Tritaškį galima pelnyti ne tik krepšinyje

Kukurūzinis - senas žaidimas. Jis aprašytas dar 1883 m., tai yra aštuoneriais metais anksčiau nei atsirado krepšinis. Visų pirma šis žaidimas yra laisvalaikio forma, kuriai nereikia daug įrangos, užtenka specialios lentos ir maišelių. Tačiau pastaruoju metu kūkurūzinis tapo ir sportu - rengiami turnyrai, kuriasi entuziastus vienijančios organizacijos.

Pirmuoju tarptautinėje arenoje jėgas išbandžiusiu lietuviu tapo Ignas Radžius. Prieš porą savaičių jis dalyvavo Nyderlanduose surengtame „ACL International Open" serijos turnyre „Dutch Open" ir asmeninėse varžybose užėmė 33-ią vietą tarp 64 dalyvių.

Didžiausia pasaulio organizacija yra Amerikos kukurūzinio lyga („American Cornhole League", ACL). Lietuvoje kukūrūzinio populiarinimu rūpinasi užpernai įsteigta Lietuvos Cornhole federacija, vadovaujama Vyganto Zaliecko. Iki šiol mūsų šalyje surengti keturi turnyrai - tris organizavo Kauno kukurūzinio populiarintojai iš „Bohabo" klubo, vieną - federacija. Kitas turnyras vyks šiandien Panevėžyje „Olimpinės dienos" metu.

- Ar kukurūzinis Lietuvoje jau taip išpopuliarėjo, kad atsirado poreikis įkurti federaciją?, - paklausėme Vyganto ZALIECKO.

- Federacijos užduotis ir yra populiarinti šį sportą ir atrasti talentus, kurie galėtų varžytis aukštesnio rango varžybose, ne tik mėgėjiškai. Kol kas viskas embriono stadijoje, esame turbūt pati jauniausia sporto federacija Lietuvoje. Stengiamės šį žaidimą populiarinti labiau kaip sportą, o ne tik laisvalaikį. Organizuojame turnyrus, dalyvaujame šventėse, festivaliuose, turime programą, pagal kurią važinėjame į mokyklas. Kol kas mūsų organizacijos misija yra švietėjiška.

- Kiek dalyvių susirenka jūsų turnyruose?

- Įvairiai. Tradicinėje lentelėje yra 8 arba 16 finalininkų. Iki to laiko dalyviai atsirenka į turnyrus mažesnio formato varžybose. Pavyzdžiui, šį savaitgalį vyks turnyras olimpinėje dienoje Panevėžyje. Savaitės pradžioje buvo užsiregistravę 16 dalyvių, bet atrankos būdu jų skaičių sumažinsime iki 8.

- Lietuvos čempionatai kol kas nevyksta?

- Šiuo metu dar ankstoka juos rengti. Lietuvoje kol kas viskas vyksta labiau mėgėjiškame lygyje. Federacijos tikslas yra surengti du turnyrus per metus, vieną - vasarą, kitą - žiemą, ir tokiu būdu atrinkti pažengusius, rezultatų norinčius siekti žmones. Tai planuojame daryti nuo kito sezono.

- Užsienio turnyruose dalyvauja tik vienas Lietuvos atstovas. Tikitės, kad jų bus daugiau?

- Dabar stojame į pasaulinę federaciją, kad būtume visaverčiai nariai, užbaiginėjame procesą. Tokiose varžybose yra kvotos, turnyruose gali dalyvauti iki keturių vienos šalies atstovų. Kol kas turime savamokslius entuziastus. Praėjusią savaitę vyko ACL turnyras Vokietijoje, ten dalyvavo tas pats Lietuvos atstovas. Bet kol kas tai vyksta savarankiškai, priklauso nuo pačių entuziastų.

- Kokiuose Lietuvos miestuose kukurūzinis yra populiariausias?

- Vilniuje, Kaune, dar įsivažiavo Rokiškis, Lazdijai, žaidimas populiarėja Klaipėdoje. Kadangi tai daugiau lauko žaidimas, pajūryje jis populiarus vasaros metu.

- Paminėjote Rokiškį ir Lazdijus. Ar atsitiktinumas, kad būtent šiuose miestuose populiarus ir bavariškas akmenslydis?

- Aš atstovauju ir bavariško akmenslydžio federacijai. Yra įdirbis, entuziastai, kurie visada nori pasiūlyti kažką naujo, žino, kaip pritraukti žmones. Jungiame juos bendrai veiklai.

- Turnyruose žaidžiama tik vienas prieš vieną ir du prieš du, ar būna ir komandinės varžybos?

- Komandinėmis vadinamos varžybos du prieš du. Komandos gali būti mišrios, gali būti ir tik vyrai arba moterys. Komandų formavimas priklauso nuo varžybų rango. Be abejo, pasaulio čempionatuose yra suskirstymas, vyrai ir moterys žaidžia atskirai, nors yra ir mišrių porų rungtis. O Lietuvoje, kadangi visi varžovai kol kas yra panašaus lygio, skirstymo pagal lytis nėra.

- „Kiekvienas gali žaisti. Kiekvienas gali laimėti", - toks šūkis yra jūsų federacijos tinklalapyje. Iš tiesų kiekvienas gali žaisti ir laimėti?

- Taip. Šį šūkį mes paėmėme iš pasaulinės federacijos - ACL. Ši sporto šaka absoliučiai prieinama bet kam. Turnyruose labiau pažengę žmonės kartais pralaimi naujokams. Kad jėgos būtų lygesnės, galima keisti metimo atstumus, nors, be abejo, čia kalbu tik apie mėgėjišką lygį. Yra šeimų turnyrai, suaugę gali žaisti su vaikais, gali dalyvauti neįgalieji, vyrai ir moterys žaidžia kartu, senjorai - su jaunimu. Reguliuojant metimo atstumą, galima sulyginti visų jėgas.

- Fizinės savybės ką nors lemia?

- Jei žiūrėsime į žaidimą kaip į sportą, žinoma, reikalingos ir fizinės savybės, nes aukštesnio rango turnyruose žaisti reikia 8 valandas per dieną. Kartais turnyras išsiplečia iki dviejų dienų, o tam, kad žaistum dvi dienas po 8 valandas, reikia daug jėgų, psichologinio pasiruošimo - dalykų, kurių reikia kiekvienam sportininkui.

- Jei žmogus nori rimčiau užsiimti kukurūziniu, užtenka kuo daugiau mėtyti maišelį į skylę ir kaupti patirtį, ar svarbūs ir taktiniai dalykai, metimo technika?

- Žinoma, kiekvienas sportas turi savų subtilybių. Yra įvairūs metimai ir strategijos. Žaidžiama su „saugais", maišelių pamušinėjimais vienas per kitą. Tai primena akmenslydį, šie žaidimai net labai artimi. Dar noriu paminėti, kad Lietuvoje dauguma žmonių domisi krepšiniu, o kukurūzinyje metimas į skylę taip pat gali duoti 3 taškus. Renginiuose pastebėjau, kad visi meta krepšinio technika ir tai labai gerai sekasi. 3 taškų metimas į skylę lietuviams turbūt įgimtas (juokiasi).

- Daugelis sporto šakų iš jas propaguojančių entuziastų pareikalauja nemažai lėšų. Ar kukurūzinį sau gali leisti kiekvienas?

- Kiekvienoje sporto šakoje išlaidos priklauso nuo požiūrio. Jei nori sportuoti profesionaliai, tau reikalinga profesionali įranga. Kukurūzinyje ji dabar kainuoja iki 500 eurų. Manau, tai nesudaro problemų nei pradedančiam klubui, nei asmeniui, kuris nori treniruotis, nereikia labai didelių investicijų. Aišku, reikia pasirinkti tinkamus maišelius, kurių viena pusė yra slidi, kita - ne.

- Jei užsienyje vykstantys turnyrai vadinami profesionaliais, ar tai reiškia, kad jų dalyviai gali užsidirbti?

- Amerikoje - taip. Aišku, priziniai fondai nėra tokie kaip krepšinyje ar tenise, tačiau prizinis fondas gali siekti 30, 50, 70 tūkst. JAV dolerių. Negaliu pasakyti, ar yra žmonių, kurie išgyvena tik žaisdami kukurūzinį, neturiu tikslios informacijos, bet manau, kad greičiau ne. Visgi tai labiau hobį primenantis sportas.

- Kiek kukurūzinio tinklas išvystytas pasauliniu mastu? Vyksta tik atskiri turnyrai ar rengiami ir pasaulio čempionatai?

- Europoje dabar kaip tik vyksta organizaciniai procesai, nes iki šiol viskas buvo labai mėgėjiškame lygyje. Tačiau sporto šaka įgavo tokį populiarumą ir taip sparčiai eina į priekį, kad bandoma suvienyti Europos šalis, įpareigoti jas organizuoti turnyrus, daryti atrankas ir dalyvauti pasauliniu lygiu. Amerikoje šis judėjimas ypatingai populiarus, patys amerikiečiai sako, kad tai - viena sparčiausiai populiarėjančių sporto šakų. Kol kas tikri pasaulio čempionatai nevyksta, nors amerikiečiai savo čempionatą vadina pasaulio čempionatu. Ten gali dalyvauti ir sportininkai iš kitų valstybių. Tačiau kol kas nėra taip, kad prisijungtų daug Europos klubų.

Kukurūzinio taisyklės

Žaidimui reikalinga lenta, pastatoma ant lygaus paviršiaus, ir 8 maišeliai - po 4 abiems žaidėjams.

Lenta pastatoma už 8 metrų nuo žaidėjo. Vaikams atstumas sumažinamas iki 5 metrų. Vienas žaidėjas atsistoja dešinėje, kitas - kairėje lentos pusėje. Atstumas tarp varžovų yra per lentos plotį. Žaidėjai negali peržengti pražangos linijos.

Žaidėjai pasikeisdami meta maišelius, kol baigiasi visi 8 maišeliai - tai yra vienas raundas. Po raundo skaičiuojami taškai. Žaidžiama pagal susitarimą iki 11 arba 21 taško, laimima 2 ar daugiau taškų persvara.

Jei maišelis įkrenta į skylę, skiriami 3 taškai. Jei maišelis užkrenta ant lentos - 1 taškas. Jei maišelis užkrenta atšokęs nuo žemės, liečia žemę arba nukrenta ant žemės - 0 taškų.