R.Kurtinaitis: visiems sakau tiesą į akis

Jubiliato kolekcijoje tiek daug trofėjų, iškovotų ir žaidžiant, ir būnant treneriu, kad išskirti vieną ar du svarbiausius jis net nebando. „Kad ir kokį darbą dirbčiau, visada stengiausi jį atlikti maksimaliai gerai. Kartais pavyksta, kartais - ne.

Kūno kultūros institute Stepas Butautas, tuomet buvęs katedros vedėju, mane mokė: jeigu jūs, būdami treneriais, kiekvieną dieną viską darysite sąžiningai, kruopščiai, tai rezultatas pats ateis. Visą gyvenimą stengiausi taip ir elgtis“, - sakė R.Kurtinaitis.

- Krepšinio gerbėjai jus prisimena kaip žalgirietį, tačiau taip jau išėjo, kad į „Žalgirį“ atėjote iš varžovų stovyklos, iš Maskvos CASK. Ar atėjus iš šio klubo buvo sunku įsilieti į „Žalgirį“?

- Nereikia lyginti tų laikų su dabartiniais. Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame Algirdas Brazys sakė, kad iš visų „Žalgirio“ laikų jam labiausiai įsiminė Šarūnas Jasikevičius. Yra toks anekdotas. „Močiutės klausia: senele, jūs gyvenime turėjote daug vyrų? Sako: oi, daug. Ir kuris buvo geriausias? Sako: paskutinis. Nes jį geriausiai atsimenu.“

Be abejo, dabartinis „Žalgiris“ su Š.Jasikevičiumi atlieka puikų darbą. Bet galime grįžti į laikus, kai vadovavo Jonas Kazlauskas ir „Žalgiris“ Europoje laimėjo dvi taures iš eilės. Galime grįžti ir į laikus, kai kovojome su CASK. Visi šie laikmečiai yra skirtingi. Reikia jausti ne tik rezultatus, bet ir laiko dvasią. Žinoti, kokia buvo santvarka.

Jei nesimokei aukštojoje mokykloje, neturėjai jokių šansų išvengti tarybinės armijos. Jei buvai geras sportininkas, savaime patekdavai į kažkurį sporto klubą. Aš iš pradžių patekau į Rygos ASK, po to mane už gerą žaidimą paėmė į CASK. Negalėjai priešintis, svarstyti, ar ten draugai, ar priešai. Aš į „Žalgirį“ neatėjau iš priešų stovyklos. Tiesiog atidaviau duoklę tuometinei santvarkai ir niekur čia nedingsi. To meto žmonės tai supranta ir priekaištų nėra. Juk ne savo noru pabėgau į CASK.

Negalima žiūrėti per dabartinę prizmę. Po kariuomenės grįžau į „Žalgirį“, nors CASK man siūlė labai geras sąlygas - karininko laipsnį, butą Maskvoje, mašiną ir visas privilegijas, kurias tuo metu sportininkai galėjo gauti. Tačiau aš pasirinkau „Žalgirį“, nes augau Kaune. Mes nuo mažens žinojome visų krepšininkų pavardes ir, būdami paaugliai, žaisdami kieme, pasivadindavome žalgiriečių vardais. Aleksandras Gomelskis man net buvo pateikęs ultimatumą, kad niekada nežaisiu Tarybų Sąjungos rinktinėje, jei po kariuomenės paliksiu CASK. Bet aš pasirinkau Kauną. Grįžau ir žaidžiau už savo mylimo miesto komandą.

- „Žalgiryje“ netrūko stiprių asmenybių. Ar nebuvo sunku prisijungti prie komandos dėl šios priežasties?

- 1979 m. dalyvavau pirmajame jaunimo pasaulio čempionate Brazilijoje. Buvau vienas perspektyviausių Lietuvoje, nes tuo metu lietuviui patekti į Tarybų Sąjungos rinktinę buvo pasiekimas. Vadinasi, mane vertino. Vladas Garastas manęs į „Žalgirį“ tada nepriėmė. Jis buvo atvažiavęs iš Biržų ir tuo metu orientavosi į periferijos žaidėjus, ne į kauniečius. Nors buvo tikrai gerų kauniečių, pavyzdžiui, Mindaugas Lukošius.

Teko išvažiuoti, iš pradžių į Panevėžio „Lietkabelį“. Meistriškumas man leido nesilaikyti sportinės drausmės, bet vis tiek žaisti normaliai. Tačiau taip negali toli nuvažiuoti, todėl buvau atleistas iš Kūno kultūros instituto ir iškart patekau į armiją, į Rygos ASK. Ten neblogai sekėsi. Žaidėme pirmojoje lygoje, o ne aukščiausioje, kurioje buvo „Žalgiris“. Tačiau pirmoji lyga irgi buvo pajėgi. Rezultatai buvo neblogi, todėl A.Gomelskis pakvietė į CASK, kur buvo surinkta beveik visa rinktinė. Esant 21-erių augti su tokiais vyrais buvo kažkoks „kosmosas“. Tai davė vaisius ir padėjo kažko pasiekti karjeroje.

- Kaip atsitiko, kad baigdamas karjerą iš pradžių tapote ne treneriu, o Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriumi?

- Žaidžiau Prancūzijoje, man buvo jau 36 metai, karjera artėjo prie pabaigos. Konservatoriai Lietuvoje laimėjo rinktimus. Nesu partinis, bet juos palaikiau. Tada tai buvo kažkas naujo, atsirado partijos, programos. Dabar jau sunku atskirti, kur konservatoriai, kur socialdemokratai, visos partijos susimaišė, nėra aiškių ribų, kaip buvo tada. Mes žinojome, kas yra komunistai, o kas - už nepriklausomą Lietuvą.

Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius paskambino man į Prancūziją ir paklausė, kaip žiūriu į tuos reikalus. Tai buvo 1996 m. prieš Naujuosius. Sakau: dar žaidžiu krepšinį ir iki birželio nematau šansų išvykti. Be to, nebuvau baigęs aukštojo mokslo. Premjeras sakė, kad renka jauną, šiuolaikišką komandą.

Atvažiavau iš Prancūzijos ir pasakiau, ką moku ir ko ne. Iš tiesų pasakiau, kad moku žaisti krepšinį, bet nemoku dirbti valdininko darbo. Mane padrąsino, kad niekas negimė mokėdamas, priminė, kad esu daug važinėjęs po pasaulį, žinau, kaip viskas vyksta kitur. Juk Vokietijoje, Ispanijoje, Australijoje ir Prancūzijoje aš gyvenau ir žaidžiau, o ne tik nuvažiuodavau į paplūdimį ar į barą.

Kai baigėsi sezonas, pradėjau dirbti. Buvo sunku perprasti sistemą, kurioje toks platus spektras - nuo didžiųjų miestų iki kaimų, aukšto meistriškumo sportas, sporto mokyklos ir t.t. Tačiau per kokį pusmetį adaptavausi. Aišku, ir komanda buvo labai gera. Viską darėme atvirai, sąžiningai. Pinigų trūko, tačiau buvo aiškumas, nevyko jokie pogrindiniai dalykai.

Laikas buvo sunkus, bet patirtis buvo gera. Kita vertus, man maloniau būti sporte, kur gali rezultatus pamatuoti. O politikoje mala liežuviais ir ant tavęs suverčia krūvą nebūtų dalykų. Ir negali apsiginti, nes negali pamatuoti. Politikoje, kitaip nei sporte, sunku atskirti teisybę nuo melo, poziciją nuo opozicijos. Gerai, kad ten buvau, bet supratau, kad tai ne man. Man reikalingi konkretūs darbai. Laimėjai - tave pagyrė, pralaimėjai - atleido iš darbo. Yra aiškumas, visiems sakau tiesą į akis. Žodžiu, politika - ne man, nors seku, kas joje vyksta.

- Neseniai teko pažiūrėti 1986 m. pasaulio čempionato pusfinalio rungtynes, kuriose TSRS rinktinė įveikė Jugoslavijos komandą. Jose dengėte Draženą Petrovičių. Ar per karjerą įsiminė kažkuris krepšininkas, su kuriuo aikštelėje būdavo sunkiausia susitvarkyti?

- Draženas tikrai buvo vienas iš tokių. Man dar tekdavo dengti tokį ispaną Chuaną Antonijų San Epifanijų (Juan Antonio San Epifanio), kuris buvo renkamas geriausiu Europoje. 1992 m. olimpiadoje teko gintis prieš Medžiką Džonsoną (Magic Johnson), šiek tiek - ir prieš Maiklą Džordaną (Michael Jordan).

- O su kuo būdavo maloniausia žaisti viename penkete?

- Tarybų Sąjungos rinktinėje labai patiko žaisti su Valdžiu Valteriu. „Žalgiryje“ net negalima išskirti vieno krepšininko, visi pasižymėjo aukštu krepšinio intelektu. Vokietijoje buvo toks neaukštas amerikietis Keitas Dženingsas (Keith Jennings), vėliau pasirašęs sutartį su „Golden State Warriors“ ir žaidęs su Šarūnu Marčiulioniu. Man pasisekė, turėjau daug gerų partnerių. Juk mano darbas buvo įmesti į krepšį, o sukurti progas turėdavo kiti. Jau net nekalbu apie Arvydą Sabonį. Mes vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnio, nereikėdavo jokių pamojavimų. Jis - vienas geriausių krepšininkų, su kuriuo teko žaisti.

Faktai

Rimas Kurtinaitis
   
Gimė 1960 m. gegužės 15 d., Kaune.
   
Žaidėjo karjera: Panevėžio „Lietkabelis“ (1980-1981 m.), Rygos ASK (1981-1982 m.), Maskvos CASK (1982-1983 m.), Kauno „Žalgiris“ (1983-1989 ir 1995-1996 m.), „Hagen“ (Vokietija, 1989-1992 m.), Hueskos „Pena“ (Ispanija, 1992 m.), Taunsvilio „Suns“ (Australija, 1993 m.), Madrido „Real“ (Ispanija, 1993-1995 m.), „Elan Chalon“ (Prancūzija, 1996-1997 m.), Kauno „Atletas“ (1997-1998 m.), Vilniaus „Lietuvos rytas“ (1998-1999 m.), „Kyiv“ (Ukraina, 2001-2002 m.).
   
Trenerio karjera: Baku „Gala“ (Azerbaidžanas, 2002-2006 m.), Permės „Ural Great“ (Rusija, 2006 m.), Vilniaus „Sakalai“ (2007 m.), Vroclavo „Sląsk“ (Lenkija, 2007-2008 m.), Vilniaus „Lietuvos rytas“ (2008-2010 ir 2017-2018 m.), Rygos VEF (Latvija, 2010-2011 m.), Maskvos srities „Chimki“ (Rusija, 2011-2016 ir nuo 2019 m.), Kantu „Pallacanestro“ (Italija, 2016 m.).
   
Svarbiausi laimėjimai: olimpinėse žaidynėse 1988 m. iškovojo aukso, o 1992 ir 1996 m. - bronzos medalius.  Pasaulio čempionate 1986 m. pelnė sidabrą, Europos čempionatuose 1985 m. - auksą, 1995 m. - sidabrą, o 1989 m. - bronzą. 1986 m. Tarpžemyninės Džonso taurės laimėtojas, 2009 m. ULEB taurės laimėtojas.