Realybės skaičiai

Manto Šerniaus vadovaujama Lietuvos moterų krepšinio rinktinė paskutinėse dvejose Europos čempionato atrankos rungtynėse patyrė nesėkmes prieš Turkijos (55:67) ir Serbijos (61:96) komandas. L.Brazdeikytės teigimu, be abejonės, rezultatai yra ne tokie, kokių norėjosi ir kokių buvo tikėtasi.

„Tačiau dabar yra tokia realybė. Niekas už tas merginas į aikštelę neišbėgs, darbo už jas nepadarys. Pati buvau „burbule" Turkijoje, mačiau visą virtuvę iš arti. Tikrai nebuvo jokių kaprizų „nenoriu žaisti", „nežaisiu" ar panašiai. Visos stengėsi, visos atidavė savęs tiek, kiek galėjo, bet šiandien mūsų situacija yra tokia. Ir pastaroji padėtis yra reali, rezultatas yra realus", - kalbėjo LKF atstovė.

Europos čempionato E grupės atrankos lentelėje Lietuvos rinktinė liko paskutinė, trečia, kai per ketverias rungtynes neiškovojo nei vienos pergalės. Pasak L.Brazdeikytės, priežasčių, kodėl būtent lietuvių sąskaitoje tokie skaičiai, nereikėtų ieškoti, pavyzdžiui, pasirengimo trukmėje. Juk visoms komandoms pasiruošimo sąlygos buvo vienodos: „Nebent galbūt Turkijos krepšininkėms buvo šiek tiek kitaip, nes „burbulas" vyko Stambule. Galbūt jos laiko pasiruošimui turėjo keliomis dienomis daugiau nei mes ar serbės. Tačiau tai jau būtų tiesiog pasiteisinimų ieškojimas."

Taip pat, pasak L.Brazdeikytės, kalbant apie nesėkmių priežastis, mūsų krepšininkės negali skųstis ir, pavyzdžiui, tinkamų bazių neturėjimu. Juk dauguma pastarosios sporto šakos atstovų mūsų šalyje tikrai turi puikius „namus", kurių gali pavydėti net sportininkai iš užsienio. „Būna, jog pas mus atvažiuoja žmonės iš užsienio ir nori pasižiūrėti, kas mūsų krepšinyje darosi. Ir niekas nėra pasakęs: „O Jėzau, kaip jūs čia gyvenate?" Niekas nesakė, kad salės mūsų be langų ar panašiai. Mūsų arenos yra labai gražios, viskas tvarkinga. Yra treniruoklių salės, yra atletinio rengimo treneriai, yra visa aukščiausio lygio medicininė priežiūra. Tikrai ne visos Europos šalys gali pasigirti tokia infrastruktūra, kokia yra pas mus", - pridūrė ji.

Užburtas ratas

LKF atstovės teigimu, viską lemia psichologiniai dalykai. Mūsų krepšininkėms uždedama didžiulė našta, krūvis ir iškart pasakoma „jūs esate niekam tikusios, jūs nieko nemokate, moterų krepšinis - žlugęs". „Mūsų krepšininkėms reikia eiti ir žaisti su šia našta ant pečių. O tai tikrai nėra lengva", - pridūrė L.Brazdeikytė.

Ji prisiminė ir situaciją, kuomet jaunosios krepšininkės nenorėjo ir atsisakinėdavo eiti į įvairaus amžiaus Lietuvos rinktines. Nes jos tiesiog nematydavo perspektyvos. „Merginos sakydavo, jog vis tiek iš to nepragyvens. Visą laiką vyrauja požiūris „o ką tu man duosi?" Tad, galbūt, norint išlipti iš šios situacijos, norint, kad greičiau ateitų rezultatai, reikia paklausti, ką pats gali duoti. Žinoma, galbūt aš arsiu, bet užsidirbsiu tik po 5-7 metų. Tai tiesiog sudėtingi psichologiniai dalykai", - teigė LKF atstovė.

Pasak jos, taip visi tarsi užsidarome į užburtą ratą ir „kiauksime", kad viskas blogai. Tačiau taip pat ir negalime įvardyti, kas iš tiesų yra blogai. „Juk projektai vyksta, į grupes ateina mergaičių, treneriai netgi sako, jog turi kurti po antrą trečią grupę. Tiesiog galų gale mums patiems, moterų krepšinio bendruomenės žmonėms, reikia baigti „karksėti" tą pačią dainelę, jog viskas yra blogai. Nes tai yra visiška netiesa. Tiesiog mes turime rezultatus kažkokių galbūt prieš 20 metų priimtų sprendimų. Galbūt jie nebuvo teisingi, galbūt kažkas kažkur apsiskaičiavo. Dabar mes turime tokį rezultatą. Tiesiog reikia kantrybės, išlaukti, kol ateis nauja karta, naujos žaidėjos, kurios prisijungs prie tų, kurios turi didžiulį Europos krepšinio bagažą ir viskas pasikeis. Tiesiog reikia kantrybės ir pozityvumo", - šypsodamasi pridūrė LKF moterų krepšinio projektų vadovė.

Užgrūdinta karta

Pastarąjį kartą Lietuvos moterų krepšinio rinktinė Senojo žemyno pirmenybėse žaidė 2015 m. ir tuomet užėmė aštuntąją vietą. Tačiau L.Brazdeikytė nenorėjo teigti, jog mes jau tapome nebe didžiųjų turnyrų lygio. „Tiesiog galbūt prisidėjo demografinė situacija, kad mažėja vaikų. Taip pat vaikams atsirado daug didesnis veiklų pasirinkimas. Jeigu lyginčiau su laikais, kai aš augau, pasirinkimo nebuvo. Dabar pasiūla yra didžiulė, vaikai nebespėja. Nekalbant jau apie internetą. Keičiasi laikai, keičiasi visuomenė, keičiasi vaikai, keičiasi poreikiai ir interesai bei mažėja vaikų. Kai mažėja vaikų, yra mažesnė atranka, taip ir kokybė tampa prastesnė", - įsitikinusi L.Brazdeikytė.

Tiesa, ji pridūrė, jog prie šios „kaltės" kažkiek galbūt prisidėjo ir treneriai. Nes, jeigu į būrelius ateina ir nedaug mergaičių, treneriai sako, jog prieš jas negali pakelti balso, negali reikalauti taip, kaip privalėtų. Tokiu atveju mergaitės paskui išvis nebeateitų į treniruotes.

„Vadinasi, mes nebeparuošiame užgrūdintų, kietų charakterių. Tai irgi yra problema. Tačiau, pasikartosiu, ateina nauja karta, kuri jau yra užgrūdinta. Tiesiog ji dar truputį per „žalia". Pastarajai kartai dar reikia truputėlį suaugti, sutvirtėti", - sakė LKF atstovė.

1997 m. Europos čempionės teigimu, jos žaidimo laikais, karta buvo užgrūdinta. Tuomet iš krepšininkių buvo reikalaujama atsidavimo, nebijant, jog žaidėjos daugiau nebeateis į treniruotes.

„Tiesiog tuomet buvo nuostata, jog jei nenori eiti, tai ir neik į treniruotes. Vadinasi, tau krepšinis neskirtas. Tačiau, jeigu užsispirsi ir vis tiek sieki, tai ir pasieksi. Tos žaidėjos buvo „čiupinėtos ne aksominėmis pirštinaitėmis". Bėda nutinka tada, kai išleidžiame savo krepšininkes kautis, pavyzdžiui, su Turkijos rinktine. Pastarosios tikrai grubiai žaidžia, nuo senų laikų turkės garsėja nešvariu žaidimu. Ir, kai „aksominėmis pirštinaitėmis čiupinėtos" merginos gauna tokį kontaktą, tokį grubų žaidimą, žinoma, jog pamatome skirtumą, aišku, kad joms būna sunku. Tačiau kas šioje vietoje kaltas? Tik krepšininkės? Čia dar reikia atsakyti", - atviravo L.Brazdeikytė.

Laukia už durų

Be abejonės, pasak LKF moterų krepšinio projektų vadovės, yra didžiulis skirtumas tarp nacionalinių moterų krepšinio čempionatų. Pavyzdžiui, Prancūzijos, Ispanijos pirmenybės yra „vedančios" Europoje. Lenkijos čempionate yra kelios tikrai aukšto lygio komandos. Vengrijos pirmenybėse, kur žaidžia Lietuvos rinktinės narė Daugilė Šarauskaitė, irgi nėra 10 vienodo lygio ekipų, bet yra galbūt 3-4 pajėgios ir kovojančios tarpusavyje. Tačiau ir tas jų kovojimas yra visiškai kitoks nei mūsų Moterų lygoje.

„Netgi kalbant apie moksleivių lygas, jeigu stebėsime rungtynes Ispanijoje ir Lietuvoje, jos skirsis kaip diena ir naktis. Pas mus nėra intensyvumo, nėra agresyvumo, nėra ugnelės. Mūsų vaikai ginasi per 2-3 m nuo puolėjo. Ir, kai tai mergaitei sakai „ginkis", ji nesupranta, ko aš noriu, juk ji ginasi. Todėl, kai išeiname į Europą ir mus ima už gerklės nuo pat galinės linijos, mums yra sunku ir kamuolį persivaryti, ir priimti kamuolį. Nes tiesiog mes to nepratę. Mes neišmokome savo vaikų kietumo, kibumo, agresyvumo", - įsitikinusi L.Brazdeikytė.

Kol pastarieji dalykai nebus pakeisti krepšinio mokyklose, kol nebus pradėta reikalauti iš vaikų, tol bus sunku. „Tačiau, bet kuriuo atveju, netgi po tokių rinktinės nesėkmių reikia susiimti ir pozityviai žiūrėti į priekį. Juk mūsų rinktinėje šį kartą buvo ir 15-os, ir 17-os, ir 19-os metų merginos. Ir jos tikrai nepasirodė prasčiau už kitas. Jos „atstovėjo" ir prieš turkes, ir prieš serbes. Ateina ta karta. Ir šalia šių mergaičių, už rinktinės durų yra kitų, kurios mindžikuoja, nekantrauja ir degančiomis akimis laukia, kada ateis jų eilė. Jos nori įrodyti, nori kovoti, nori „kibti į gerkles" varžovėms. Galiausiai jos nori įrodyti, kad mes nesame kilimėlis", - teigė L.Brazdeikytė.