- Visas pasaulis šiuo metu kovoja su tuo pačiu priešu, tačiau, kaip karantinas, varžybų nebuvimas ir nepilnavertės treniruotės gali paveikti būtent sportininkus? - „Vakaro žinios“ paklausė Andriaus Stočkaus.

- Žinoma, tai turi neigiamos įtakos. Juk dabar yra priešolimpiniai metai, o jie dažniausiai būna labai svarbūs sportininkams. Nutiko taip, kad kai kurie žmonės buvo pačiame aukščiausiame savo sportinės formos taške, tačiau nebegalėjo išvažiuoti kovoti dėl olimpinio kelialapio. Aišku, dabar visas pasaulis gyvena vienodomis sąlygomis, visus kankina nežinomybė. Tiesa, dabar, kai Tokijo olimpinės žaidynės buvo nukeltos į 2021 m., kai kurios sporto federacijos jau pradėjo kalbėti apie kitų metų planus. Tačiau, apskritai kalbant, tokia situacija blogai paveikia sportininkus.

Nors vėlgi nereikėtų sėdėti ir visko piešti tamsiomis spalvomis. Juk šioje situacijoje mes nieko negalime pakeisti. Tiesiog toliau reikia laikytis dienotvarkės, režimo ir bandyti iš šios blogos situacijos išpešti viską, ką galima geriausio. Reikia bent kažkokiu būdu bandyti judėti. Kiek žinau, rimti, aukšto meistriškumo sportininkai nesustojo, jie toliau, nors ir nepilnavertiškai, treniruojasi. Tačiau juk ir tai geriau nei nieko.

- Ar po tokių priverstinių pertraukų sportininkui sudėtinga sugrįžti „į trasą“, sunku vėl rasti motyvacijos siekti tikslų?

- Su psichologine motyvacija viskas yra paprasta. Kas pirmas sugebės viską susidėlioti ir pradės mąstyti blaiviai, tas greičiau grįš į rimtąjį sportinį kelią. Kitaip tariant, tas, kas dabar iškart sugebės prisitaikyti prie situacijos, ramiai vėl permąstys savo tikslus, uždavinius, tam paskui bus lengviau. O tie, kurie daugiau laiko praleis galvodami, kas būtų, jeigu būtų, arba, kas bus, jeigu bus, ir sėdės su tomis mintimis, kurios tiesiogiai negali valdyti situacijos, tiems bus truputį sunkiau grįžti. Nors iš tiesų, žvelgiant filosofiškai, nežinau, ar šis laikas toks jau blogas. Juk dabar atsirado laiko, visų pirma, pabūti su savimi, galbūt išsigydyti traumas. Tiesiog yra, kaip yra. Galbūt dabar yra pats tinkamiausias laikas, pavyzdžiui, paskambinti tėvams, draugams ir pabendrauti.

Galbūt dabar yra metas pasakyti tai, ko negalėjome pasakyti, padaryti tai, kam neturėdavome laiko. Kiekvienoje, net pačioje juodžiausioje, situacijoje galime rasti ir pliusų. Tiesiog dabar taip yra, jog visas pasaulis stabtelėjo. Turbūt to stabtelėjimo reikėjo mūsų žemei ir visiems mums.

- Galima tokią situaciją palyginti su traumos patyrimu, kuomet taip pat mažai ką gali padaryti, apribojama sportinė veikla?

- Taip. Nors, žinoma, aukšto meistriškumo sportininkai niekada nesėdi be veiklos. Jeigu skauda ranką, tai kojos yra sveikos ir su jomis gali kažką daryti ir pan. Tai galima iš dalies pavadinti sąstingiu. Tačiau, galiu tik pasikartoti, jog neverta pradėti sukti galvos ir jaudintis dėl to, ko negalime valdyti. O pandemijos mes valdyti negalime ir negalime numatyti, kada ir kaip čia viskas baigsis. Tiems sportininkams, kurie tai įsisąmonins greičiau, galbūt labiau pasiseks. Iš tiesų, manau, Tokijo olimpinės žaidynės, kurios vyks dabar jau 2021 m., bus gana įdomios visomis prasmėmis. Pasiruošimo atžvilgiu sportininkams turbūt tai bus pačios blogiausios žaidynės, tačiau jos gali parodyti ir daug netikėtumų. Galbūt mes pamatysime naujų sporto žvaigždžių, kurios iškovos medalius. Galbūt tai bus tie žmonės, kurie anksčiau į tokias pozicijas net nepretendavo. Žinoma, gali būti ir kitokių staigmenų žaidynėse. O juk staigmenos visada yra smagu.

- Po Tokijo olimpinių žaidynių nukėlimo dalis sportininkų pripažino, jog dėl to apgailestauja. Ar sportininkai aklai siekdami tikslo, užsimerkia ne tik prieš nevienodas treniruočių sąlygas, bet ir prieš tokius dalykus kaip virusai, užsikrėtimo galimybė, prieš bet kokią riziką?

- Bet kuriam žmogui, kuris turi labai rimtą motyvą kažką pasiekti, kartais aplinkinės „problemos“ būna nė motais. Pavyzdžiui, jeigu kalbėsime apie verslininką, kuris siekia įgyti dar vieną milijoną, jam turbūt bus nesvarbu, kas dedasi aplink. Jis matys tik vieną tikslą. Taigi sportininkai, kaip ir bet kurie kiti žmonės, kurie turi labai aukštus siekius, kartais iš pradžių blaiviai neįvertina situacijos. Žinoma, tik iki tol, kol ta situacija ar problema nesmogia baisiausiu, bjauriausiu scenarijumi. Iš tiesų ir man teko susidurti su tuo požiūriu, jog sportininkai pyksta, kad žaidynės buvo nukeltos. Tačiau labai gerai matosi tendencija, jog tos šalys, neretai autokratinės, kur sportas yra politika, ten netgi žinau atvejų, jog sportininkai nenustojo treniruotis vien dėl to, jog ten svarbiausia yra medalis.

Tačiau juk medalis nėra svarbu. Svarbu yra tas kelias iki medalio ir ta emocija, iškovojus medalį. Paprastai tariant, ne metalo gabalas gyvenime yra svarbiausias. Juk, jeigu tu dėl tos pandemijos išvis niekada nebeturėsi net šansų iškovoti medalio, nekalbant apie susirgimą ar blogiausią scenarijų, tai nieko daugiau ir nebus. Manau, jog tiesiog dabar reikėtų bandyti įžvelgti šioje situacijoje šiek tiek pozityvo ir suprasti, kad yra dar daug „neapartų dirvonų“. Tai ir sporto psichologija, ir psichologiniai įgūdžiai. Informacijos netrūksta, tereikia domėtis, netrūksta ir specialistų. O dabar visi gali dirbti ir nuotoliniu būdu.

- Manote tokia padėtis pasaulyje gali sportininką „sukrėsti“ tiek, kad šis, nesulaukęs net artimiausių startų, tiesiog viską mes ir baigs karjerą?

- Tiesą sakant, žinau realių atvejų, kai žmonės jau ruošėsi savo paskutinėms olimpinėms žaidynėms, tačiau pasaulyje įvyko, kas įvyko. Kai kuriems ir fiziškai, ir emociškai jau buvo labai sunkus periodas. Kai kuriems ir metų jau nemažai. Žmonės dar kartą būtų bandę startuoti atrankoje į olimpines žaidynes, tačiau, žinau, jog kai kurie jau laidoja šiuos savo planus.

- Ar pastaruoju metu atsirado daugiau sportininkų, kurie į jus kreipiasi?

- Iš tiesų taip, tačiau asmeniškai aš dabar jokio darbo su naujais sportininkais nepraktikuoju. Tiesiog jau turiu grupelę žmonių, su kuriais dirbu ir nebenoriu daugiau savęs visiems kitiem išdalinti. Nors iš tikrųjų matosi, kad žmonės daugiau domisi sporto psichologija, ieško informacijos, klausia, kur jos galima rasti. Dažnai gyvenime girdėdavome frazę, jog tam tiesiog neturiu laiko. Šiuo pagreitėjusiu gyvenimo ritmu mes neturėdavome laiko daug kam, pavyzdžiui, neturėdavome laiko paskaityti knygą, neturėdavome laiko psichologijai. Nes vis reikėjo ir būtinai reikėjo daryti kažką kitą.

O dabar šis virusas labai paprastai viską sustabdė. Taigi, kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, tačiau šioje pandemijoje yra ir pliusų. Žmonės truputį sustojo, galbūt permąstys savo vertybes ir filosofinis pagrindas kai kurių gyvenimuose tikrai pasikeis. Šioje vietoje reikėtų įžvelgti ir gerųjų pusių, nors, žinoma, šalia visų mirčių, užsikrėtimų, tai sunku padaryti. Tačiau tokia yra realybė ir mes nieko negalime pakeisti.

- Kokį patarimą duotumėte sportininkams, sėdintiems tarp keturių sienų, jog jie nenuleistų rankų ir bandytų įžvelgti tas teigiamas „košmaro“ puses?

- Pirmiausia patarčiau pagalvoti, ką seniai norėjo padaryti, bet niekada „nekildavo rankos“. Pamatysite, darbų yra tiek, kad neužteks dar ir pratęsto karantino. Visko padaryti tikrai nespėsite. Kalbu ir apie tam tikrus praktinius pratimus, kuriuos galbūt reikėjo atlikti, pavyzdžiui, su kineziterapeutu, ir apie teorinius dalykus - sporto teorijos, sporto psichologijos, sporto filosofijos. Ne visos knygos dar perskaitytos, ne visi požiūriai dar išnagrinėti.