žmogus to skausmo gali ir nejausti, nes dėl ligos gal vyksta degeneraciniai nervų galūnėlių pakitimai ir t.t. Ir tokiam žmogui, pavyzdžiui, yra infarktas, bet jam atrodo, kad nieko tokio, nes neskauda, arba skausmas visai nedidelis.

Mano karjeros pradžioje rajoninėje ligoninėje, pasitaikydavo, jog guli moterytė palatoje, klausiu, kas yra, o ji sako „Dieve, siaubingas skausmas pilve, tiesiog neįmanomas!".

O pasižiūri - pulsas nepadidėjęs, kraujospūdis normalus, o moterytei atrodo, kad skausmas siaubingas, nes pilvą truputį pučia. Žmogus tiesiog nori atkreipti į save dėmesį.

Aš suprantu, kodėl bandoma diferencijuoti pacientus, nes yra didžiulės problemos sveikatos apsaugos sistemoje. Yra milžiniškas trūkumas specialistų, šeimos gydytojų, o dar didesnis trūkumas slaugytojų.

Dabartinę sveikatos apsaugos ministrę Mariją Jakubauskienė aš kaip žmogus tikrai užjaučiu. Ji bando spręsti problemas, kurios praktiškai yra neišsprendžiamos. Gydytojų skaičių padidinti, pamojus burtų lazdele, negalime.

Net jeigu dabar priimtume daugiau pirmakursių, iš jų gydytojus turėtume tik po 10 metų. Be to ir pirmakursių skaičiaus negalima per daug padidinti, nes pritrūktume dėstytojų.

Filosofijos paskaitos vienu metu gali klausytis ir tūkstančiai studentų, o medicina yra praktinis darbas. Jeigu vienas dėstytojas ves pratybas 30-ies studentų grupei, atves prie ligonio visą grupę, tų pratybų nauda bus nulinė.

Klinikinių bazių, kur būtų galima vesti praktikos medicinos dalį, irgi nėra daug, todėl turime tenkintis tuo, kad gydytojų yra per mažai. Todėl pas specialistus reikia laukti ir pusę metų, ir dvejus metus, jei tokie retų ligų specialistai Lietuvoje yra tik keli.

Šeimos gydytojai yra labai užimti, todėl kartais be reikalo siunčia pacientus pas konsultantus ir tada eilės be reikalo „užkišamos".

Kažkada konservatorių programoje buvo tikslas sukurti žalius koridorius pacientams, sergantiems širdies, kraujagyslių, onkologinėmis ligomis, kad be trukdžių galėtų gauti greitą pagalbą.

O aš juokauju, kad žalieji koridoriai pas mus seniai egzistuoja. Seimo nariams, didžiojo biznio atstovams...