Čempionatą vainikavo „deglų naktis“

Politinės potekstės

Pirmasis krepšinio Europos čempionatas surengtas dar 1935 m., į olimpinę programą ši sporto šaka įtraukta 1936 m. Idėja surengti tik krepšiniui skirtą pasaulinį turnyrą gimė vėliau, ji iškelta 1948 m. Londono olimpinių žaidynių metu vykusiame Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) kongrese tokį norą išreiškė organizacijos generalinis sekretorius Viljamas Džonsas (William Jones). Jis ragino sekti futbolo pavyzdžiu. Kongresas sumanymui pritarė.

Pasirinkti pirmąją pasaulio čempionato šeimininkę nebuvo sunku, nes tapti organizatore panoro tik Argentina. Tuometinis šalies prezidentas Chuanas Peronas (Juan Peron), neretai vadinamas ir diktatoriumi, sportui apskritai skyrė daug dėmesio. Jis ir atidarė pirmąjį pasaulio čempionatą. Argentina tiko dėl dar vienos priežasties - ji buvo neutrali Antrojo pasaulinio karo metu.

Iš pradžių planuota, kad turnyre dalyvaus aštuonios rinktinės. JAV, Prancūzija ir Brazilija pakvietimus gavo kaip geriausios 1948 m. olimpinių žaidynių komandos. Pietų Amerikai turėjo atstovauti Urugvajus ir Čilė, Europai - tuometinis jos čempionas Egiptas, Azijai - Pietų Korėja. Argentina prisijungė šeimininkės teisėmis.

Dalyvių sąrašą teko koreguoti, nes korėjiečiai atsisakė atvykti dėl sudėtingos kėlionės, o 1949 m. Pietų Amerikos čempionė Urugvajaus rinktinė - dėl įtemptų santykių su Argentina. Be bendros politinės padėties, buvo ir papildomas konfliktas. Argentinos valdžia neišdavė vizų Urugvajaus žurnalistams, tada, protestuodama, dalyvauti atsisakė ir rinktinė. FIBA papildė dalyvių sąrašą pakviesdama Ekvadorą, Peru, Ispaniją ir Jugoslaviją.

Politika ir sportas buvo glaudžiai susiję jau tais laikais. Pasaulio čempionate komunistinė Jugoslavija atsisakė žaisti su dešiniųjų diktatoriaus Fransisko Franko (Francisco Franko) valdomos Ispanijos ekipa. Už tai FIBA „jugus" diskvalifikavo devyniems mėnesiams. 1953 m., kai Pietų Amerikos pirmenybės vyko Urugvajuje, į jas vykti atsisakė argentiniečiai.

Bejėgiai europiečiai

10 komandų sužaidė tik 31 rungtynes, tad turnyrui užteko vienos salės - „Luna Park" arenos Buenos Airėse. Palyginkime - šiemet čempionatas vyksta trijose valstybėse, penkiose arenose. 32 rinktinės vien per pirmąjį etapą sužaidė 48 rungtynes. 1950-aisiais pirmosios turnyro rungtynės įvyko spalio 22 d., jose Peru 33:27 įveikė Jugoslaviją. Pirmuosius pasaulio čempionato taškus pelnė serbas Nebojša Popovičius. Europos komandos Argentinoje, švelniai tariant, nesublizgėjo. Geriausiai pasirodė Senajam žemynui tuo metu atstovavęs Egiptas, užėmęs penktąją vietą. Prancūzija liko šešta, Ispanija - devinta, o Jugoslavija - paskutinė.

Dvi Europai atstovavusios rinktinės įsivėlė į incidentą. Po to, kai egiptiečiai 31:28 įveikė prancūzus, pastarieji pateikė protestą dėl teisėjavimo. Egiptas atsisakė peržaisti rungtynes ir grasino pasitraukti iš čempionato, tad prancūzams teko atsiimti protestą.

Sirgalių šėlsmas

Argentinos rinktinė iki čempionato neatrodė ypač galinga. 1948 m. olimpinėse žaidynėse ji užėmė 15-ąją vietą tarp 23 komandų, 1949 m. Pietų Europos čempionate ji liko penkta. Visgi namie, palaikomi sirgalių, argentiniečiai laimėjo visus šešis mačus ir pasipuošė auksu. Sirgalių buvo išties daug. Lapkričio 3 d. vykusias paskutines čempionato rungtynes arenoje stebėjo 20 tūkst. žiūrovų, minios žmonių netilpo į pastatą ir grūdosi lauke. Po argentiniečių pergalės jie gatvėse masiškai degino laikraščius, todėl šis šventimas pavadintas „deglų naktimi".

Tikro finalo turnyre nebuvo, tačiau finalu galima vadinti būtent paskutines rungtynes, kuriose šeimininkai 64:50 nugalėjo iki tol be kluptelėjimų žygiavusią JAV komandą. Amerikiečiai prasižengė 38 kartu. Tuo metu vienas krepšininkas galėjo prasižengti keturis kartus. Limitą išnaudojo septyni amerikiečiai, todėl paskutines pusantros minutės jie žaidė keturiese.

Be abejo, amerikiečiai būtų nesunkiai iškovoję auksą, jei būtų rimčiau žiūrėję į turnyrą. Neseniai susikūrusios NBA krepšininkai dalyvauti negalėjo, nes buvo profesionalai. Į olimpines žaidynes JAV siųsdavo stiprias studentų rinktines, o pasaulio čempionatas nedaug terūpėjo. Jame šaliai atstovavo JAV mėgėjų čempionato laimėtoja „Denver Chevrolets" ekipa.

Amerikiečiams atiteko sidabras, bronzą pelnė Čilės krepšininkai. Rezultatyviausiai žaidė ispanas Alvaras Salvadoresas (Alvaro Salvadores), vidutiniškai rinkęs 13,6 taško. Šiais laikais toks vidurkis atrodytų kuklus, bet tada krepšinis buvo kitoks. Argentina buvo vienintelė turnyro komanda, peržengusi 60 taškų ribą.

Pergalės kalvis

Naudingiausiu pasaulio čempionato krepšininku pripažintas Oscaras Furlongas (Oscar Furlong). Argentiniečių lyderio vidurkis buvo 11,2 taško, o finale jis surinko 20 taškų. O.Furlongas tuo metu buvo jaunas - 23-ejų. 190 cm ūgio krepšininkas dabar atrodytų žemas, tada jis žaidė „centro" arba sunkiojo puolėjo pozicijose.

O.Furlongas pasižymėjo dar 1948 m. olimpinėse žaidynėse. Nors Argentinos komanda pasirodė kukliai, būsimiems čempionams amerikiečiams ji pralaimėjo tik 57:59, o lyderis pelnė 18 taškų. JAV rinktinę treniravęs Omaras Brauningas (Omar Browning) pareiškė, kad O.Furlongas yra vienas geriausių jo matytų krepšininkų. Argentinietis sulaukė NBA klubų „Minneapolis Lakers" ir „Baltimore Bullets" susidomėjimo, tačiau kvietimų atsisakė.

O.Furlongas visgi pažaidė Šiaurės Amerikoje. 1953 m., su Argentinos studentų rinktine laimėjęs universiadą, jis išvyko į Pietų metodistų koledžą, kurio komandai atstovavo iki 1956 m. O.Furlongas netgi pasiekė NCAA finalo ketverto varžybas.

Naudingiausio pirmojo pasaulio čempionato žaidėjo karjera baigėsi anksčiau nei jis pats norėjo. 1957 m., kai jis atstovavo Buenos Airių komandai „Villa del Parque", naujasis Argentinos režimas nutarė diskvalifikuoti visus 1950 m. pasaulio čempionus. Už pergalę jie buvo apdovanoti automobiliais, todėl neva pažeidė mėgėjiško sporto kodeksą ir turėjo būti traktuojami kaip profesionalai. Čempionai iš krepšinio diskvalifikuoti iki gyvos galvos. C.Peronas tuo metu buvo pabėgęs iš šalies, nors vėliau jis atgavo valdžią.

Priverstinai pasitraukęs iš krepšinio, O.Furlongas atsigręžė į tenisą, kurį žaidė ir ankstyvoje jaunystėje. Pasaulio čempionas Argentinos tenisininkų reitinge pakilo iki septintosios pozicijos. Vėliau jis tapo Argentinos teniso federacijos viceprezidentu ir rinktinės treneriu.

Pirmieji mūsų čempionai

Europos komandoms patekimas į pasaulio elitą dar kurį laiką buvo svajonė, o ne realybė. Pirmieji penki pasaulio čempionatai vyko Pietų Amerikoje, pirmuose trijuose europiečiai liko be medalių. 1954 m. triumfavo JAV, 1959 ir 1963 m. - Brazilija. Pirmoji iš Europos komandų medalius iškovojo Jugoslavijos ekipa, 1963 m. pelniusi sidabrą. SSRS tais pačiais metais pelnė bronzą.

Lietuvos krepšininkams tais laikais teko atstovauti SSRS rinktinei, kuri pasaulio čempionate debiutavo 1959 m. ir užėmė šeštąją vietą. Tuo metu (kaip ir 1963 m.) lietuvių komandoje nebuvo, tačiau viena lietuviška pavardė tarp pasaulio čempionų atsirado. Tiek 1959, tiek 1963 m. su Brazilijos rinktine triumfavo puolėjas Valdemaras Blatkauskas. 1959-aisiais jis atliko svarbų vaidmenį, rinko vidutiniškai po 10 taškų. V.Blatkauskas su Brazilijos ekipa tapo ir 1960 m. olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju.

FIBA krepšinio svorio centras iš Pietų Amerikos į Europą persikėlė 1967 m. Nors pasaulio čempionatas vyko Urugvajuje, jame jau dominavo europiečiai, tiesa, iš komunistinės stovyklos. Čempione tapo SSRS rinktinė, lemiamose rungtynėse 71:59 įveikusi Jugoslaviją. Auksinėje komandoje žaidė ir Modestas Paulauskas. Žodis „žaidė" čia skamba gal ir pernelyg kukliai, nes lietuvis rinko 13,8 taško, buvo rezultatyviausias nugalėtojų rinktinėje ir pateko į geriausių krepšininkų simbolinį penketą. 1974 m. M.Paulauskas antrą kartą tapo pasaulio čempionu.

1982 m. planetos pirmenybių auksu pasipuošė dar trys lietuviai: Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša ir Arvydas Sabonis. Aukščiausiu nepriklausomos Lietuvos rinktinės pasiekimu išlieka bronzos medaliai, iškovoti 2010 m.