Tylios svajonės bėgimo trasoje

Valensijos maratone L.Kančytė pasiekė penktą rezultatą Lietuvos istorijoje ir įvykdė kitų metų Europos čempionato normatyvą. Ilgiausią bėgikams olimpinį nuotolį lengvaatletė įveikė per 2 val. 30 min. 47 sek. bei užėmė 21-ąją vietą.

„Iš tikrųjų prieš vykstant į Ispaniją nieko nesitikėjau. Tiesiog norėjau įveikti savo pirmąjį maratoną. Esu girdėjusi daug kalbų apie maratoną, jog tai nieko panašaus į pusmaratonį ar 10 km distanciją, kad maratonas yra „su charakteriu". Maratone gali bet kas nutikti. Taigi labai norėjosi pasiekti finišą. Iš tiesų Valensijos maratono finišas buvo gražus, ten buvo ir puikus palaikymas. Labai norėjosi įveikti šią garbingą distanciją", - pasakojo L.Kančytė.

Visą distanciją drauge su 27-erių lengvaatlete bėgo ją treniruojantis brolis Remigijus Kančys. „Brolis manimi labiau tikėjo nei aš pati. Pasirodo, jis iš anksto jau galvojo, kad nori normatyvo į Europos čempionatą. Tačiau man apie tai jis daug nekalbėjo. Brolis turėjo lapelį, ant kurio buvo surašyti laikai, tačiau man jų nerodė. Tiesiog man prieš startą sakė bėgti ir atsipalaiduoti. Tiesa, dar sakė, jog galiu į laikrodį nežiūrėti bėgdama. Per tuos 42 km į laikrodį pažiūrėjau galbūt keturis kartus. Žinojau, kad brolis gerai jaučia tempą ir manęs nepaliks likimo valiai (juokiasi). Jis visą laiką mane ragindavo trasoje ir sakydavo, jog bėgame puikiu laiku, turime dar rezervo. Taigi galėjau įsivaizduoti, jog bėgame maždaug normatyvo greičiu", - teigė L.Kančytė.

Bėgikė pridūrė, jog koją labiausiai kišo vėjas: „Vėjuotose vietose maniau, jog gerokai sulėtėjome. Ir iš brolio raginimų supratau, jog tikrai bėgame lėčiau. Tačiau, kai išbėgau į finišo tiesiąją ir pamačiau, jog rezultatas 2 val. 30 min., negalėjau patikėti. Tiesą sakant, dar ir dabar negaliu patikėti."

Tai yra ne tik geriausias mūsų šalies sezono rezultatas, bet ir greičiausiai lietuvės moters įveiktas maratonas per pastaruosius ketverius metus. Pavyzdžiui, vasarą vykusių Tokijo olimpinių žaidynių normatyvas buvo lygus 2 val. 29 min. 30 sek.

„Sunku pasakyti, kodėl būtent dabar viskas taip susiklostė ir pavyko pademonstruoti tokį rezultatą. Prieš tai net nenorėjau bėgti maratono, tiesiog nesijaučiau psichologiškai tam pasiruošusi. Tačiau šį sezoną rezultatai buvo gana stabilūs, taigi pati norėjau bėgti maratoną. Seniau aplinkiniai vis klausdavo, kada bėgsiu. Jaučiau spaudimą, visi sakydavo, jog brolis bėga, kada ir sesė bėgs maratoną. Kai važiavau į Valensiją, niekam nesakiau, jog ten bėgsiu maratoną. Nenorėjau papildomo spaudimo. Tačiau turbūt visi nujautė ir dar labiau pradėjo klausinėti, kada bėgsiu. Teko meluoti, nes sakiau, kad nežinau, sakiau, jog kažkada", - šypsodamasi teigė L.Kančytė.

Paklausta, ar vis dėlto buvo sunkiau įveikti maratoną nei tikėjosi, lengvaatletė atsakė brolio kartojama fraze, jog kiekvienas maratonas yra kitoks. Ji pripažino maniusi, jog bus sunkiau. „Tačiau kiti mano maratonai bus sunkesni. Jaučiausi tikrai gerai pasiruošusi. Vadinasi, brolis gerai paruošė (šypsosi). Labai padėjo, kad brolis bėgo kartu, ragino. Jaučiausi gerai. Bet negaliu sakyti, jog tai yra lengva užduotis. Tikrai sunku įveikti maratoną. Tačiau smagu, jog darbas, raginimai atsipirko", - pridūrė lengvaatletė.

Patinka plentas

Dabar L.Kančytės tvarkaraštyje poilsis. Pasak bėgikės, kol kas nesinori jokių varžybų: „Reikia laiko, kad susidėliotų mintys, jog kūnas pailsėtų. Juk pasiruošimas tęsėsi kelis mėnesius. Dabar dėl neaprimusių emocijų nieko nesijaučia. Atrodo, jog ir nebėgau. Bet kai bėgsiu treniruotėje, bus sunku. Nežinau, ar dalyvausiu Lietuvoje uždarų patalpų varžybose, bet kuriuo atveju, pagrindiniai startai planuojami pavasarį."

Stajerė jau kelerius metus šalies garbę giną Europos bei Baltijos komandiniuose čempionatuose, o praėjusiais metais dalyvavo ir pasaulio pusės maratono bėgimo čempionate. Tačiau kitų metų rugpjūtį Miunchene (Vokietija) vyksiantis Europos čempionatas taps rimčiausiu jėgų išbandymu karjeroje. Beje, normatyvą į pastarąsias pirmenybes yra įvykdžiusi dar viena Lietuvos maratonininkė - Monika Bytautienė.

„Tai bus rimčiausias mano startas. Nežinau, ko galima tikėtis. Geriausia būtų galvoti optimistiškai, bet ir realistiškai. Nereikia per daug prisisvajoti, reikia toliau dirbti", - pridūrė bėgikė.

Kuri distancija L.Kančytės pati mėgstamiausia? „Kai rudenį manęs to paklausė, sakiau, jog tai yra ilgesnės distancijos. Dabar galiu tik dar kartą patvirtinti. Esu bėgusi ir trumpas distancijas manieže, ir vidutines distancijas. Tačiau neabejotinai arčiausiai širdies man yra plentas ir ilgos distancijos", - sakė lengvaatletė.

Brolio rankose

L.Kančytė bėgimui paskyrė apie 12 metų. Su lengvąja atletika ją supažindino brolis.

„Pirmiausia jis pradėjo sportuoti. Augome kaime, jis pamatęs, kad sesė neturi ką veikti viena, sudarė man bėgiojimo planą. žinoma, kai niekas nemato, gali ir pasimuliuoti. Paskui išvažiavau treniruotis į Alytų. Po mėnesio treniruočių laimėjau pirmąsias 1,5 km distancijos varžybas. Turbūt tai ir užkabino. Paskui laimėjau 5 km varžybas. Tokie dalykai motyvuoja jauną sportininką. Žinoma, dirbti sunku, tačiau geri rezultatai viską kompensuoja. Natūralu, jog per 12 metų buvo visko. Tiesiog džiaugiuosi, jog mano sportinė karjera dabar yra brolio rankose", - šypsodamasi pasakojo bėgikė.

Lengvaatletė džiaugėsi, jog puikiai sutaria su broliu, tad susitikus kalbų apie sportą tikrai per daug nebūna: „Tikiuosi, ir toliau taip gerai sutarsime. Žinoma, pradžioje buvo taip, jog nesinorėjo sunkių treniruočių. Galiausiai supranti, jog turi tai padaryti, jeigu nori kažkokio rezultato. Man brolio sudaryti treniruočių planai yra tinkami, tuo ir džiaugiuosi. Per kelerius pastaruosius metus, kai kartu dirbame, viskas sekasi gerai, viską pasiekiame kartu."