S.L.Karalevičius: „Privalome žinoti Lietuvos krepšinio istoriją“

Prieš metus knygynuose pasirodė pirmoji įspūdinga knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legenda“ dalis, skirta 1920-1960 m. krepšinio raidai Lietuvoje ir už jos ribų. O jau po kelių mėnesių dienos šviesą išvys antroji šios knygos dalis, kurioje autorius apžvelgia 1960-2010 metų laikotarpį.

- Gerbiamas Skirmantai, kaip jūs susijęs su krepšiniu, ar teko pačiam ragauti šio žaidimo duonos? - „Sporto žmonės“ pasiteiravo S.L.KARALEVIČIAUS.

- Esu tikras kaunietis, užaugau netoli dabartinės „Žalgirio“ arenos, vaikystėje ir jaunystėje visas gyvenimas sukosi apie krepšinį. Mokiausi 4-oje vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi ir daug būsimų žymių krepšininkų, o mūsų fizinio lavinimo mokytojas buvo žinomas prieškario Lietuvos krepšinio specialistas Vladas Kišonas. Šiaip mano specialybė su krepšiniu nieko bendra neturėjo - esu inžinierius-ekonomistas, bet visas mano gyvenimas buvo susijęs su didžiausia aistra - krepšiniu. Žinote, per savo gyvenimą aš supratau vieną dalyką - niekas pasaulyje taip neišgarsino Lietuvos kaip mūsų krepšinis. Pradedant nuo Prano Lubino pergalės 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, vėliau sekusios mūsų šalies krepšininkų ir krepšininkių pergalės Europos pirmenybėse. Ir iki šiol pasaulyje skamba Lietuvos ir krepšinio vardas, tai tarsi sinonimai.

- Kas jus paskatino imtis tokio sunkaus darbo ir pamėginti aprašyti visą Lietuvos krepšinio istoriją?

- Visų pirma, visą savo gyvenimą buvau aistringas sporto, krepšinio ir knygų mėgėjas. Jaunystė prabėgo Kaune, Ąžuolyno parke, teko bendrauti su žmonėmis, kurie vėliau tapo neatsiejama mūsų šalies krepšinio istorijos dalimi. Artimai pažinojau kai kuriuos prieškario ir pokario žymiausius krepšininkus. Pas 1939 m. Europos čempioną Vytautą Leščinską studijuodamas institute atlikau praktiką, asmeniškai pažinojau visą auksinį Kauno „Žalgirio“ penketuką: Kazį Petkevičių, Stepą Butautą, Vytautą Kulakauską, Justiną Lagunavičių ir Vincą Sercevičių. Be to, mano artimiausi draugai buvo net du „Žalgirio“ kapitonai - kartu užaugau su Henriku Giedraičiu ir Jonu Radiku. Labai gerai pažinojau ir Petrą Buzelį. Apie šiuos vyrus rašau antroje knygos dalyje.

Apskritai per savo gyvenimą aš surinkau labai daug medžiagos apie Lietuvos krepšinį. Pirmąsias laikraštines iškarpas rinkti pradėjau dar 1948 metais. Mano asmeninėje bibliotekoje yra daugiau nei 400 knygų iš viso pasaulio - iš JAV, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Rusijos. Ir tai ne tik šių laikų knygos, bet ir prieškario leidiniai, žymių Lietuvos krepšininkų atsiminimai ir pan. Be galo daug esu surinkęs nuotraukų - ir iš prieškario Lietuvos, ir iš kitų laikų. Labai didžiuojuosi, kad po ilgų paieškų Karo muziejaus rūsiuose pavyko surasti 1921 m. rudenį darytą nuotrauką, kurioje ant Vytauto kalno įrengtoje pirmoje krepšinio aikštėje įamžintos Kauno krepšininkės. Beje, ši nuotrauka tik patvirtina hipotezę, kad Lietuvos krepšinio gimtadieniu reikėtų laikyti 1921-uosius, o ne 1922-uosius metus. Dabar oficialiai teigiama, kad pirmosios krepšinio rungtynės įvyko 1922 m. balandžio 23 d. Kaune, kai susitiko LFLS ir Kauno rinktinės krepšininkai. Aš noriu pasakyti, kad ne vyrai, o moterys davė pradžią krepšiniui mūsų šalyje.

Palaikau žymaus sporto istoriko, dvitomio „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje“ autoriaus Jono Narbuto versiją, kad Lietuvos krepšinio organizatorė ir pradininkė buvo Elena Kubiliūtė-Garbačiauskienė, tiesiog dėl prieškario ir pokario metais buvusios politinės padėties šis faktas buvo nutylėtas. Tikiuosi, kad artimiausiu metu Lietuvos kūno kultūros akademijoje pavyks surengti susitikimą, kuriame pamėginsiu iškelti šį klausimą. Susitikime dalyvaus ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovas Artūras Poviliūnas, garbūs akademikai. Tikiuosi, kad su jų pritarimu ir pagalba pavyks atstatyti istorinį teisingumą.

- Pirmoje knygoje „XX Lietuvos krepšinio legenda“ aprašėte 1920-1960 m. krepšinio raidą - ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje, ir tremtyje. O kokias temas nagrinėjate antroje knygos dalyje?

- Antroje dalyje yra trys pagrindiniai skyriai. Tai 1960-1975 m. garsaus krepšinio trenerio Vytauto Bimbos ir vieno geriausio visų laikų Lietuvos krepšininko Modesto Paulausko epocha. Toliau - Vlado Garasto ir Arvydo Sabonio laikotarpis, o trečia dalis skirta Nepriklausomos Lietuvos krepšiniui iki 2010 m. Prirašiau jau daugiau nei 700 puslapių, knyga išėjo labai didelė, sunki, tad tenka trumpinti tekstus, mažinti apimtis. Aišku, antroje dalyje taip pat bus gausu nuotraukų. Esu surinkęs unikalią jų kolekciją, vien A.Sabonio nuotraukų turiu apie pusantro tūkstančio. Labai gražios medžiagos turiu parsivežęs iš Amerikos. Be to, antroje dalyje bus ne tik krepšinio raidos apžvalga, bet ir specialios anotacijos, skirtos iškiliausiems to laikotarpio krepšininkams ir treneriams.

- Daugiausiai kalbame apie Kauno „Žalgirio“ krepšininkus ir trenerius. Ar antroje knygos dalyje skiriama dėmesio kitoms sudedamosioms Lietuvos krepšinio dalims?

- Be abejo, atidaviau pagarbos duoklę ir Vilniaus „Statybai“, apžvelgiami ir moterų krepšinio pasiekimai, taip pat ir jų pergalė 1997 m. Europos moterų krepšinio čempionate. Aprašytos atskirai iškiliausios mano laikų krepšininkės - Gražina Tulevičiūtė ir Jūratė Daktaraitė.

- Bent jau pirmoji knygos dalis iš tiesų įspūdinga - tiek dydžiu, tiek pateikiamos informacijos prasme. Jei ne paslaptis, kiek laiko rašėte knygą?

- Iš tiesų pirmą dalį parašiau gana greitai, vos per trejus metus. Aišku, dirbau ne aš vienas, man padėjo ir maketuotojai, vertėja, redaktorė. Beje, tai jau antrasis knygos leidimas. Pirmasis buvo bene dvigubai plonesnis, o antrajame ne tik pridėjau papildomus skyrius apie prieškario krepšinį, krepšinį tremtyje ir išeivijoje, bet ir atsirado angliškas bei rusiškas teksto vertimai. Tikrai džiaugiuosi, kad pavyko atlikti šį nelengvą darbą. Po pirmos dalies pristatymo garbūs akademikai, krepšinio žmonės kalbėjo, kad jei pavyks užbaigti šią knygą, tai bus iš tiesų įspūdingas pasiekimas. Džiaugiuosi, kad nenuvyliau manimi tikėjusių žmonių, ir tikiuosi, kad jau lapkričio mėnesį galėsime visi pasidžiaugti antrąja dalimi.

- Ar po šios knygos dar turite kūrybinių planų, sumanymų?

- Turiu dar vieną svajonę. Norėčiau parašyti knygą „Lietuvos garbė“. Ji būta skirta dviem iškiliems Lietuvos žmonėms. Pirmoje dalyje rašysiu apie žinomą kardiochirurgą akademiką Jurgį Brėdikį. Jis, beje, taip pat buvo puikus sportininkas, o visame pasaulyje išgarsėjo atlikęs įspūdingiausias operacijas. O antroje - apie A.Sabonį. Manau, kad apie šį legendinį krepšininką dar per mažai parašyta. O po šios knygos tai gal jau ir padėsiu plunksną.

Tačiau manau, kad nuo krepšinio nenutolsiu. Beje, pasinaudodamas proga noriu atkreipti dėmesį į vieną svarbų faktą. Šiais metais sukako 75 metai, kai Lietuvos krepšininkai pirmą kartą tapo Europos krepšinio čempionai. 1937 m. lietuviai Rygoje atliko neįsivaizduojamą žygdarbį, parvežė į Lietuvą ne tik aukso medalius, bet ir užkrėtė mūsų šalį ta krepšinio „bacila“, kuri iki šiol duoda nuostabių vaisių. Deja, krepšinio federacijos atstovai, žurnalistai - visi pamiršo šį faktą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas lietuvis privalo žinoti savo šalies krepšinio istoriją. Apmaudu, kad šį kartą tokia įspūdinga istorinė pergalė liko visiškai nepaminėta.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"