Dzūkai vienintelė etninė Lietuvos grupė, kuri, atėjus olimpiniams metams, rengia ir savo olimpiadas. Nors mūsų gyvenimą koreguoja koronaviruso pandemija, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia, kad, kai tik bus atšauktas karantinas, jų mieste įvyks 4-oji dzūkų olimpiada.
Kai buvo kuriamas Dzūkijos herbas, niekas neabejojo, kad jame turi būti pavaizduotas karys. Juk Vilniaus, Gardino, Naugarduko žemių suformuotas trikampis, kuriame gyveno mūsų protėviai jotvingiai, buvo vieta, kur visais laikais buvo mobilizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Ne veltui pokario metais žodis „dzūkas" buvo tapęs už Tėvynės laisvę kovojančio Lietuvos partizano sinonimu. Tai kaip mums, kovotojams dzūkams, likti be sporto? - klausia R. Malinauskas.
Ar galite patikėti, kad vykstant Antrajam pasauliniam karui, Senojoje Varėnoje 1942 metais įvyko futbolo rungtynės „Varėna-Italija", kurias 2:1 laimėjo varėniškiai. Lemiamą įvartį, nulėmusį rungtynių baigtį, tada pelnė penkiolikmetis, dabar Varėnos futbolo patriarchu vadinamas Antanas Vėlyvis, po karo NKVD kalintas Lukiškių kalėjime kaip partizanų ryšininkas. Tos futbolo varžybos su Italijos kareivių divizijos komanda buvo ne vienintelės laimėtos varėniškių rungtynės karo metais.
1943 metais komanda, kurioje buvo ir į partizanus išėję Stasys Valickas (Trenksmas), Aleksandras Lapurka, sužaidė trejas rungtynes su Vokietijos karo lakūnų bei mechanikų komandomis ir laimėjo šį mačą bendru rezultatu - 6:4.
1943-1944 metais Alytuje vokiečių okupacijos metais du kartus per metus krepšinio aikštelėje susitikdavo Lietuvos laisvės armijos (LLA) ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) komandos. Po varžybų darytoje LLA nuotraukoje centre penktas stovi Lionginas Baliukevičius (Dzūkas), ketvirtas iš kairės - Zenonas Pocius, nužudytas Alovės stribų, nes dieną mokytojavo Ryliškiuose, o naktį tapdavo Lietuvos partizanu. Septintas stovi šią nuotrauką man padovanojęs, dabar jau anapilin išėjęs, akademikas ir buvęs Kauno „Žalgirio" krepšininkas Antanas Kudzys.
O štai 1978 metų pergalingas A.Korolkovo ir P.Šiursko finišas Pasaulio baidarių čempionate 10.000 m distancijoje. Nuotraukoje nesimato Vyčio ženklo, kuris puošė jų baidarę šiose varžybose. Petras Šiurskas, gimęs šalia Merkinės esančiame Maksimonių kaime, ir Anatolijus Korolkovas, daug metų atstovavęs Varėnos „Jotvingių" irklavimo komandai, sako ir dabar save laikantys tikrais dzūkais.
Po pergalingo finišo pasaulio čempionate Petrą pasikvietęs sovietų rinktinės „politrukas" ėmė kamantinėti, kodėl ant jų dvivietės baidarės užklijuotas buržuazinės Lietuvos herbas. Bet čia įsikišo Lietuvos rusas, iš stačiatikių giminės kilęs, A.Korolkovas:
- Tai - Čiapajevas! Revoliucijos didvyris!
- Durnius, - tik tiek tepasakė SSRS rinktinės „zampolitas".
2016 m. Rio olimpiadoje šiaulietis baidarininkas A.Lankas, kuris su E.Ramanausku laimėjo bronzos medalius, ant krūtinės buvo išsitatuiravęs L.Baliukevičiaus (Dzūko) žodžius: „Ir kas gi mus nugalės, mes nebijome mirti, mes nugalėjom mirtį".
Štai tokie mes, dzūkai!