Šiandien, balandžio 6-ąją, olimpinis judėjimas švenčia svarbią sukaktį - lygiai prieš 125 metus Atėnuose atidarytos pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės. Tiesa, žodis „šiuolaikinės" čia tinka tik tuo atžvilgiu, kad nubrėžia ribą tarp antikos ir modernių laikų, o šiaip renginys Atėnuose mažai kuo priminė milžinišką sporto šventę, kuria žaidynės tapo vėliau. Skiriasi ne tik mastelis, bet ir organizatorių pasaulėžiūra, sportininkų kasdienybė. Prieš 125 metus į žaidynes buvo neįleidžiamos moterys ir profesionalūs atletai, o kai kurie varžybų epizodai dabar atrodo, švelniai tariant, keisti. Plaukimo čempionas dėl prastų oro sąlygų bijojo nuskęsti, maratono čempionas nelaikė nuodėme bėgimo metu atsigaivinti taure vyno.
1 nuotr.
Ačiū prancūzui
Antikinės olimpinės žaidynės nustotos rengti 393 mūsų eros metais, o šiuolaikinių olimpinių žaidynių tėvu vadinamas prancūzas Pjeras de Kubertenas (Pierre de Coubertin). Vadinamas, be abejo, pelnytai, nes jis daugiausiai prisidėjo prie žaidynių organizavimo. 1894 m. pradžioje P.de Kubertenas Paryžiuje vadovavo kongresui, kuriame 13-kos valstybių atstovai nutarė surengti dar nematytą tarptautinį reginį.
Jei viskas būtų vykę taip, kaip norėjo P.de Kubertenas, pirmosios žaidynės būtų įvykusios 1900 m. Paryžiuje. Mat tais metais Prancūzijos sostinėje vyko pasaulinė paroda, prie kurios norėta „pririšti" sporto renginį. Daugumai kongreso narių toks planas pasirodė abejotinas. Jie manė, kad šešeri metai yra pernelyg ilgas laikas, per kurį susidomėjimas renginiu sumažės.
Todėl pasirinkti 1896-ieji, o kai reikėjo išrinkti vietą, pasisiūlė graikai. Atėnai tikrai negalėjo lygintis su Paryžiumi ar Londonu, bet toks pasirinkimas simbolizavo ryšį tarp antikinių ir šiuolaikinių žaidynių. Be to, kalbėta, kad kai kurių kongreso narių siūlytai Londono kandidatūrai, kaip ir dera tikram prancūzui, nepritarė P.de Kubertenas.
Pastarajam teko didžiausias krūvis organizuojant žaidynes. Graikijoje prancūzas surado svarbų sąjungininką - sosto įpėdinį princą Konstantiną. Nepaisant karališkosios šeimos paramos, pinigai buvo viena svarbiausių problemų. Dar 1894 m. paaiškėjo, kad renginys kainuos bent triskart daugiau, nei tikėjosi P.de Kubertenas. Kitu P.de Kuberteno pagalbininku tapo turtuolis Georgas Averofas, skyręs drachmų „Panathinaikos" stadiono rekonstrukcijai. Stadionas buvo pastatytas 330 m. prieš mūsų erą.
Be ugnies ir moterų
Būtent „Panathinaikos" stadione Graikijos karalius Jurgis I 1896 m. balandžio 6 d. oficialiai atidarė olimpines žaidynes. Daugelio tradicijų, dabar atrodančių neatsiejamomis nuo žaidynių, tuo metu dar nebuvo. Nebuvo net svarbiausio atributo - olimpinės ugnies. Ji pirmą kartą uždegta prieš 1928 m. olimpines žaidynes. Nebuvo ir olimpinio kaimelio, todėl sportininkai turėjo patys susirasti, kur gyventi.
Du trečdaliai dalyvių buvo graikai. Be jų, vyravo europiečiai ir JAV sportininkai. Į žaidynes užklydo vienas čilietis, bet tik todėl, kad tuo metu studijavo Prancūzijoje. Iš viso Atėnuose startavo 14-kos valstybių atstovai. Šį skaičių būtų galima dar sumažinti, nes dabar atskirai skaičiuojamos Austrija ir Vengrija, o tuo metu tai buvo viena Austrijos-Vengrijos imperija. Įskaičiuojama ir Australija, nors XIX amžiaus pabaigoje ji buvo Didžiosios Britanijos kolonija.
Nugalėtojams Atėnuose atiteko alyvos šakelės ir sidabro medaliai. Vicečempionai gavo bronzos medalius ir lauro šakeles, trečiosios vietos laimėtojai negavo nieko. Šiais laikais visi olimpiečiai laikomi profesionaliais sportininkais, o tuomet profesionalai būdavo neprileidžiami per patrankos šūvį.
Italo Karlo Airoldžio pavyzdys parodo, kaip griežtai siekta atskirti sportą ir profesionalumą. Maratono bėgikas taip norėjo varžytis žaidynėse, kad nutarė pėstute nueiti nuo Milano iki Atėnų. K.Airoldis patyrė daug nuotykių, bet spėjo laiku. Deja, žaidynių organizatoriai prisiminė, kad jis buvo gavęs piniginį prizą už pergalę vienose varžybose, todėl prilygino italą profesionalui ir uždraudė dalyvauti.
Jokių šansų startuoti neturėjo ir moterys. Pasak P.de Kuberteno, jų dalyvavimas būtų „nepraktiškas, neįdomus, neestetiškas ir neteisingas".
Graikijos didvyris
Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo amerikietis Džeimsas Konolis (James Connolly), laimėjęs trišuolio rungtį, o bene didžiausiu žaidynių herojumi - graikas Spiridonas Luisas. Pastarasis triumfavo maratono bėgimo varžybose.
Kaip žinoma, Maratonas yra vietovė, iš kurios karys nubėgo 42 kilometrus į Atėnus, kad praneštų apie pergalę prieš persus. 1896 m. bėgikai tarsi atkartojo kario kelią, jie startavo būtent Maratone, todėl pergalė šioje rungtyje graikams atrodė ypatingai svarbi. S.Luisas laimėjo, nors, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, elgėsi nelabai sportiškai. Kalbama, kad bėgimo metu jis sustojo viename miestelyje ir atsigaivino stikline vyno. Graikai savo herojų apipylė dovanomis. Viena iš jų buvo teisė visą gyvenimą nemokamai skustis kirpykloje.
Kitas graikas - Dimitris Lundras - pasižymėjo tuo, kad olimpiniu prizininku tapo būdamas dešimties metų. Jis užėmė trečiąją vietą komandinėse gimnastikos varžybose, kas, tiesą sakant, nebuvo sunku, nes tik trys komandos ir dalyvavo. D.Lundras iki šiol yra jauniausias visų laikų olimpinis prizininkas.
Prieš bangas
Kadangi varžėsi mėgėjai, niekam nekėlė nuostabos, kad vienas atletas gali būti tarp geriausių keliose sporto šakose. Vokietis Karlas Šuhmanas (Carl Schuhmann) dalyvavo gimnastikos, lengvosios atletikos, sunkiosios atletikos ir graikų-romėnų imtynių varžybose. Toks universalumas leido jam iškovoti keturis aukso medalius ir tapti tituluočiausiu žaidynių dalyviu. Trys medaliai buvo pelnyti gimnastikos, vienas - imtynių varžybose.
XXI amžiuje neįsivaizduojama, kad olimpinėse žaidynėse vienas sportininkas būtų ir gimnastas, ir imtynininkas. Juo labiau neįsivaizduojama, kad varžybos vyktų pavojingomis sąlygomis. Vargu ar kažkuris XXI amžiaus olimpietis norėtų atsidurti plaukiko iš Vengrijos Alfredo Hajošo (Alfred Hajos) kailyje, nors jis iškovojo aukso medalius 100 ir 1200 metrų distancijose.
Prieš plaukiant 1200 metrų, laivas tiesiog nugabeno sportininkus į jūrą ir paleido. Buvo didelės bangos, šalta. „Noras išgyventi visiškai užgožė norą laimėti", - apie olimpines varžybas sakė A.Hajošas. Jeigu dabar kažkuris olimpietis būkštauja dėl koronaviruso, jis galėtų mintyse susikeisti vietomis su A.Hajošu ir galbūt suprastų, kad ne viskas yra taip jau blogai.
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
