- Ar sunku buvo padėti tašką karjeroje, ilgai apie tai galvojote? - „Vakaro žinios“ paklausė Roko Guščino.

- Sunku nebuvo, nes sprendimas brendo jau porą metų, tik nežinojau, kada bus tas galutinis taškas, kada viskas pasibaigs. Tiesiog per karjerą turėjau daug traumų. Taigi nebuvo taip, jog per vieną dieną ar mėnesį apsisprendžiau, kad baigiu sportinę karjerą. Viskas pamažu susidėjo ir taip baigėsi. Be skausmų sportuoti jau nebuvo įmanoma. Jeigu ne vienas, tai kažkas kitas išlįsdavo. Vis galvodavau, ar dar ilgai tempsiu. Pavyzdžiui, pasportuodavai porą dienų, po to savaitei „iškrenti“, nes negali normaliai pajudėti.

- Kas vis skatindavo eiti toliau ir anksčiau neatsisveikinti su sportu?

- Galvojau apie 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes, norėjau ten dalyvauti. Bandžiau save įtikinti, kad atsigausiu po visų traumų, įgausiu gerą sportinę formą, gerai pasiruošiu olimpiniam startui. Tačiau traumos vis išmušdavo iš vėžių. Kūnas sakė viena, o aš norėjau visai ko kito. Taigi teko atsisveikinti su tuo galutiniu tikslu.

- Su „galutine“ trauma susidūrėte prieš planetos pirmenybes, treniruotės Štutgarte metu. Papasakokite, kaip viskas nutiko.

- Pastaruoju metu turėjau didelių problemų dėl riešo. Buvo atliktos trys operacijos. Taigi negalima sakyti, jog jis buvo sveikas. Tiesiog stengiausi sportuoti, nors skausmai buvo dideli. Vis tiek galvojau, kad pavyks sudalyvauti varžybose. Tačiau taip nutiko, kad per treniruotę dar susižeidžiau. Taigi galimybių dalyvauti varžybose išvis nebeliko. Tiesiog Vokietijoje buvo organizuojamas sportinės gimnastikos pasaulio čempionatas, kuriame vyko ir olimpinė atranka. Taigi ruošiantis šiam startui krūviai tikrai buvo dideli. Tačiau dabar jau yra, kaip yra.

- Nors ir persekiojo traumos, tikėjotės būtent Štutgarte iškovoti olimpinį kelialapį?

- Taip, traumų buvo daug. Tačiau tikėjausi, kad pavyks iškovoti kelialapį į Tokiją. Visada tikėjau, kad įmanoma, jog galiu pasiruošti. Jeigu būčiau viską atrankoje gerai padaręs, galbūt būčiau ir patekęs į olimpines žaidynes. Dabar sunku spręsti, kas būtų, jeigu būtų.

- Kaip vertinate šį sezoną, 2019 metus?

- Taip nutiko, kad pirmą kartą po ketverių metų grįžau į visos daugiakovės varžybas. Visų rungčių nebuvau daręs ilgą laiką. Taigi buvo smagu sugrįžti. Tačiau po poros varžybų prasidėjo skausmai. Teko mažinti krūvius, nebedaryti daugiakovės kurį laiką. Tad sunku spręsti apie šį sezoną, kai didžiąją jo dalį buvau traumuotas.

- Grįžtant į pačią pradžią, kiek metų buvo atiduota gimnastikai?

- Viskas prasidėjo vaikystėje. Užsiiminėti šia sporto šaka pradėjau būdamas penkerių. Taigi su gimnastika jau esu 23 metus.

- Kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

- Mano dvejais metais vyresnis brolis pradėjo užsiiminėti šia sporto šaka. Kai grįždavo namo, jis rodydavo įvairius pratimus, pavyzdžiui, atsistodavo ant rankų ar pan. Aš pradėjau jį kopijuoti. O galiausiai pats užsikabinau už gimnastikos ir „įkritau“ į šią sporto šaką. Kitų sporto šakų neteko išbandyti. Į gimnastikos užsiėmimus eidavau 5-6 kartus per savaitę, tad laiko kitoms sporto šakoms tikrai nelikdavo. Labai patiko gimnastika.

- Kuo labiausiai „užkabino“ sportinė gimnastika?

- Jau pirmosiose varžybose užėmiau prizines vietas. Tai ir vedė į priekį. Mačiau, kad galiu, jog esu geresnis už kitus. Kuo toliau, tuo varžybos buvo svarbesnės. Į visas eidavau tik laimėti, buvau motyvuotas. Taigi net nebuvo minčių apie kitas sporto šakas.

- Kaip susiklostė brolio karjera gimnastikoje?

- Jis gimnastikai atidavė apie 15 metų. Brolis taip pat dalyvavo ir Europos, ir pasaulio čempionatuose. Tačiau tokių gerų rezultatų, kokie galėtų būti, nebuvo. Olimpinių žaidynių jo karjeros horizonte nesimatė. Taigi galiausiai jis pasirinko kitą kelią.

- Koks karjeros pasiekimas jums brangiausias?

- Manau, išskirčiau 2012 m. Londono olimpines žaidynes. Iki to laiko iš Lietuvos vyrų gimnastų niekas nebuvo patekęs į olimpines žaidynes (R.Guščinas Londone pratimuose ant arklio užėmė 17-ąją vietą - aut. past.).

- Nepaisant traumų, ar jautėtės, jog Tokijuje galėtumėte pagerinti Londono rezultatą?

- Mano nuomone, jei ne traumos, tikrai galėjau tai padaryti. Tiesiog taip atrodo, nors dabar sunku spėlioti.

- Skaičiavote, kiek per karjerą iš viso esate turėjęs traumų?

- Turėjau penkias rimtas traumas, nes buvo ir penkios operacijos. O smulkesnių traumų ir lūžių turbūt nesuskaičiuosiu. Jų buvo tikrai labai daug.

- Sportinė karjera baigta, kas toliau? Galbūt ketinate dirbti gimnastikos treneriu?

- Apie tai „kas toliau?“, vėlgi pradėjau galvoti jau prieš porą metų. Todėl tuomet ir įkūriau savo vardo gimnastikos klubą Kaune. Jis jau veikia kiek daugiau nei dvejus metus. Čia sportuoja vaikai nuo trejų metų, taip pat ateina ir suaugusieji. Dirba treneriai, pats irgi patreniruoju suaugusiuosius. Nors daugiau užsiimu vadovavimu klubui, noriu visiems sukurti kuo geresnes sąlygas.

- Nors trenerio darbo laikas dar neilgas, ar jau galite palyginti, kas sunkiau - būti sportininku ar treneriu?

- Manau, sportininku būti tikrai sunkiau. Savęs treneriu nelaikau ir, manau, nelaikysiu. Tiesiog dirbame, bandome išmokyti žmones gimnastikos pagrindų.

- Tad dabar tikslas - išauginti olimpietį?

- Žinoma, to labai norėtųsi. Tačiau žinau, koks tai yra sunkus darbas. To nepadarysi per 2-5 metus. Tačiau galbūt ateityje tai pavyks padaryti. Nors kol kas apie tai dar anksti galvoti.

- Jums 28-eri. Kada gimnastai dažniausiai pasiekia savo piką?

- Vyrų gimnastų karjeros pikas dažniausiai ateina būnant 23-25-erių. Kaip visur, taip ir čia būna išimčių. Karjeros piką gali pasiekti būdamas ir 30-ies ar net vyresnis. Tačiau mano amžius tikrai dar nėra tas, kad jau kristų žemyn rezultatai. Jei ne traumos, rezultatai dar galėjo kilti. Yra ir tokių sportininkų, kurie sėkmingai toliau sportuoja būdami 30 ar 35 metų. Viskas priklauso nuo sveikatos.

- Gimnastika užsiimate 23 metus, ar galite pasakyti, jog ši sporto šaka mūsų šalyje eina į priekį, o galbūt stovi ar žengia atgal?

- Kadangi jau turime bent vieną gimnastą olimpietį, manau, kartelė iškelta aukštai, lygis kyla. Tikiu, jog Lietuvos gimnastų rezultatai ateityje tik gerės. Galbūt ateityje į olimpines žaidynes pateks ne vienas, o keli gimnastai. Lietuvoje jau ir treniruočių sąlygos gimnastams geresnės. Kai aš pradėjau sportuoti, sąlygos buvo daug prastesnės. Taigi viskas gerėja, belieka tikėtis, jog ir rezultatai gerės.

- O žmonių susidomėjimas šia sporto šaka didėja? Į treniruotes ateina vis daugiau vaikų?

- Pavyzdžiui, kalbant apie mano klubą, susidomėjimas tikrai pakankamai didelis. Smagu matyti, kad tėvai leidžia savo vaikams susipažinti su sportine gimnastika. Kaip minėjau, turime netgi suaugusiųjų grupes. Ir jų nemažai ateina, jie taip pat nori išmokti gimnastikos pagrindus, pavyzdžiui, atsistoti ant rankų, padaryti salto. Juos tas ir žavi, domina. Juk tai vis kitokia sporto šaka nei kitos. Per treniruotes čia pasisemi adrenalino.

- Amžiaus ribos čia nėra?

- Mano klube yra ir 40-mečių, kurie ateina ir sėkmingai atlieka pratimus. Smagu, kad ir vyresnio amžiaus žmonės sportuoja.

- Štutgarte, kuris jums liūdnai susiklostė, Robertas Tvorogalas iškovojo olimpinį kelialapį. Kaip manote, kiek lietuvių gimnastų bus Tokijuje?

- Kitų metų gegužės mėnesį vyks Europos čempionatas. Yra tikimybė, kad turėsime dar vieną žmogų olimpinėse žaidynėse. Tačiau vietų olimpinėse žaidynėse liko mažai, tad nuo daugelio faktorių priklausys, ar turėsime dar vieną gimnastą. Žinoma, visada norisi, kad būtų kuo daugiau. Tačiau smagu, kad bent vienas mūsiškis jau pateko.

- Lietuvos gimnastams svajoti apie olimpinius medalius dar anksti?

- Jų mums dar reikėtų palaukti. Dar bent porą olimpinių žaidynių reikėtų palaukti ir tada būtų galima kažką planuoti. Su pasauliniu lygiu dėl medalių mums dar sunkoka kovoti.