respublika.lt

Kosove gerai, Marijampolėje geriausia

(0)
Publikuota: 2015 vasario 08 15:26:48, Arūnas ABROMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
SUGRĮŽIMAS. Egzotikos Kosove paragavęs, bet į gimtąją Marijampolę sugrįžęs Aurimas Kieža yra sunkiai sustabdomas NKL čempionate. „Sūduvos-Mantingos“ nuotr.

Krepšininkui Aurimui Kiežai kiauliena praėjusį sezoną buvo retenybė, o nuo minaretų skambantys kvietimai į maldą - kasdienybė. Patyręs puolėjas rungtyniavo musulmoniškame Kosove ir tapo šios šalies čempionu, tačiau paskui dėl sunkios traumos nežaidė krepšinio beveik devynis mėnesius. Atgauti formą A.Kieža nutarė gimtosios Marijampolės komandoje „Sūduva-Mantinga“. Jis daugiausiai prisidėjo prie to, kad marijampoliečiai iškovotų Lietuvos krepšinio federacijos Mažąją taurę.

 

Lietuvos sirgaliams Kosovas gali pasirodyti visiškas užkampis, bet užsidirbti duonai krepšininkai gali ir ten. 2008 m. nepriklausomybę paskelbusios šalies čempionate žaidžia aštuonios ekipos, visos jos savo gretose turi legionierių.

A.Kieža gynė stipriausios komandos - Prištinos „Sigal“ - garbę ir su ja tapo Kosovo čempionu. Sutartis su lietuviu buvo pratęsta, tačiau į Balkanus Aurimas taip ir negrįžo. Sutrukdė ne tik kryžminių raiščių trauma. „Sigal“ vadovai telefonu paaiškino, kad pasitraukus rėmėjams trūksta pinigų ir A.Kieža Prištinoje nėra laukiamas.

Nors 32 metų puolėjas sustiprintų ne vieną Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandą, jis sausio 23 d. pasirašė sutartį su ketvirtąją vietą antrajame divizione - Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) - užimančia Marijampolės ekipa. Sugrįžimas į gimtinę buvo įspūdingas. Per du NKL mačus A.Kieža vidutiniškai rinko 23 tšk. ir atkovojo 6,5 kamuolio. 23 tšk. jis pelnė ir Mažosios taurės finalo atsakomosiose rungtynėse, kuriose „Sūduva-Mantinga“ namie 83:73 įveikė Kauno „Žalgirį-2“. A.Kieža buvo pripažintas naudingiausiu finalo krepšininku.

- Sklandė gandai, kad jumis domisi kelios LKL komandos. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte NKL ekipoje? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Aurimo Kiežos.

- Susidomėjimas iš LKL komandų tikrai buvo, bet Marijampolė buvo geriausias variantas. Aš atsigaunu po traumos, o sezonas jau persirito į antrą pusę. Marijampolė pasiūlė geriausias sąlygas man ir mano šeimai. Po traumos nėra labai svarbu, ar žaidi aukščiausiu lygiu, ar žemesniu. Dabar svarbiausia žaisti, visiškai atsigauti, įgyti žaidimo patirties. Aišku, tai, kad Marijampolė yra mano gimtasis miestas, - svarbus faktorius. Visi čia savi, visus pažįsti, čia gyvena mama, giminės.

- Kada nustojote jausti traumos pasekmes?

- Dar ir dabar jaučiu šiokį tokį diskomfortą. Dirbu su ta koja, stiprinu raumenis. Jie turbūt dar nėra 100 proc. tokie, kokie buvo prieš traumą, tačiau jau arti to.

- Žinant, jog jūsų vidurkis NKL čempionate siekia 23 tšk., sunku patikėti, kad dar jaučiate traumos pasekmes? Ar jūsų paties toks sugrįžimas į krepšinį nenustebino?

- Nenustebino, kažko panašaus ir tikėjausi. Nesitikėjau, kad rinksiu tik po kelis taškelius (juokiasi). Aišku, džiaugiuosi, kad pavyko grįžti taip. Galėjau pradėti žaisti krepšinį ir anksčiau, prieš kokius pusantro mėnesio. Tada būtų buvę sunkiau, bet aš kantriai laukiau, kol atsigausiu. Jau kurį laiką treniravausi su „Sūduva-Mantinga“, dalyvavau tiek fizinio parengimo, tiek krepšinio treniruotėse. Gal dėl to ir devynių mėnesių pertrauka ne taip jaučiasi.

- Jau spėjote iškovoti vieną titulą. Kaip marijampoliečiai reagavo į pergalę LKF Mažosios taurės finale, ar didelė buvo šventė?

- Sunku pasakyti, ar miestui tai buvo šventė. Svarbiausia, kad salėje buvo daug gerbėjų. Jau seniai Marijampolėje buvau matęs pilną salę. Nežinau, jie atėjo pažiūrėti mūsų ar į finalą atvykusio Arvydo Sabonio, bet vis tiek smagu. Žmonių džiaugsmas matėsi ir socialiniuose tinkluose, jie daug komentavo, dėjo nuotraukas. Gal šis trofėjus ir nėra pats didžiausias, bet kaip pirmam kartui visai gerai. Kiek žinau, Marijampolė iki šiol apskritai neturėjo jokio krepšinio trofėjaus.

- Norėtumėte likti Marijampolės komandoje ilgesniam laikui ar tai tebus starto aikštelė atgaunant sportinę formą?


- Dabar dar anksti apie tai kalbėti, bet kodėl gi ne? Galima pasilikti ir čia, juk jau nesu pirmos jaunystės. Viskas bus vadovų rankose, priklausys nuo to, kaip seksis derinti sutarties sąlygas. Jei sąlygos bus geros, tikrai nesakysiu „ne“. Neturiu tokios nuostatos, kad būtinai reikia žaisti LKL klube. Aišku, aukštesniu lygiu žaisti smagiau, bet jei klubas sudarys geras sąlygas, galima likti. Kiek žinau, klubo tikslas yra grįžti į LKL. Galima ten grįžti ir su Marijampolės komanda, būtų dar smagiau.

- Ar jau spėjote susidaryti įspūdį apie NKL žaidimo lygį?

- Kol kas susitikome tik su trimis komandomis. Skirtumas tarp LKL ir NKL jaučiasi. Čia žaidėjai gal mažiau dirba galva ir daugiau - kojomis, daugiau bėgioja. LKL žaidimas protingesnis, labiau paremtas taktika. Kas yra mūsų pagrindiniai konkurentai kovoje dėl vietos LKL, gal geriau pasakytų klubo atstovai. Turbūt tos komandos, kurios yra viršutinėje lentelės dalyje - Vilniaus „Perlas-MRU“, Molėtų „Ežerūnas-Karys“, „Trakai“. Nereikia pamiršti ir žemiau esančių komandų. Ši lyga sunkiai nuspėjama.

- Kai išvykote žaisti į Kosovą, daug kam Lietuvoje turbūt atrodė, kad ieškote egzotikos. Ar ten iš tiesų radote egzotiškų dalykų?

- Egzotikos tikrai buvo, pamačiau visai kitokį kraštą. Po karo jau praėjo nemažai laiko, bet šalis vis dar atsigauna nuo jo. Sostinė, kur aš gyvenau, yra tikrai šaunus miestas. Gal jį būtų galima palyginti su Kaunu, tik prekybos centrų mažiau. O šiaip miestas tvarkingas. Šalis musulmoniška, bet musulmonai tarsi persiskyrę per pusę. Vieni - labai tikintys, kiti - vakarietiški.

- Buvo kas nors, kas Kosove labai nustebintų?

- Kaip ir kiekvienoje musulmoniškoje šalyje, nebuvo galima rasti kiaulienos. Netoli, maždaug už 100 kilometrų, yra Makedonijos sostinė Skopjė, tai ten būdavo paprasčiau apsipirkti. Tai - tik menkniekis. Juk jautieną valgyti sveikiau, nors kartais pasiilgdavau ir kiaulienos. Neįprasta buvo ir matyti besimeldžiančius žmones. Pirmomis dienomis būdavo keista, kai įsijungdavo sirenos, kviečiančios į maldą. Anksčiau musulmoniškoje šalyje niekada neteko gyventi, bet greitai prie visko pripratome.

- Nebuvo pojūčio, kad Kosove gali būti nesaugu?


- Ne, tokio pojūčio tikrai nebuvo. Ten visur aplinkui amerikiečių bazės, pilna kareivių. Ir gatvėse nebuvo jokių neramumų. Gyvenimas buvo normalus.

- Kaip manote, į kokią vietą LKL čempionate pretenduotų Prištinos komanda?

- Mūsų komanda buvo tikrai stipri. Į LKL trejetuką ji gal nepatektų, bet dėl 4-6 vietų galėtų kovoti drąsiai. Galima sakyti, kad praėjusį sezoną buvo tik dvi normalaus lygio komandos - mūsų ir mūsų pagrindinė konkurentė „Peja“ komanda. Šie klubai visada nusiperka rimtesnius krepšininkus, o kitų komandų lygis daug žemesnis.

- Kokį įspūdį paliko arenos, žmonių susidomėjimas krepšiniu?

- Susidomėjimas krepšiniu didelis. Žiūrovai buvo išprotėję, jie labai smarkiai palaikydavo komandą. Tikriems mūsų gerbėjams neleisdavo vykti į išvykas, nes būtų įvykusios muštynės. Visi jie - futbolo sirgaliai ir pykstasi tarpusavyje. Taigi savi sirgaliai palaikydavo tik namie, tačiau palaikymas buvo fantastiškas. Arenų lygis yra prastokas. Mūsų salėje tilpdavo maždaug 2,5 tūkst. žiūrovų. Arena buvo iš pagrindų atnaujinta, kai komanda pateko į Balkanų lygą, pradėjo žaisti tarptautinėse varžybose. Mūsų salė buvo geriausia, buvo dar pora neblogų, bet bendras lygis - prastas. Net jei aikštelė būdavo gera, tai iškildavo problemų su dušais, karštu vandeniu. Vienur nebūdavo karšto vandens, kitur apskritai nebūdavo dušų. Kai kur salės būdavo nešildomos.

- Sutartis su „Sigal“ buvo pasirašyta ir šiam sezonui. Kas atsitiko, kodėl jūs dabar Lietuvoje?

- Turėjau ten su šeima išvykti rugsėjo mėnesį, bet paskutinę minutę klubas mane perspėjo, kad pasitraukė keli rėmėjai ir man nėra pinigų. Sakė nevažiuoti. Paskui oficialiai nutraukiau su jais sutartį ir, pasveikęs, pasirašiau čia, Marijampolėje.

- Dar įsivaizduojate save valgantį legionieriaus duoną, žaidžiantį kokioje tolimoje šalyje?

- Anksti apie tai kalbėti. Džiaugiuosi, kad galiu žaisti krepšinį po tokios ilgos pertraukos. Kai ateis vasara, pažiūrėsime. Kodėl gi ne, galima ir išvykti, jei kas nors pasiūlys geras sąlygas. Atstumai manęs negąsdina. Šiais laikais jie nedaug ką reiškia, ypač Europoje. Dvi valandos skrydžio, ir viskas. Nebaisu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar eisite valgyti į „Michelin" įvertintus restoranus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia oro temperatūra vasarą jums labiausiai komfortiška?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+10 +15 C

+8 +17 C

+12 +19 C

+16 +19 C

+20 +23 C

+18 +25 C

0-3 m/s

0-5 m/s

0-4 m/s