Barnaule (Rusija) vykusiose pasaulinėse olimpinėse atrankos varžybose, kaip jau rašėme, vienviečių baidarių 200 m distancijos nugalėtoju tapo ir olimpinį kelialapį Lietuvai iškovojo M.Maldonis. Tačiau baidarių ir kanojų irklavimo varžybose, kur vienoje distancijoje šaliai gali atstovauti tik vienas sportininkas, olimpinis kelialapis atitenka ne asmeniškai baidarininkui, o valstybei. Pagal Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos nustatytas taisykles vieta žaidynėse skiriama dvi pergales tarpusavio dvikovose iškovojusiam sportininkui. Artūras Seja aplenkė M.Maldonį Lietuvos taurės varžybose, tačiau pastarasis užėmė aukštesnę vietą pasaulio taurės etape Segede (Vengrija). Taigi rezultatas buvo 1-1.Viskas sprendėsi pasaulio taurės varžybų finale vėlgi Barnaule. Lemiamoje kovoje dėl kelialapio triumfavo ir pirmą kartą karjeroje pasaulio taurės varžybas laimėjo M.Maldonis. Lietuvis distanciją įveikė per 36,411 sek. A.Seja nugalėtojui pralaimėjo 0,33 sek. ir liko ketvirtas.

„Emocijos jau kiek aprimo, grįžo realybė, nes buvo nemažai planavimo dėl olimpinių žaidynių, - kalbėjo M.Maldonis. - Dėmesys iš tikrųjų padidėjo. Iš giminaičių ir artimos aplinkos tas dėmesys yra labai malonus. O iš žmonių, su kuriais nesu bendravęs, žiniasklaidos, šiek tiek jau vargina. Tai tikrai atima energijos. Tačiau suprantu, jog reikia atiduoti duoklę ir jiems, pasidalyti savo turima informacija apie įvykusius dalykus."

- Kuri kova Barnaule buvo sudėtingesnė - olimpinės atrankos ar pasaulio taurės etapo? - „Vakaro žinios" paklausė M.Maldonio.

- Buvo skirtingai sunku. Olimpinėje atrankoje tai buvo paskutinė galimybė Lietuvai iškovoti olimpinį kelialapį. O pasaulio taurės etape buvo sunku asmeniškai, nes kelialapis jau buvo iškovotas, tačiau buvo tikimybė jį prarasti, juo nepasinaudoti.

- Ar prieš vykstant į pasaulinę atranką tikėjote, kad gali pavykti pasinaudoti tuo paskutiniu olimpiniu šansu ir pagriebti kelialapį?

- Kiekvieną varžybų dieną vis labiau atrodė, kad galimybių jį iškovoti yra vis daugiau. Nes po atrankinių varžybų iškart patekau į finalą, o finale jau turėjo varžytis devyni irkluotojai. Statistiškai sakant, buvau vienas iš devynių. Tačiau žinojau, kad mano sportinė forma yra gana nebloga, žinojau, kad galiu savęs negailėti, spausti save. Tikėjau, kad geriausiųjų penketukas man yra realus. Bent jau taip maniau. Kartojau sau, kad šansų laimėti tikrai turiu. Bandžiau sau sakyti ir įvairias padrąsinančias frazes, kad viskas yra įmanoma.

- Po finišo, kai iškovojote olimpinį kelialapį, sakėte, jog žinojote, kad jūsų nelaiko favoritu, tad nejautėte ir spaudimo. Bet tai buvo paskutinis šansas Lietuvai, ar pastaroji atsakomybė slėgė pečius?

- Nebijau atsakomybės, jeigu man patikimas rimtas dalykas. Tiesiog bijojau, kad galiu padaryti kokią kvailą klaidą. Juk sporte visko pasitaiko. Turbūt tai ir buvo sunkiausia. Tiesiog norėjosi viską atlikti teisingai ir būčiau patenkintas savo pasirodymu. O koks rezultatas dėl to bus, toks ir bus.

- Kelialapį iškovojote jūs, tačiau jis skiriamas šaliai. Ar būtų apmaudu, jei į Tokiją važiuotų kitas sportininkas?

- Taip, tikrai būtų apmaudu. Kai iškovoji kelialapį, atrodo, kad nusipelnai važiuoti į olimpines žaidynes. Tačiau dar juk yra federacijos atranka, kuri reikalauja dviejų sportininko pergalių. Kai mūsų su Artūru tarpusavio rezultatas buvo 1-1, jei tuomet būčiau pralaimėjęs, būtų buvę apmaudu. Tačiau, žinoma, su viskuo reikia susitaikyti, vieną kartą vienas laimi, kitą kartą - kitas. Tiesiog sau sakiau, kad bet kokiu atveju yra džiugu, jog Lietuva iš mūsų sporto šakos turės atstovą Tokijo olimpinėse žaidynėse.

- Kaip vertinate savo šansus debiutinėse olimpinėse žaidynėse?

- Vertinti sudėtinga. Neturiu olimpinių žaidynių patirties. Ten susirinks patys stipriausi planetos irkluotojai. Tačiau bet kuriuo atveju siekiamybė visada yra pati aukščiausia - olimpinis auksas. Kiek tai realu, čia jau kitas klausimas. Tačiau bandysiu daryti viską, ką galiu, ir tikėsiuosi geriausio rezultato.

- Kaip ir visi sportininkai, nuo karjeros pradžios svajojote apie olimpines žaidynes. Kada tuomet manėte, jog tai gali tapti realybe - 2012 m. Londone, 2016 m. Rio de Žaneire, 2021 m. Tokijuje ar dar vėliau?

- Londonui dar buvau šiek tiek per jaunas, tad kažkokių didelių tikslų tuo metu nekėliau. Į Rio de Žaneirą bandžiau patekti su vienviete 1000 m baidare. Tačiau man dar trūko 6-7 sek., reikėjo dar nemažai pagerinti rezultatą. O kai vyko atranka į Tokiją, buvau visai kitoje sudėtyje. Irklavau keturvietėje baidarėje. Tuomet tikėjau, kad turime visus šansus, nes mūsų rezultatas buvo ant patekimo ir nepatekimo į žaidynes ribos. Tačiau, deja, mums nepavyko.

- Ir galiausiai „išplaukėte" vienas.

- Taip išėjo. Tiesiog keturvietei baidarei nebebuvo papildomos atrankos. Per ketverius metus jai tebuvo vienas šansas patekti į žaidynes. O vienvietė turėjo papildomą galimybę. Taigi iš keturvietės visi persikvalifikavome ir ruošėmės olimpinei atrankai.

- Birželio 3-6 d. Lenkijoje vyks Europos čempionatas. Kokius tikslus sau keliate šiose varžybose? Norėsis tik pasitikrinti jėgas ar ir medalis „nepamaišytų"?

- Konkurencija ten bus tikrai daug didesnė nei pasaulio taurės etape. Ten susirinks atletai, kurie jau turi išsikovoję vietas olimpinėse žaidynėse. Realiai šiuo metu jaučiuosi truputį pavargęs, nes dvi pastarosios savaitės buvo labai intensyvios. Matysime, kaip iki varžybų pavyks atsigauti. Labai sunku visą laiką turėti gerą fizinę formą, ne visiems sportininkams pavyksta ją išlaikyti. Dažniausiai čia būna „kalneliai" - aukštyn žemyn. Tiesiog stengiesi, kad tas „aukštyn" būtų per varžybas. Jį jau turėjau, tad tikiuosi, jog nenusirisiu „žemyn" ir bent kažką pavyks išlaikyti. Tačiau bet kuriuo atveju Europos čempionatas bus labai gera praktika prieš olimpines žaidynes.

- Ar po Senojo žemyno pirmenybių iki žaidynių dar turėsite startų, ar lauks tik treniruotės, stovyklos?

- Tik stovyklos ir treniruotės. Startai bus nebent kontroliniai, vietiniai tarp savų kolegų. Nieko rimto jau nebebus.

- Grįžkime į pradžią. Kaip ir kada atsidūrėte baidarių ir kanojų irklavime?

- Čia esu jau apie 17-18 metų. Po šešių mokyklos klasių pradėjau lankyti baidarių irklavimą. Esu kilęs iš mažo miestelio Daugų, esančio Alytaus rajone. Penktoje klasėje bandžiau krepšinį, bet kai visi draugai pabandė eiti į irklavimą, po metų nusprendžiau pamėginti ir aš. Nuo to viskas ir prasidėjo - nuo smagumo irkluojant su draugais iki konkurencijos.

- Dažnai irkluotojai, paklausti, kuo ši sporto šaka sužavėjo, pamini aplink esančią gamtą, gražius vaizdus. Kuo jums patiko irklavimas?

- Gamtos aspektas tikrai yra. Žinoma, kai įtemptai dirbi, dažnai jos išvis nepastebi. Tiesiog ta aplinka būna darbinė, o ne poilsinė. Aplinkybės taip susiklostė, kad irklavime man geriausiai sekėsi „išsilieti", padėti vaikišką energiją. Šalia irklavimo žiemą mes ir krepšinį, ir futbolą žaisdavome, ir į sporto salę eidavome.

- Esate irklavęs skirtingas baidares, pavyzdžiui, vienvietę, keturvietę, ar turite mėgstamiausią?

- Jos visos savaip įdomios. Vienvietėje esi atsakingas pats už save. Jeigu jautiesi stiprus, tai labai smagu. Jeigu jautiesi silpnas, tai tau iš šono jau niekas nebepadės. O, pavyzdžiui, keturvietėje komandinėje valtyje, galima sakyti, atsakomybė yra padalyta. Morališkai rezultatu dalijasi keturi žmonės. Tačiau jei, tarkime, trys žmonės yra stiprūs, o vienas silpnesnis, jis gali įnešti „abejonės" į komandą. Taip pat pas mus atsirado ir 500 m dvivietė. Tai bus nauja disciplina, kurią po olimpinių žaidynių sieksiu išbandyti.

- Su baidarininku broliu Simonu trasoje esate konkurentai ar draugai? Matote daugiau pliusų ar minusų, kai toje pačioje sporto šakoje yra ir artimas žmogus?

- Matau vien pliusus. Esame bendraminčiai, kasdien matomės, kartu sportuojame. Taip pat ir hobiai mūsų panašūs. Labai dėl to džiaugiuosi, tai tikrai daug duoda.

- 17-18 metų esate irklavime. Koks didžiausias jūsų karjeros tikslas? Olimpinis medalis?

- Olimpinis medalis būtų pats didžiausias tikslas, kuris uždėtų didelę „varnelę", jog daugybė metų, praleistų sporte, atsipirko.