Geriausios krepšininkės rinkimuose, kaip jau rašėme, G.Petronytė aplenkė prieš tai tris kartus iš eilės triumfavusią Kamilę Nacickaitę, atstovaujančią Saragosos „Mann Filter“ (Ispanija) klubui ir trečioje vietoje likusią Santą Baltkojienę iš Kauno „Aisčių-LSMU“ komandos.

Geriausių Lietuvos metų krepšininkų ir krepšininkių rinkimai buvo surengti dvyliktą kartą. 2008 m. geriausiu buvo išrinktas Ramūnas Šiškauskas (vyko bendri moterų ir vyrų rinkimai), 2009 m. - G.Petronytė ir Linas Kleiza, 2010 m. - Sandra Linkevičienė ir L.Kleiza, 2011 m. Rima Valentienė ir J.Valančiūnas, 2012 m. - S.Linkevičienė ir J.Valančiūnas, 2013 m. - Lina Pikčiutė ir Mantas Kalnietis, 2014 m. - G.Petronytė ir J.Valančiūnas, 2015 m. - G.Petronytė ir Jonas Mačiulis. 2016 m. laureatais tapo pirmą kartą geriausiais šalyje krepšininkais išrinkti Mindaugas Kuzminskas ir K.Nacickaitė. Dar po metų, 2017-aisiais vėl triumfavo K.Nacickaitė ir J.Valančiūnas, o 2018 m. geriausiais išrinkti D.Sabonis ir K.Nacickaitė. Šiais metais laurus nuskynė D.Sabonis ir G.Petronytė.

- Ar toks įvertinimas šiemet jums buvo netikėtas? - „Vakaro žinios“ paklausė Gintarės Petronytės.

- Visada malonu sulaukti tokio įvertinimo. Pastaraisiais metais šiuose rinkimuose laimėdavo K.Nacickaitė, dabar laimėjau aš. Tačiau kažkokios didelės nuostabos nebuvo. Nors, žinoma, šypsena veide atsiranda, malonu. Jaučiuosi dėkinga žmonėms, kurie balsavo, kurie seka ne tik mano karjerą, tačiau ir apskritai moterų krepšinį. Dėl to visada yra labai malonu.

- Ketvirtą kartą buvote pripažinta geriausia šalies krepšininke. Dar pamenate 2009 m.? Skiriasi emocijos, užplūdusios gavus pirmąjį ir, pavyzdžiui, ketvirtąjį titulą?

- Skirtumas tikrai didžiulis. Pirmąjį Lietuvos geriausios krepšininkės titulą atsimenu labai gerai. Tuomet man buvo didžiulis šokas. Iš vis nesupratau, kaip taip gali būti. Tačiau tie metai tikrai buvo geri. 2009 m. buvau išrinkta geriausia jauna Europos krepšinio žaidėja. Taigi dėmesys buvo didžiulis ir dar gavau geriausios Lietuvos krepšininkės apdovanojimą. Tačiau tuo metu tikrai turėjome labai aukštą Lietuvos moterų krepšinio rinktinės lygį. Ir gerų komandų turėjome, ir buvo daug patyrusių žaidėjų. Į jas žiūrėjau kaip į pavyzdžius. Todėl galbūt ir buvo keista, kad mane išrinko, o ne kažką iš jų. Taigi patį pirmą kartą labai gerai atsimenu. Dabar jau emocijos šiek tiek kitokios.

- Ką pati išrinktumėte geriausia šalies krepšininke?

- Šiandien labai sunku pasakyti. Mūsų lygis dabar yra nukritęs. Jau kuris laikas su Lietuvos moterų krepšinio rinktine nepatenkame į Europos čempionatą, neturime kažkokių ryškių pavardžių moterų krepšinyje. Tas pats galioja ir klubiniam moterų krepšiniui. Dabar turbūt labiausiai žinomas vardas yra Justė Veronika Jocytė. Į ją visi deda dideles viltis. Žinoma, šiandien jai moterų krepšinyje galbūt dar kiek per anksti. Rinktinėje dabar ji galėjo apsižiūrėti, kas ir kaip. Juk jai dar tik 14 metų. Tačiau ji jau yra mūsų spindulėlis, į kurį visi žiūri ir daug tikisi. Žinoma, ji nėra viena, juk visa Lietuvos jaunučių merginų rinktinė Europos čempionate iškovojo sidabro medalius. Taigi tikimės, jog auga gera karta, kuri padės pakelti moterų krepšinį į aukštumas.

- Šį sezoną pradėjote naujame klube - Venecijos „Umana Reyer“ (Italija). Kaip vertinate sezono pradžią?

- Žinoma, visada gali būti ir geriau. Tačiau mūsų klubas visada akcentuoja, kad svarbiausia ne tai, kaip pradėjai, o kaip pabaigsi. Visi į viską šiame klube žiūri labai optimistiškai. Taigi ir mane tuo „užkrėtė“. Italų optimizmas man ypač patinka. Taigi labai nesijaudinu ir dėl pralaimėtų rungtynių, ypač Italijos moterų krepšinio lygoje. Visi tikisi, jog tik sezono pabaigoje viskas spręsis. Yra trys pagrindinės stiprios komandos, kurios sezono gale ir turėtų išsiaiškinti, kas bus stipriausias. Taigi dabar viskas normaliai. O į moterų Eurolygą „Umana Reyer“ klubas grįžo po daugelio metų. Čia kol kas daug ir nesitikima. Tačiau man asmeniškai norisi daug daugiau. Man nepatinka pralaimėti, norisi laimėti kuo daugiau rungtynių. Nors kol kas iš tiesų sekasi sunkokai. Matysime, kaip bus toliau.

- Kaip manote, ko klubui trūksta iki geresnių rezultatų (Eurolygos A grupėje „Umana Reyer“ komanda yra paskutinė, aštunta, Italijos lygoje - ketvirta tarp 14 ekipų)?

- Galbūt reikėtų pagalvoti ir apie komandos pastiprinimą. Žaidžiame prieš komandas, kurios savo gretose turi mažiausiai po penkias legionieres, o kitos - net po septynias ar aštuonias. Mūsų komandoje legionierių yra tik trys - dvi europietės ir viena amerikietė. Kitos žaidėjos yra italės. Žinoma, trūksta ir patirties Eurolygoje. Taigi, turėdami tik tris legionieres, mes šiek tiek nusileidžiame kitoms komandoms.

- Kaip sekėsi pritapti pačiame klube, Italijoje?

- Klubu esu patenkinta, nes jis labai profesionalus. Daug metų žaidžiau užsienyje skirtingose komandose, tačiau tokio aukšto lygio, koks yra čia, sunku kitur rasti. Klubas turi ir gerą vyrų krepšinio komandą, kuri praėjusiais metais tapo Italijos čempionais. Su jais dalijamės baze. Medicina čia taip pat aukščiausio lygio. Sąlygos žaidėjams sudarytos labai geros. Krepšininkams apie nieką papildomai nereikia galvoti. Tau tereikia gerai atlikti savo darbą. Manau, kiekvienam žaidėjui tai yra svarbu. Kalbant apie šalį, Italija man visada labai patiko. Mano svajonė buvo čia žaisti. Venecija kaip miestas yra tiesiog įspūdingas. Tai nėra kaimelis, kuriame, kai turi laisvo laiko, sėdi užsidaręs. Čia yra kur nueiti, prasiblaškyti. Ši vieta man suteikia labai daug teigiamų emocijų. Džiaugiuosi, jog žaidžiu šiame klube.

- 2021 m. Europos moterų krepšinio čempionato atrankos turnyro E grupėje sutriuškintos albanės, bet pralaimėta turkėms. Kokias Lietuvos rinktinės nesėkmės priežastis išskirtumėte?

- Mūsų grupė labai stipri (E grupėje dar kaunasi ir Serbijos rinktinė - aut. past.). Atvažiavusios į rinktinės stovyklą, pasiruošti būsimoms rungtynėms turime tik kelias dienas. Žinoma, ir varžovės pasiruošimui turi tiek pat dienų. Tačiau tikrai iš anksto negalvojame, kad pralaimėsime, visada tikime, jog turime šansą. Pirmosiose rungtynėse prieš albanes viskas atrodė taip lengva, tad į dvikovą Turkijoje vykome su geromis emocijomis. Tačiau nuvažiavome ten ir pamatėme pilną areną žiūrovų. O mūsų komandoje tikrai daug jaunų krepšininkių, kurios tokių rungtynių nėra turėjusios. Galbūt ir tai pakišo koją. Turkijos moterų krepšinio lyga yra viena stipriausių Europoje, jos yra užsigrūdinusios. Kiekviena jų žaidėja žaidžia aukštame lygyje. Jų klubai turi daug legionierių, iš kurių turkės gali mokytis. Mes šioje vietoje atsiliekame. Mes stipriai atsiliekame individualiai. Vasarą, kai turėdavome mėnesį pasiruošti rinktinės rungtynėms, galėdavome išgauti gražų komandinį žaidimą. Dabar trijų dienų mums, nusileidžiant kitoms komandoms individualiais gebėjimais, tikrai neužtenka. Per tiek laiko negalime paruošti kažko įspūdingo. Kitos oficialios rinktinės rungtynės bus po metų. Galima juokauti, jog per metus gali pagimdyti ir grįžti vėl į aikštelę. Gali per metus baigti žaidėjos karjerą, pasikeisti treneriai. Juk nežinai nei kas bus pas varžoves, nei kas pas mus. Tiesiog kiekvienoms rungtynėms reikia nusiteikti maksimaliai. Tikrai nėra nieko neįmanomo. Žinoma, pažiūrėjus į Serbijos ir Turkijos komandas „ant popieriaus“, mes joms stipriai nusileidžiame. Serbės juk Europos čempionės ir turi olimpinių žaidynių bronzą. Turkių rinktinėje dauguma iš Stambulo „Fenerbahce“ klubo, kuris apskritai vienas didžiausių moterų krepšinyje. Galbūt bendrame Europos kontekste mes ir nesame prasčiausios, bet dabar tas lygis yra kritęs. Žiūrint į mūsų grupę, mums dar tikrai trūksta. Kiekviena papildomai turime kažką daugiau padaryti, kad vėl neliktume be čempionato.

- Vis dėlto ar nebaisu, jog rinktinė vėl gali likti be Europos čempionato?

- Labai baisu. Tačiau noras patekti į svarbiausias varžybas yra didžiulis. Noru tikrai degame. Pesimistinių minčių pas mus nėra. Į kiekvienas rungtynes einame kovoti. Žinoma, po pralaimėjimo Turkijos rinktinei apėmė apmaudas, liūdesys. Tačiau tai nereiškia, kad esame kažkokioje depresijoje ir nebegalime laimėti kitų rungtynių. Viskas yra įmanoma. Bet mintys nedalyvauti Senojo žemyno pirmenybėse tikrai gąsdina. Juk praleidome ne vieną čempionatą. Tikrai norisi sugrįžti. Taigi labai svarbu, kaip kiekviena iš mūsų padirbės klubuose ar turės gerus sezonus. Taip pat svarbu, kokius vaidmenis kiekviena gaus, kaip jaunos žaidėjos įsilies į rinktinę, kaip mums seksis žaisti drauge.

- Kaip apskritai vertinate besibaigiančius 2019 metus?

- Kaip ir visada, jie galėjo būti ir geresni. Skaudžiausia dėl rinktinės. Tačiau čia dar ne pabaiga. Tiesiog norisi, kad kiti metai būtų geresni nei šie. Žiūriu pozityviai, viskas yra normaliai. Tikiu, kad kiti metai atneš daugiau pergalių.