Treneriui batai visiškai nereikalingi

V.Aušros teigimu, jo auklėtiniai žino, kad pėdų, raumenų, blauzdų, apskritai, visų kojų paruošimas yra svarbiausias dalykas. „Jeigu mano pėdos arba raumenys yra stiprūs, vadinasi, sumažėja vadinamieji disbalansai dubens, nugaros srityse. Sumažėja nugaros, galvos skausmai. Nes viskas yra ištiesinama. Juk viskas prasideda nuo pėdų. Pas mane visi - ir vaikai, ir suaugę, ir bėgikai, ir krepšininkai, ir futbolininkai, ir sportinių šokių šokėjai - supranta, kad reikia pradėti nuo pagrindo", - kalbėjo treneris.

Žinoma, pridūrė, jis, kur reikia panaudoti batus kaip papildomą priemonę, pavyzdžiui, futbole, kad tau neužmintų ar šokiuose, kad dėl pakulnės judesys būtų kitoks, tai viskas yra gerai. Tačiau pagrindas - 99% - yra basos kojos darbas: „Jį reikia vėl išlaisvinti arba vėl sustiprinti, atpalaiduoti. Moterims su aukštakulniais, aišku, yra didžiulė problema, išvis baisūs dalykai. Ten yra atvirai žalojamos pėdos. Batai yra žalojimo priemonė, kurią reikia išgyvendinti. Žinoma, nesitikiu, kad čia dabar viskas iš esmės pasikeis. Tačiau būtų puiku, jei pavyktų bent vieną ar kitą žmogų grąžinti prie gamtos, kur lengviau, geriau ir ilgiau galima gyventi."

Išsityrė save

Viskas prasidėjo nuo to, kai prieš dešimtmetį V.Aušra pradėjo prekiauti sportine avalyne ir drabužiais. Tuo metu Lietuvoje niekas negalėjo teisingai parinkti tinkamų sportinių batų, paaiškėjo, jog niekas netiria, pagal ką reikėtų tai daryti. Taigi jis nusprendė tuo užsiimti profesionaliai, studijavo judesio analizę, 2015 m. pirmasis į Lietuvą atvežė specialią įrangą ir taip gimė judesio analizės laboratoriją. „Ten tyrėme žmonių judesius ir kiekvienam apaudavome skirtingą avalynę pagal individualius duomenis. Tyrimų teko padaryti tūkstančius. Tiesa, pirmuoju savo klientu buvau aš pats, pirmiausia išsityriau save. Po poros metų tokių darbų, priėjau prie išvados, kad svarbiausia yra ne avalynė, o raumenys. Supratau, jog ne avalynė „nusprendžia", kaip mes judame, o raumenys. Tuomet pradėjau vaikščioti basomis, daugiau domėtis basakojyste", - pasakojo treneris.

Tuomet pradžioje jis basas vaikščiojo vasarą. Bandydamas basakojystę sustiprino pėdas. Po pusmečio pastebėjo, jog ir savijauta, ir laikysena pagerėjo, ir pavykdavo lengviau nusiraminti. Taigi V.Aušra vėl išsityrė laboratorijoje, rezultatai parodė, kad stovėsena žymiai pagerėjo.

„Mačiau, jog pasaulyje tai yra labai populiarus dalykas, atlikta daug tyrimų, kurie sako, kad vaikščiojimas basomis yra labai naudingas ir pagerina visą žmogaus būseną. Vėliau susipažinau su basakojų trenerių asociacija iš JAV. Pradėjome bendrauti, pradėjau dalyvauti nuotoliniuose seminaruose. Važinėdavau ir į tarptautinius seminarus apie batus. Turbūt Lietuvoje esu vienintelis toks batų specialistas, kuris supranta, ką gero duoda ir ko neduoda batai. Galiausiai pamatai, kad vis dėlto daugiau dėmesio reikia kreipti į raumenis", - teigė treneris.

Paskui jis sužinojo, kad pasaulyje jau seniai atrastas vadinamasis Šumano rezonansas (elktromagnetinės bangos, egzistuojančios erdvėje tarp žemės paviršiaus ir žemutinių jonosferos sluoksnių). Basakojystės vienas pagrindinių dalykų yra tai, kad kai žemė vibruoja, ji perduoda savo vibracijas. Jeigu vibruojantis žmogus susiliečia su žeme, jis gali perimti žemės vibraciją ir pasiekti harmoniją. Jeigu žmogus avi batus, vadinasi jis nebejaučia ar negali pajusti vibracijų, tai jis būna labiau susinervinęs, piktesnis: „Jeigu mes neįsižeminame, sukaupiame daug vadinamųjų teigiamų radikalų ir jie organizme pradeda kurti uždegiminius procesus. Dėl to, pavyzdžiui, sunkiau gyja žaizdos. O jeigu žmogus yra įsižeminęs, arba vaikšto basomis, tokių dalykų jis išvengia arba sumažina jų tikimybę. Uždegiminiai procesai ženkliai sumažėja, nes yra balansas. Yra daug moksliškai pagrįstų dalykų, tačiau jie plačiai nepasakojami, nes batų industrija to visiškai nenori. Jie nori, kad mes vaikščiotume nesveikai."

Šalta, bet nešalta

Paklaustas, ar nusprendus išbandyti basakojystę, reikia startuoti nuo trumpesnių distancijų, V.Aušra atsakė, jog niekada nėra vieno ilgo išėjimo. Tai yra nuolatinis procesas. „Neverta pradėti nuo vieno ilgo išėjimo, nes tikrai galite nušalti pėdas. Mano pradžia irgi buvo lėta. Pirmą kartą kažkiek pavaikščiojau vieną vasaros dieną, paskui kažkiek - kitą. Aišku, iš pradžių atrodė, kad gal purvinos pėdos, tačiau paskui supranti, kad nieko čia baisaus. Tuomet, žinoma, pradžioje dar būdavo, kad batus apsiaudavau, pavyzdžiui, savaitgaliais. Tačiau pirmais metais basas vaikščiojau iki spalio mėnesio. Tik tuomet apsiaviau batus. Paskui kitais metais išvaikščiojau basas iki lapkričio ar gruodžio mėnesių. Vaikščiojimas per sniegą yra labai įdomus. Kai minusinė temperatūra, yra ir daugiau streso. Stresą pradedi valdyti kvėpavimo pagalba, taip streso galima išvengti. Taigi greito judėjimo negali būti. Grįžimas namo turi būti lėtas. Į gamtą mes turime grįžti lėtai", - įsitikinęs treneris.

V.Aušros teigimu, mamos padaro didžiausią klaidą, kad vaikus apauna batais. Kai tik jie pradeda vaikščioti, juos atskiria nuo žemės. Batuose raumenys nebedirba. Batai juos įkalina, įdeda „į gipsą". Tuomet prasideda, pavyzdžiui, plokščiapėdystės ir pan.: „Jeigu vaikščiotume basomis, to visiškai nebūtų. Pats matau pagal savo pėdas, pagal savo vaikus, kurie irgi panašiai vaikščioja. Todėl mes nuolat turime su tuo dirbti arba nuolat būti aktyviais, o ne slopinti judesį, kuris yra visiškai normalus mūsų organizmui. Juk žmogus yra vaikščiojantis ant dviejų kojų."

Baisiausiai šioje vietoje turbūt skamba žiemos šaltis, nelygūs žemės paviršiai, purvas. Tačiau, pasak trenerio, tai yra tik mūsų įsivaizdavimas. Iš tikrųjų nieko tokio baisaus nėra. Tai yra tik pripratimo klausimas.

„Tai yra baimė kitų nuomonės, kuri visiškai niekam neturėtų būti įdomi. Pavyzdžiui, ėjau į vieną sporto mokyklą, kur mano vaikas lanko treniruotes. Budintis man bandė sakyti, jog neturiu kultūros, kad ateinu basomis, nešu purvą. Palaukite, pasižiūrėkime, kas daugiau purvo atneša. Ar tavo batai, kurių grioveliuose prikimšta purvo, ar mano plikos pėdos? Tai tiesiog sukurti stereotipai, kad gali būti tik taip ir ne kitaip. O plačiame pasaulyje vaikščiojimas basomis yra visiškai normalus dalykas. Juk net, kai palyja, einu per balas ir nusiplaunu kojas, o visi, vaikščiojantys su batais, juk batų neplauna nuolat. Tad, dar reikia pasižiūrėti, kas daugiau prineša purvo, kas yra purvinesnis, - pasakojo V.Aušra. - Kalbant apie žiemą, pamažu tai tapo įpročiu arba tiesiog mokėjimu nebijoti vaikščioti basomis šaltuoju metų laiku. Čia jau prasideda ir įvairiausios kvėpavimo technikos, kurių dėka tiesiog ramiai, laisvai jautiesi. Aišku, vėlgi svarbiausias čia yra streso valdymas, mokėjimas save suvaldyti. Nes žengdamas kiekvieną žingsnį, turi save nuraminti - man nešalta, man viskas yra gerai. Nors iš tikrųjų man šalta. Tiesiog turi priimti tai kaip normalų, lengvą dalyką. Kiekvienas žingsnis yra iššūkis, tad tiesiog turi nusiraminti ir tada organizmas priima informaciją, kad tai nieko blogo."

Vienintelis atvejis

Visi žmonės yra skirtingi ir kiekvienas jų turi savo nuomonę. Tad, natūralu, jog basakojystė kažkam gali pasirodyti nehigieniška, nekultūringa. Pasak V.Aušros, tie, kurie jį žino, dažnai mato, tie jau yra pripratę ir nebekreipia dėmesio: „Aišku, pavyzdžiui, užėjus į kokią parduotuvę, dar būna, kad apsauginis sako, jog taip pas juos vaikščioti negalima. Tačiau juk tai yra absurdas. Žinau vienintelę šalį, nors galbūt yra ir daugiau, kad Vokietijoje draudžiama važinėti automobiliais ir vairuoti basomis."

Realiai batų, kuriuos naudotų, treneris neturi. Tiesa, pastarąjį kartą batus jis vis dėlto avėjo prieš dvejus metus. Tačiau tuomet teko važiuoti į mamos laidotuves. Tiesiog tokiu metu nesinorėjo sulaukti kažkokių replikų apie savo pėdas.

Jau penkerius metus jis visada vaikšto basomis. Nuo to laiko sumažėjo V.Aušros streso lygis, kvėpavimo dažnis bei širdies dūžių skaičius. Kitaip tariant, jis yra labiau nusiraminęs. Taip pat pagreitėjo gijimo procesai ir sveikata žymiai pagerėjo. Ir, apskritai, jis jau 5-6 metus niekuo neserga.