Viltys siejamos ne tik su golbolininkais

Tokijo paralimpinių žaidynių atidarymas įvyks rugpjūčio 24 d., o uždarymas - rugsėjo 5 d. Tarp maždaug 4400 žaidynių dalyvių bus ir 11 Lietuvos sportininkų su negalia. Daugiau nei pusė jų - šeši - yra golbolo rinktinės nariai. Kiti lietuviai dalyvaus asmeninių sporto šakų varžybose: Oksana Dobrovolskaja, Donatas Dundzys ir Andrius Skuja - lengvosios atletikos, E.Matakas - plaukimo, Osvaldas Bareikis - dziudo. Beje, plaukikui ir dziudo imtynininkui tai bus antrosios paralimpinės žaidynės, o visi trys lengvaatlečiai yra debiutantai.

Deja, paralimpinės žaidynės, kaip ir olimpinės, bus paveiktos pandemijos. Varžybos vyks be žiūrovų, o sportininkų ir oficialių asmenų judėjimas bei buvimo Tokijuje laikas bus apriboti. Išbūti Japonijoje iki uždarymo neketina ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas. Į Tokiją jis ketina iškristi sekmadienį. „Neplanuoju būti visą laiką, nes dėl pandemijos yra visokių suvaržymų. Tokijuje būsiu iki rugpjūčio 28 d. Norisi pažiūrėti kelerias golbolo rungtynes, taip pat E.Matakas plauks savo pagrindinę rungtį", - pasakojo M.Bilius.

- 2016 m. Rio de Žaneire startavo 13 Lietuvos paralimpiečių, o Tokijuje jų bus 11. Jus tenkina šis skaičius ar tikėjotės didesnio?

- Visada norisi, kad Lietuvai atstovautų kuo daugiau sportininkų. 2012 m. Londono paralimpinėse žaidynėse buvo 11 lietuvių, Rio buvo 13, o dabar buvo 12, bet maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė neseniai patyrė traumą, todėl liko 11. Taigi pasiekėme pastarųjų trejų paralimpinių žaidynių vidurkį. Sakome, kad esame patenkinti, bet galėjo būti ir daugiau sportininkų. Keli neatsirinko, o ir pandemija galbūt šiek tiek pakišo koją, nes buvo atšaukta daug startų. Šiuo atžvilgiu buvo panašiai kaip ir prieš olimpines žaidynes. Į jas, pavyzdžiui, negalėjo patekti Lietuvos maratono bėgikės, nes pasikeitė atrankos sistema. Pas mus irgi buvo pasikeitimų. Tačiau apskritai esame patenkinti, nes išlaikėme panašų skaičių kaip ir ankstesnėse žaidynėse.

- Kuriuos dar sportininkus tikėjotės išvysti Tokijuje?

- Šaulę Raimedą Bučinskytę, šaudymo iš lanko atstovą Rolandą Baranauską, irkluotoją Augustą Navicką, kuris dalyvavo Rio de Žaneiro žaidynėse. Deja, jo rungtis buvo išbraukta iš žaidynių programos ir jis dabar irkluoja ilgesnę distanciją. Galbūt neužteko laiko persiorientuoti, šiek tiek trūko iki normatyvo.

Manėme, kad gausime daugiau vietų lengvojoje atletikoje. Pas mus tokia atrankos sistema, kad valstybėms dalijamos kvotos. Gavome tik po dvi vietas vyrams ir moterims, o normatyvus įvykdė 13 mūsų sportininkų, kalbant tik apie vyrus. Rio de Žaneire mūsų vyrams buvo skirtos trys vietos. Iš tokių smulkmenų ir susidėjo, kad Tokijuje turime tiek sportininkų, kiek turime.

- Ar negaila, kad Tokijuje nestartuos pats tituluočiausias, du medalius Rio de Žaneire iškovojęs sportininkas, tai yra jūs pats? Gal vertėjo dar pasportuoti?

- Aišku, buvo galima dar pasportuoti, nes man tik 39-eri, bet, žiūrint iš žmogiškosios pusės, aš sukūriau šeimą, atsirado vaikas. Jau esu iškovojęs aukščiausios prabos medalius tiek Europoje, tiek pasaulyje, tiek paralimpinėse žaidynėse. Buvo tikrai daug minčių, labai norėjosi sportuoti, bet prioritetą skyriau šeimai, laiko leidimui su vaiku. Turbūt kiekvienas sportininkas pasakytų, kad labai retai būna namuose. Būna, kad tenka treniruotis ir dukart per dieną, išvažiuoti į treniruočių stovyklas. Laimei, mums su rėmėjais pavyko pasiekti, kad pinigų užteko, ir sportininkai važiavo tiek į Turkiją, tiek į Italiją, tiek į Portugaliją.

Visa tai apsvarsčiau ir dar pagalvojau, kad reikia leisti į priekį jaunus sportininkus. Visi Tokijuje startuosiantys mūsų lengvaatlečiai paralimpinėse žaidynėse dalyvaus pirmą kartą - ir Andrius Skuja, ir Donatas Dundzys, ir Oksana Dobrovolskaja. Jei A.Garunkšnytė galėtų startuoti, jai tai irgi būtų pirmosios žaidynės. Žiūrint į ateitį, 2024 m. į Paryžių galbūt vyks sportininkai, jau įgiję patirties Tokijuje. Taigi mano sprendimą nulėmė tiek šeima, tiek tai, kad reikia užleisti kelią kitiems.

- Kaip vertinate naujosios kartos lengvaatlečių galimybes. Ir A.Skuja, ir D.Dundzys yra ne kartą pasižymėję medaliais Europos čempionatuose. Ar labai skiriasi varžybų lygis juose ir paralimpinėse žaidynėse?

- Lygis skiriasi, bet tai priklauso nuo rungties. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra lengvaatletis Ramūnas Verbavičius, kuris stumdo rutulį iš neįgaliojo vežimėlio. Jo rungtyje pirmajame dešimtuke yra tik europiečiai, todėl Europos čempionatas yra beveik tas pats, kas pasaulio čempionatas ar paralimpinės žaidynės.

Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Yra sportininkų, Europoje iškovojusių medalius, bet pasaulio reitinge užimančių 12-ąją ar 15-ąją vietą. Tai pasako, kad pasaulyje yra daug stiprių sportininkų. A.Skuja Europos čempionate pastarąjį kartą iškovojo auksą ir sidabrą, bet pasaulio reitinge jis tolokai nuo trejetuko. Europos čempionatai kai kuriems sportininkams būna lengvesni.

Mes tiek iš D.Dundzio, tiek iš A.Skujos, tiek iš O.Dobrovolskajos tikimės, kad jie sudalyvautų kuo geriau ir gautų patirties. Visi trys turi galimybę iškovoti medalius. Tikrai turi galimybę. Priklausys ir nuo to, kas atvažiuos į žaidynes, kaip tie sportininkai bus pasiruošę, nes pandemija pasiruošimo planus sujaukė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kai kurios valstybės galbūt turėjo dar mažiau galimybių pasiruošti.

- O iš maratono bėgikės A.Garunkšnytės daug tikėjotės, kol neišgirdote apie jos traumą?

- Ji buvo viena iš pagrindinių vilčių. Ji buvo ketvirta pasaulio čempionate, rezultatai sparčiai augo. Turbūt kažkada pasiruošimo metu buvo padarytos vienokios ar kitokios klaidos, nes ištiko stresinis lūžis. Tikėkimės, kad Aušra dalyvaus Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse, nes ji dar pakankamai jauna kaip maratono bėgikė.

O kalbant apie visą rinktinę, medalių tikimės iš golbolo komandos, tik neaišku, kokios spalvos. Taip pat ir iš plaukiko E.Matako, kuris triskart tapo Europos čempionu. Tiesa, viena iš jo rungčių buvo ne paralimpinė. Kita vertus, pagrindinė Edgaro rungtis yra paralimpinė ir jis joje yra pirmas pasaulio reitinge. Tai bus antrosios E.Matako žaidynės, nes jis startavo ir Rio de Žaneire, tad galimybių tikrai yra.

- Jei viskas pasibaigtų kaip Tokijo olimpinėse žaidynėse, kuriose Lietuvos sveikieji sportininkai iškovojo vieną sidabro medalį, turbūt nebūtumėte labai patenkintas?

- Kaip čia pasakius. Iš principo mano požiūris yra toks, kad džiaugiuosi, jog mūsų sportininkai išvažiuoja į paralimpines žaidynes. Kad jie jau yra įveikę savo didžiausią sunkumą - negalią, jie dalyvauja ir džiaugiasi, kad dalyvauja. O medaliai būtų išvis fantastika, nes norime garsinti savo šalį - Lietuvą. Yra mintis, kad galėtų būti vienas ar du medaliai. O kiečiausia būtų, jei tarp jų būtų vienas aukso medalis. Vienas aukso medalis jau būtų labai gerai, bet jei būtų 2-3 apdovanojimai - supergerai.

- Palyginkite sportininkų su negalia padėtį prieš Rio de Žaneiro ir prieš Tokijo žaidynes. Ar ji labai skiriasi?

- Čia jau galiu pasigirti (šypsosi). Daug ką pavyko padaryti. Pavyko pritraukti rėmėjus, konkrečiau - loterijas, nes jų pinigai sudaro 75 proc. mūsų biudžeto. Sportininkai tikrai turėjo galimybes pasiruošti. Kaip minėjau, nepaisant pandemijos, buvo stovyklos Turkijoje, Italijoje, Portugalijoje. Skiriama nemažai lėšų vitaminams, maisto papildams. Sportininkai turi tam tikrus krepšelius, kurių dydis priklauso nuo pasiekimų. Visi tie, kurie išsikovojo teisę dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, tikrai gauna ir treniruočių stovyklas, ir mitybą, ir papildus. Kai kurie naudojosi ir sporto psichologo pagalba.

Dabar galimybės daug geresnės nei tos, kurias turėjome Londono ar Rio paralimpinėse žaidynėse. Mano paties pavyzdys daug pasako - man reikėjo batų rutulio stūmimui ir juos iš paralimpinio komiteto vos ne vos gavau tik prieš išvyką į žaidynes. Su naujais batais be treniruočių startuoti žaidynėse - turbūt tas pats, kas krepšininkams lankstyti aikštėje be kamuolio. Tokių momentų buvo, bet dabar to nėra. Ko sportinininkams reikia, jie viską gauna iš paralimpinio komiteto.