1939 m. pirmenybių atidarymo rungtynės tapo ir Kauno sporto halės „krikštynomis“. Jos atidarymo šventė įvyko diena anksčiau - gegužės 21-ąją. Sužaistos draugiškos moterų rungtynės, buvo šokami tautiniai šokiai, halę pašventino kanauninkas Feliksas Kapočius. Tačiau pirmas oficialus mačas joje surengtas gegužės 22-ąją, kai JAV lietuvis P.Lubinas „pašventino“ halę dar kartą.

Prieškarinė Lietuvos krepšinio istorija neseniai buvo priminta ir oficialiame Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) tinklalapyje. Jame pasirodė straipsnis „Lietuvos krepšinio krikštatėviai“. Pagrindinis dėmesys skirtas P.Lubinui, nors krikštatėvių iš JAV būta ir daugiau. 1937 m. rinktinėje žaidė Feliksas Kriaučiūnas ir Pranas Talzūnas. 1939 m. prie F.Kriaučiūno ir P.Lubino prisijungė išeivijos krepšininkai Mykolas Ruzgys, Juozas Jurgėla ir Vytautas Budriūnas.

Los Andžele gimęs P.Lubinas Lietuvoje pirmą kartą apsilankė 1936 m. Buvęs Kalifornijos UCLA universiteto auklėtinis tais metais su JAV rinktine laimėjo Berlyno olimpines žaidynes. Vokietijoje vidurio puolėją susiradę Lietuvos atstovai pakvietė jį apsilankyti gimtinėje. Krepšininkas kvietimą priėmė ir atvyko kartu su tėvu, žmona bei broliene, kurie jį palaikė Berlyne. „Susitikome su Lietuvos prezidentu ir kitais oficialiais asmenimis. Buvo nuostabu“, - vizito pradžią prisiminė P.Lubinas.

Jis neketino likti ilgam, bet viską pakeitė nelaimingas atsitikimas. Krepšininko šeima važiavo vežimu į jo tėvo giminaitės ūkį, buvo šlapia, vežimas apvirto ir brolienė susilaužė koją. Teko grįžti į Kauną ir išbūti jame tris su puse mėnesio. P.Lubinas sutiko treniruoti vietos krepšininkus ir jų gretose sužaisti draugiškas rungtynes su Lietuvos rinktine.

Pirmas įspūdis buvo nekoks. „Pagalvojau: ne, Lietuvos krepšininkai nėra pasirengę žaisti svarbių rungtynių. Tačiau mes vis tiek žaidėme. Man taip pat leido žaisti ir, laimei, nugalėjome latvius. Po to lietuviai nenorėjo manęs išleisti atgal į Ameriką“, - sakė P.Lubinas. Visgi jis išvyko, o lietuviai ir be P.Lubino 1937 m. tapo Europos čempionais.

Grįžęs į JAV, vidurio puolėjas neprarado ryšio su istorine tėvyne ir vis dažniau susimąstydavo, kad galbūt verta dar kartą joje apsilankyti. „Iš Lietuvos vyriausybės gavau laišką po laiško su prašymais dar kartą atvykti. Tėtis pasakė: „Turėtum grįžti. Tai yra mano gimtinė ir norėčiau, kad jai padėtum.“ Taigi aš su žmona grįžome į Lietuvą. Treniravau įvairių organizacijų klubus, mokiau juos amerikietiško puolimo ir gynybos“, - pasakojo P.Lubinas.

Trečiajame Europos čempionate jis buvo ne tik Lietuvos rinktinės žaidėjas, bet ir treneris. „Bandžiau juos išmokyti savo žaidimo stiliaus. Mokiau bėgti į greitas atakas, perduoti kamuolį ir gintis. Tai nebuvo panašu į dabartinių profesionalų žaidimą, kuriame Maiklas Džordanas (Michael Jordan) atlieka visus metimus. Nemokiau jų būti vieno žmogaus komanda, mokiau atlikti perdavimą tam žaidėjui, kuris turi geriausią poziciją metimui“, - 1990 m. interviu dienraščiui „Los Angeles Times“ teigė P.Lubinas.

Net ir turint sudėtyje penkis krepšininkus iš JAV, Latvijos rinktinė čempionato šeimininkams buvo kietas riešutas. Atidarymo rungtynių antroje pusėje ji turėjo 6 taškų persvarą, kuri tuo metu atrodė didelė. „Žaidėme labai lygias rungtynes. Latvijos komanda buvo gerai treniruota ir pasiūlė kietą kovą. Viskas sprendėsi paskutinę minutę. Latviai pirmavo 36:35 ir turėjo kamuolį, bet mes jį perėmėme, - pasakojo P.Lubinas. - Tuo momentu užmiršau lietuvių kalbą. Šaukiau: dėl Dievo meilės, perduokite man kamuolį. Stovėjau po krepšiu ir pagaliau A.Andrulis, puikiai mokėjęs anglų kalbą, perdavė kamuolį man. Paskutinę sekundę pasisukau ir pataikiau metimą, nulėmusį mūsų pergalę 37:36.

Pasak P.Lubino, minia halėje pašėlo: „Jie išbėgo į aikštelę ir iškėlė mus ant savo pečių.“ P.Lubinas tose rungtynėse pelnė 10 taškų. Rezultatyviau už jį žaidė 12 taškų surinkęs M.Ruzgys. 6 taškus pridėjo Zenonas Puzinauskas, 4 - F.Kriaučiūnas.

Liko dar šešios rungtynės, bet jose Lietuvos rinktinė sudorojo varžovus kaip šiltą vilną. Kiek atkakliau pasipriešino tik italai, pralaimėję čempionato šeimininkams 27:41. O štai suomius lietuviai pamokė 112:9. Tai iki šiol yra Europos čempionatų rekordas - vėliau niekas nelaimėjo rungtynių tokiu dideliu skirtumu.

Įprasta sakyti, kad čempionai iškovojo auksą, bet 1939 m. čempionate nebuvo nei auksinių, nei jokių kitų medalių. Krepšininkai iš prezidento Antano Smetonos gavo sidabrinę kraičio skrynią ir laikrodžius. Naudingiausiu pirmenybių žaidėju neoficialiai pripažintas M.Ruzgys. Šio titulo tikrai nusipelnė P.Lubinas, tačiau buvo sutarta, kad naudingiausiojo vardas negali atitekti krepšininkui, aukštesniam nei 190 cm. Dvimetrinis vidurio puolėjas tuo metu gerokai lenkė ūgiu visus varžovus.

Po čempionato P.Lubinas išvyko į Italiją, kur treniravo Lietuvos moterų rinktinę. Ten jį užklupo Antrasis pasaulinis karas ir krepšininkas grįžo į JAV. Anapilin P.Lubinas iškeliavo 1999 m., būdamas 89-erių.

1939 m. Europos čempionai: Pranas Lubinas, Mykolas Ruzgys, Feliksas Kriaučiūnas, Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Zenonas Puzinauskas, Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Pranas Mažeika, Leonas Petrauskas, Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Artūras Cenfeldas, Mindaugas Šliūpas, Vytautas Leščinskas.