respublika.lt

Stasys Šaparnis: buvau ir liksiu penkiakovininkasnuotraukos (2)

2020 kovo mėn. 31 d. 23:16:17
Marytė Marcinkevičiūtė

Legendomis apipinta šiuolaikinė penkiakovė Lietuvoje turi savo legendas. Viena jų – 1968 m. Meksiko olimpinis vicečempionas ir 1969 m. pasaulio čempionas Stasys Šaparnis. Gyvos legendos kraityje taip pat – 1967 m. pasaulio čempionato sidabras asmeninėse varžybose, 1966 m. ir 1970 m. pasaulio čempionatų sidabro bei 1967 m. bronzos medalis komandinėje įskaitoje, penkios Lietuvos čempionato nugalėtojo taurės. Baigęs karjerą S. Šaparnis tapo tarptautinės kategorijos teisėju, vėliau – Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentu (1988-1992 m.), LTOK viceprezidentu (1992-1996 m.) ir LTOK garbės nariu ( nuo 2000 m.).

×
nuotr. 5 nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

 

S. Šaparnis – vienas tų šiuolaikinės penkiakovės meistrų, kuris su savo draugais Anastazu Špoku, Jonu Rapaliu ir Gerimantu Narkumis padėjo tvirtus pamatus, kad šiandienos Lietuvos šiuolaikinė penkiakovė pelnytų pasaulinę šlovę.

Praėjusiais metais spalio 2 d. S. Šaparnis šventė 80 metų jubiliejų. „Kai sulaukiau tokių metų, Dievo vyti į medį po tokių didžiulių krūvių ir negandų negaliu. Man padarytos abiejų klubų operacijos ir pakeisti sąnariai, todėl dabar džiaugiuosi kiekviena pragyventa diena.

Užaugo mano vaikai: dukra Lina gyvena Rygoje, o sūnus Andrius – Vilniuje. Dukra padovanojo dvi anūkes – Gabrielę, kuriai 23-eji ir ji Vilniaus universitete studijuoja norvegų bei danų kalbas, bei Rygoje su mama gyvenančią Elizabetę, kuriai birželyje bus devyneri. Dukra ir Gabrielė – didelės Lietuvos patriotės, abi  gimė Vasario 16-ąją“, – laimingu gyvenimu džiaugiasi legendinis penkiakovininkas.

S. Šaparnis neslepia: jam ir šiandieną vis dar sapnuojasi penkiakovė. Tik tie sapnai ne visad malonūs, dažnai su nerimo prieš starto prieskoniu. Nepaisant sapnų, olimpinis medalininkas mielai prisimena savo karjerą, apie ją ir jos užkulisius papasakojo svetainei LTOK.LT.

-Jūsų sportavimo laikais penkiakovėje varžydavosi tik vyrai, o varžybos vykdavo penkias dienas. Prisiminkite, prašau, tą laikmetį.

-Kai 1966-aisiais Potsdame laimėjau tarptautines prestižines varžybas, išgirdau, kad Vokietijos moterys buvo pradėjusios bandyti jėgas šiuolaikinėje penkiakovėje. Tačiau medikai netrukus paskelbė savo verdiktą: moterims ši sporto šaka nėra tinkama, per sunki.

Tad rungtyniaudavome vieni, be moterų. 1960-aisiais prasidėjus mano karjerai, varžybos vykdavo penkias dienas. Sunkiausias ir pavojingiausias buvo 2,5 km jojimo krosas – buvo didelis greitis, žirgai per minutę įveikdavo 400 metrų, pasitaikydavo net jų žūčių.

Bėgdavome 4 km kroso distanciją, kuri būdavo ypač kalnuota ir reikalaudavo didelės ištvermės. Tačiau man toks krosas tikdavo – kuo sunkesnė būdavo distancija, tuo daugiau pavykdavo aplenkti varžovų.

Plaukdavome 300 m nuotolį, šaudydavome mažojo kalibro pistoletu, o fechtavimo kova trukdavo 3 min. – kas atlikdavo vienintelį dūrį, tas ir nugalėdavo. Jeigu nė vienam sportininkui nepasisekdavo sėkminga ataka, – abiem būdavo įskaitomas pralaimėjimas.

1967-aisiais per pasaulio čempionatą Jonšiopinge (Švedija), kai laimėjau sidabro medalį, pradėjome fechtuotis, berods, 8 val. ryto, o varžybos baigėsi pusę dvyliktos naktį. Penkiakovė buvo be galo sunki.

O žinote, kas ją sugalvojo, parengė programą ir taisykles? Pats Pierre‘as   de Coubertenas, remdamasis viena legenda. 1912-aisiais šiuolaikinė penkiakovė pirmą kartą buvo įtraukta į olimpinių žaidynių programą ir iki 1948-ųjų olimpinių žaidynių jos varžybose galėjo dalyvauti tik kariškiai. 

Iki 1992-ųjų Tarptautinė šios sporto šakos federacija vadinosi Šiuolaikinės penkiakovės, biatlono ir triatlono federacija. Ir tik 1992-aisiais Londone vykusiame kongrese, kuriame irgi  dalyvavau, biatlonas atsijungė nuo penkiakovės. 

-Kaip atsitiko, kad jūs net septynerius metus pralaidote Maskvoje?

-Gimiau ir augau Panevėžyje, čia pradėjau savo karjerą. Vilniaus universitete studijavau ekonomiką, atstovavau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinei. Su Lietuvos rinktine 1965 –aisiais tapome SSRS čempionais, dukart pelnėme sidabro ir dukart bronzos medalius komandinėje įskaitoje. 1970 – aisiais asmeninėse varžybose tapau vicečempionu.

Kai 1963-aisiais baigiau universitetą, prasidėjo mano gaudynės atlikti karinę tarnybą, akimirksniu baigėsi visi mano didieji sportai. O sportuoti norėjosi. Patekau į Rygą ir pustrečio mėnesio tarnavau. Tačiau vietos sporto klubas manęs nepakvietė, nes jis nekultivavo penkiakovės. 

Parašiau laišką į Maskvą, į CSKA. Ten 1964-aisiais ir atsidūriau. Keturis mėnesius buvau nesportavęs, tik bėgiojau krosus. Nepaisant to,  pavyko laimėti Maskvos penkiakovės žiemos čempionatą.

Taip prasidėjo mano „karinė“ tarnyba. Gyvendamas Maskvoje, pasiekiau pačias svariausias savo pergales. Atliekant karinę tarnybą manęs netgi prašė, kad Modestą Paulauską prikalbinčiau atstovauti CSKA klubui. Jiems atsakiau, kad Kaune jam moka dvigubai daugiau, nei siūlote, tuo kalbos ir baigėsi (šypsosi).

Gyvenau Maskvoje, tačiau visą laiką mano mintyse buvo Lietuva. 1966-aisiais gundžiausi grįžti, tačiau Vilniuje man pasiūlė tik bendrabutį. Po sezono sugrįžęs į Panevėžį pas mamą savaitei pailsėti, visada nueidavau į penkiakovininkų pratybas ir juos pamokydavau, padovanodavau savo iškovotų prizų.

Gimtinėje susiradau ir žmoną – niekada gyvenime nevaikščiojęs į šokius, sugalvojau nueiti į vakarėlį ir ten pamačiau Vidą, kuri iš karto krito į akis. Tai buvo Panevėžio pramoginių šokių čempionė. Aš nemokėjau šokti, o būsimoji žmona – plaukti, tačiau tai nesutrukdė mums 1969-aisiais gruodžio mėnesį sumainyti aukso žiedus, Maskvoje atšvęsti Šv. Kalėdas bei sutikti Naujuosius metus.

Visam laikui į Lietuvą, nežinant aukštiems CSKA pareigūnams, paslapčiomis sugrįžau 1970-aisiais rudenį po pasaulio čempionato. Gavau daugiau kaip 100 įvairių pasiūlymų keisti butą Maskvoje į kažkur kitur. Vieno kambario butą Maskvoje išsikeičiau į trijų Vilniuje prie Vingio parko, kur ir šiandieną gyvenu.

-Kurią savo pergalę laikote svariausia karjeroje?

-Daug pasitikėjimo savo jėgomis suteikė 1966-ųjų pergalė Potsdame, kur pavyko aplenkti pripažintus pasaulio lyderius – vengrus ir visus pajėgiausius SSRS penkiakovininkus. Ta pergalė man užtikrino teisę dalyvauti pasaulio čempionate Australijoje.

Prie to laimėjimo labai daug prisidėjo Lietuvos fechtavimosi virtuozas Juozas Udras, kuris mane treniravo dvejose treniruočių stovyklose ir davė nepakartojamų pamokų. Potsdame tepralaimėjau vos dvi  kovas – tai buvo  pats geriausias mano pasiekimas fechtavimosi takelyje per visą karjerą.

1967-aisiais Švedijoje galėjau tapti pasaulio čempionu. Tie metai mano karjeroje buvo patys sėkmingiausi, laimėjau daug varžybų, tarp jų – ir ikiolimpinės savaitės turnyrą Meksike.

Tačiau dar Maskvoje, prieš išvykstant į pasaulio čempionatą, įspėjau SSRS rinktinės trenerius, kad streikuoja mano pistoletas. Bet jie tik ranka numojo ir sakė, viskas bus gerai. Nebuvo gerai. Švedijoje tas pistoletas ėmė ir užsikirto, nebuvo įskaitytas vienas mano šūvis.  Prieš šaudymo varžybas žengiau antroje vietoje, o po jų nukritau į šeštąją. Kroso trasoje dar atkovojau tai, ką buvau praradęs, ir tapau pasaulio vicečempionu.

Po čempionato Švedijos laikraštis „Svenska dagbladet“ rašė, kad „Tikruoju čempionu tapo Šaparnis“. Argumentuodamas savo teiginį, jis rėmėsi  skaičiais: jeigu Stasio pistoletas nebūtų užsikirtęs, jis po penkių rungčių būtų surinkęs 50 tšk. daugiau nei čempionu tapęs vengras Andrašas Balcas.

Visus nustebino mano bėgimas – dauguma laikraščių rašė, jog tai buvo fenomenalus bėgimas tarp penkiakovininkų. „Svenska dagbladet“ akcentavo, kad „Balcas sutiko pavojingą varžovą. Mes Stasį Šaparnį laikome Meksiko olimpinių žaidynių favoritu“. Kaip tik šito, iš rankų išleisto pasaulio čempiono aukso medalio, mano gausioje apdovanojimų kolekcijoje ir trūksta.

Dabar savo karjerą vertinu taip: jeigu ji pasikartotų iš naujo, tikrai daugiau pasiekčiau, ne vieną kartą tapčiau pasaulio čempionu. Šaudymo rungtyje buvo daug profesorių, kurie paprastą šaudymą darė sudėtingu. Aš gerai plaukiau, bėgau, jojau, mano rankas, valdant žirgus, lygindavo su muzikanto. 

-Ar tuometinė valdžia jus motyvuodavo piniginėmis premijomis ir prizais?

-Tais laikais olimpinių žaidynių asmeninių varžybų aukso medalis Sovietų Sąjungoje būdavo įvertintas, berods, 1000 rublių. Atstovaujant jų rinktinei premijas išmokėdavo, jei varžybose dalyvaudavo pasaulio penkiakovės lyderiai vengrai ir juos nugalėdavai. Komandinėje įskaitoje  už pergalę skirdavo 100 rublių, o asmeninėse – 200 rublių.

Kai SSRS rinktinėje buvau pirmasis numeris ir rinktinės kapitonas, prieš Meksiko olimpines žaidynes man buvo mokamas 350 rublių atlyginimas.

-Ar tiesa, kad seniau sportininkai, mažindami psichologinę įtampą, prieš varžybas vartodavo alkoholį?


-Taip, tai tiesa. Tokie buvo laikai, tokios nerašytos taisyklės. Prisimenu, 1965-aisiais Leipcige per pasaulio čempionatą, kuriame aš dalyvavau pirmą sykį surengtose atsarginių varžybose (šaudymas, plaukimas, bėgimas) vienas austras taip nusigėrė, kad po antrosios šaudymo serijos koviniais ginklais buvo paguldytas miegoti. Vienas vokiečių laikraštis tą čempionatą pavadino „girtųjų čempionatu“.

SSRS rinktinėje vyravo nuomonė, kad 300–400 g degtinės pagerina šaudymo rezultatus. Kai kurie tokios taktikos laikėsi. Tačiau nuo 1966-ųjų pasaulio čempionato Melburne situacija ėmė keistis: pirmą sykį sportininkus tikrino dopingo kontrolė – per šaudymo varžybas nebuvo galima išgerti jokio alkoholio.

Ilgainiui man viena žolininkė patarė gerti sudžiovintų valerijonų šaknų arbatą. Visą laiką man įtarimų keldavo vengrai, kurie nuolat vartodavo kažkokias tabletes. Prieš Meksiko olimpines žaidynes SSRS rinktinės penkiakovininkams medikai irgi duodavo neaiškių tablečių, atseit, stiprinančių organizmą.

Tie, kurie jas naudojo, dabar jau visi yra mirę. Aš irgi jų imdavau į burną, bet apsisukęs, niekam nematant, tabletes išspjaudavau.

-Kiek stebėjote olimpinių žaidynių ir kurios paliko didžiausią įspūdį?

-Dalyvavau Meksiko olimpinėse žaidynėse, Maskvos olimpinėse žaidynėse teisėjavau ir buvau vyr. teisėjo pavaduotojas bei šaudymo rungties vyr. teisėjas, stebėjau Sarajevo žiemos ir Barselonos vasaros olimpines žaidynes, o Atlantoje buvau Lietuvos misijos vadovas.

Visos išvardintos žaidynės labai patiko, tačiau didžiausią įspūdį padarė Barselona, kurioje Lietuvos olimpiečiai dalyvavo kaip atskira komanda. Dar ir šiandien mano akyse auksinis disko metiko Romo Ubarto metimas, bronzinis Lietuvos krepšininkų žaidimas. 

-Ką patartumėte jaunimui, kuris nori tapti penkiakovininkais?

-Penkiakovė – ne masinė, brangi sporto šaka. Jaunimui patarčiau viską pradėti nuo plaukimo, kad organizmą parengtų funkcionaliai. Plaukimas ypač stiprina širdį, kraujagyslių sistemą. Kai pradedi pirmuosius žingsnius penkiakovėje, reikia daug treniruotis. Savaime suprantama, nes šioje sporto šakoje – penkios disciplinos. Ir visos jos lemiamos.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BANDYMAS: Ispanija jau birželį įsileis į šalį vokiečių, prancūzų ir skandinavų turistus; tai bus bandomasis projektas, apimsiantis Balearų ir Kanarų salas, Madride pranešė Turizmo ministerija.
  • ATNAUJINA: nuo birželio pirmosios Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) vėl pradeda akivaizdų bendravimą su žemdirbiais.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar pateisinate gydymo įstaigas dėl neskubėjimo atnaujinti paslaugas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar lankėtės pas medikus karantino metu?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13 +14 C

+10 +11 C

 

+8 +9 C

 +21 +22 C

+18 +20 C

 

+14 +16 C

2-7 m/s

1-6 m/s

 

0-4 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1136 PLN - 4.4495
RUB - 78.4416 CHF - 1.0720
GBP - 0.9009 NOK - 10.7880

Nuorodos