Aukso taurėje tilpo ir džiaugsmas, ir liūdesys

Kai „Šiaulių“ komandos kapitonas Darius Pakamanis praėjusį savaitgalį Prienuose į viršų kėlė Baltijos krepšinio lygos (BBL) nugalėtojų taurę, šiauliečių stovykloje ir džiaugsmas, ir liūdesys buvo greta. Istorinę pergalę naujieji BBL karaliai skyrė pirmųjų finalo rungtynių dieną po sunkios ligos anapilin išėjusiam vienam klubo įkūrėjų, ilgamečiam „Šiaulių“ prezidentui Algimantui Mikšiui.

Pirmosiose BBL finalo rungtynėse Šiauliuose Prienų „TonyBet“ krepšininkus 62:57 įveikę šiauliečiai praėjusį šeštadienį 78:66 triumfavo ir atsakomajame mače Prienuose bei tapo jau trečiuoju Lietuvos klubu, kuriam per 10 metų BBL gyvavimo istoriją pavyko iškovoti šių pirmenybių auksą. Iki šiol BBL čempionais taip pat yra tapę Kauno „Žalgirio“ bei Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai. Garbingiausią trofėjų klubo istorijoje „Šiauliai“ iškovojo 20-ąjį klubo sezoną, iš kelio link čempionų sosto sugebėję eliminuoti net 20 Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ir Kazachstano komandų. Iki šiol „Šiauliai“ buvo triskart iškovoję BBL bronzos medalius (2005, 2006 ir 2010 m.).

- Ar nebus sunku pamiršti skambiausią pergalę klubo istorijoje ir susitelkti lemiamoms LKL kovoms? - „Sporto gyvenimas“ pasiteiravo „Šiaulių“ vyriausiojo trenerio Gedimino PETRAUSKO.

- Bet kokiu atveju mūsų prioritetas yra LKL čempionatas, o BBL pirmenybės buvo tik papildomas šio sezono iššūkis. Kiekvienose rungtynėse siekiame tik pergalės, tad nemanau, kad, tapę BBL čempionais, stokosime motyvacijos kautis LKL varžybose. Aišku, jausime dvigubą spaudimą, nes visi varžovai stengsis mus, stipriausią šių metų BBL komandą, nuleisti ant žemės. Suvokiame, kad kartu su pergale BBL finale mums teko ir didžiulė atsakomybė garbingai nešti BBL čempionų vėliavą iki kito sezono pabaigos. Todėl negalime atsipalaiduoti nė sekundės. Šis laimėjimas - tik dalelė to, ką mes norėtume pasiekti. BBL auksas - kol kas didžiausias trofėjus ne tik klubo, bet ir mano, kaip trenerio, karjeroje. 2011/12 sezoną, treniruodamas Kėdainių „Nevėžį“, pelniau bronzos medalį LKF taurės pirmenybėse. Antraisiais trenerio karjeros metais, 2009/10 sezoną, su Palangos „Naglio-Adakrio“ krepšininkais tapome NKL čempionais ir iškovojome teisę žaisti LKL pirmenybėse.

- Su kokiomis didžiausiomis problemomis teko susidurti pakeliui į BBL finalą?

- Kiekvienąkart būna iššūkis, kai komandą papildo nauji žaidėjai. Kartais komandos senbuviai sujuda į gerą pusę, o kartais išsigąsta - štai, atvažiavo manęs pakeisti, aš sėdėsiu ant suolelio. Vienas pagrindinių trenerių darbo aspektų buvo siekis suvaldyti nereikalingas žaidėjų emocijas, išlaikyti suvokimą, kad asmeninius tikslus reikia aukoti komandos labui. Kai mums tai pavykdavo padaryti, žaisdavome tikrai gerai. Aišku, žaidėjams, norintiems geresnių kontraktų, visuomet labiau rūpės geriau pasirodyti ne ginantis, o puolant, kur galima geriau pateikti save. Tačiau aš laikausi tos nuomonės, kad geriau būti šeštu ar septintu žaidėju čempionų komandoje nei rezultatyviausiu žaidėju autsaiderių ekipoje. Tai, kur krepšininkas žaidžia, ir parodo jo vertę bei lygį.

- Finalo rungtynes „Šiaulių“ krepšininkai žaidė ryšėdami gedulo juosteles. Ar vieno Šiaulių krepšinio kūrėjų netektis pačiu atsakingiausiu momentu sutelkė komandą?

- Prieš lemiamas rungtynes nuėjome į šermenis. Net neabejoju, kad kiekvienas krepšininkas, atėjęs atsisveikinti su ponu Mikšiu, suvokė, kiek daug neteko Šiaulių miestas, Šiaulių krepšinis. Prieš rungtynes krepšininkams net nereikėjo sakyti, kad tik pergale galime deramai pagerbti anapilin išėjusio vieno iš mūsų klubo įkūrėjų atminimą - kiekvienas širdyje tai jautė ir suprato. Ryšėdami juosteles, jie žaidė kaip ir tuomet, kai iš tribūnų žaidimą stebėdavo ponas Mikšys.

- Kas daugiausiai lėmė „Šiaulių“ triumfą BBL finale?

- Mūsų pagrindiniai ginklai buvo komandiniai veiksmai ir ilgesnis lygiaverčių žaidėjų suolelis. Žinojome „TonyBet“ lyderius - ir dvasinius, ir emocinius, - juos ir buvo labai svarbu neutralizuoti. O prieniškiai puikiai žinojo, kad tikrai nebus taip, jog sustabdę vieną mūsų žaidėją jie laimės rungtynes. „Šiaulių“ komandoje bet kuris žaidėjas bet kurią dieną gali iššauti. Tai varo į neviltį varžovus. Pergalę vainikavo mūsų bendras noras ir bendras darbas - pavieniui tikrai nebūtume laimėję. Tai, kad išvykoje jau ne pirmąkart sužaidėme geriau nei namie, tik parodo, jog „Šiauliai“ nėra tik namų komanda. Prienuose mus labai palaikė sirgaliai, kurie buvo jau ne tik šeštas, bet ir septintas žaidėjas. Jų palaikymą jautėme net ir po nesėkmingų atakų, tai padėjo išvengti psichologinių duobių. Dar likus valandai iki rungtynių, būdami rūbinėje, girdėjome kaip garsiai, skanduodami „Šiaulių“ pavadinimą, į areną įžengė mūsų sirgaliai. Tai suteikė papildomą užtaisą žaidėjams, emocijos tiesiog liejosi per kraštus. Kiekvienam normaliam žmogui tokioje situacijoje plaukai stotų piestu.

- Dalyvavimas BBL pirmenybėse suteikia daugiau naudos ar daugiau pareikalauja jėgų?

- Jei BBL pirmenybėse būtume iškritę po reguliaraus sezono, jei iš LKF taurės pirmenybių būtume pasitraukę jau po pirmo etapo, būtume žaidę po mačą per 1,5 savaitės. Būtų per mažai rungtynių. Jei nori eiti toli, turi žaisti daug. O nuovargis... Manau, po finalo rungtynių buvo daugiau pasitenkinimo negu nuovargio. Apie tą nuovargį grįžtant niekas ir negalvojo - jie trypdami pergalės šokį pavargo labiau nei krepšinio aikštelėje. Džiaugiamės, kad padovanojome teigiamų emocijų miestui, rėmėjams, sirgaliams, kad atsilyginome už jų paramą.

- Kokie uždaviniai laukia „Šiaulių“ besibaigiančiose LKL pirmenybėse?

- Pirmiausia turime gerai užbaigti reguliarųjį sezoną. Šiuo metu reikėtų jau nemenkų varžovų pastangų, kad LKL pirmenybėse nukristume žemiau kaip į 6-ąją vietą, tačiau tikrai ne mažiau stengtis reikia ir mums patiems, kad pakiltume į 5-ąją. Kiekvienos artimiausios varžybos yra svarbiausios. Baigę reguliarųjį čempionatą matysime, su kuo teks kautis atkrintamųjų varžybų serijoje. Nesvarbu, koks bus varžovas, į aikštelę eisime tik pergalės. Aišku, jei ketvirtfinalyje mūsų lauks „Žalgiris“, apie pergalę galvoti bus daug sunkiau. Įkąsti galime bandyti ir „Žalgiriui“, tačiau tai padaryti du kartus iš eilės - uždavinys ne iš lengvųjų. Tik žaidžiant vienas rungtynes egzistuoja netikėtumo faktorius, o žaidžiant seriją rungtynių visuomet nugalės stipresnė ir geriau pasirengusi komanda.

- Kas, jūsų manymu, šiemet atsitiko LKL grandams „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“? Ar čia jie susilpnėjo, ar pasistiebė lygos vidutiniokai?

- Reikia pripažinti, kad praėjusį sezoną „Žalgiris“ buvo žymiai stipresnis. O „Lietuvos rytas“ šiemet LKL pirmenybėse suklupo tik kelis kartus. Tiesa, jie skaudų pralaimėjimą patyrė ir LKF taurės finale prieš Prienų „TonyBet“. Tačiau negalima sakyti, kad vilniečiai šį sezoną daug pralošia - kaip tik „Lietuvos rytas“, palyginti su praėjusiu sezonu, atrodo stipresnis. Bet pasitempė ir kitos komandos. Klaipėdos „Neptūnas“ prarado legionieriaus kelią pasirinkusį Deividą Gailių, bet pasipildė naujais žaidėjais, Prienai išliko stiprūs, Pasvalys... Ir mes. Jei prieš dvejus trejus metus būtume turėję tokią sudėtį kaip dabar, LKL pirmenybėse stovėtume labai aukštai - reguliarųjį sezoną greičiausiai baigtume pajėgiausiųjų trejetuke. Šiemet čempionatas yra labai lygus. Pralaimėjome ir „Dzūkijai“, ir „Lietkabeliui“ - komandoms, kurios užima žemesnes pozicijas nei mes, bet po kartą įveikėme ir „Žalgirį“, ir „Lietuvos rytą“, porą kartų „TonyBet“ - komandas, kurios rikiuojasi aukščiau. Čempionatas nenuspėjamas, bet nuo to tik įdomesnis žiūrovams.

- Ar ne per ilgai šiemet užtruko „Šiaulių“ ekipos komplektavimas?

- Visuomet vadovaujamės tokia nuostata, kad komanda komplektuojama tol, kol leidžia pirmenybių nuostatai. Krepšininkai neturi būti ramūs, kad štai pasirašė kontraktą ir jų nepriklausomai nuo demonstruojamo žaidimo niekas nepakeis. Buvo kelios rokiruotės: išvyko Ovidijus Galdikas, Eigirdas Žukauskas, nes matėme, kad jiems dar reikia tobulėti, o pasiekti reikiamą lygį gali tik praleisdami aikštelėje daugiau laiko. Komandos papildymą diktuoja rinka, atsirandantys laisvi krepšininkai, taip pat ir traumos. Dėl būtinos nugaros operacijos šiemet turėjome atsisveikinti su Džadsonu Dilardu (Judson Dillard), tačiau tada atradome Trevisą Leslį (Trevis Leslie), kuris tapo naudingiausiu BBL finalo žaidėju. Ieškojome, kuo dar pasistiprinti, nes kitos komandos irgi nesnaudė. Kovo pradžioje prie mūsų prisidėjo Arnas Labuckas, paskui Bambalė Osbis. Buvo rizika, kad pritrūks laiko susižaisti, tačiau tokios pergalės kaip pastaroji sujungia komandą, padeda geriau vienas kitą pažinti ir suprasti.

- Kiek realu, kad „Šiaulių“ krepšininkų po tokio sėkmingo sezono neišgraibstys turtingesni klubai?

- Šansų išlaikyti dabartinę komandos sudėtį turime mažai. Jau apie porą mėnesių kalbamės su žaidėjais ir su jų agentais dėl sutarčių pratęsimo. Bet vėlgi - jie yra žmonės ir laukia geresnių pasiūlymų. Lietuvoje nėra daug komandų, kurios galėtų suteikti tokias sąlygas sportuoti ir tobulėti, kokias suteikia „Šiauliai“, tačiau su Europa konkuruoti mes esame per maži. Galime tik patarti krepšininkams, kaip šeima, kad jie neskubėtų, kad pasiliktų dar metams ir dar labiau sutvirtėtų, o ne lėktų šildyti atsarginių suolelio į kitas ekipas. Išlaikyti komandoje bent 7-8 žaidėjus iš šio sezono ekipos būtų fantastika.