Sosto neužleidžiantys regbio karaliai iš Šiaulių

Šiais metais Lietuvos regbio-7 čempionate rungtyniavo 15 komandų. Į finalinį etapą pateko ir kovą dėl medalių tęsė šešios ekipos. Po grupių varžybų į pusfinalius iškopė Šiaulių klubai - „Baltrex" ir „Vairas", Kauno „Ąžuolas-Šildykis" bei Vilniaus „VRA-Tomosta". „Baltrex" regbininkai pusfinalyje 41:0 sutriuškino Vilniaus komandą. Kitame pusfinalio mače „Vairas" 26:12 įveikė „Ąžuolą". Bronzos medaliais pasipuošė „Ąžuolo" regbininkai. Kovoje dėl trečiosios vietos kauniečiai 29:5 nugalėjo Vilniaus regbio akademiją. Penktoji vieta atiteko Vilniaus „Geležiniam vilkui", kuris 17:14 pranoko „Šiaulių" septynetą. Geriausiu čempionato regbininku išrinktas Arnas Urbonas iš „Baltrex" komandos. Rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju tapo Anglijos regbio-7 rinktinei atstovavęs „Vairo" legionierius Ronis Du Rendas (Ronnie Du Randt).

- Žvelgiant į visą sezoną, ar jo eigoje buvo minčių, kad lemiamame mūšyje gali tekti kovoti ne su „Vairu"? - „Vakaro žinios" paklausė Vytaro BLOŠKIO.

- Taip, nes jau porą metų iš eilės didžiojo regbio finaluose susitinkame su „Ąžuolu". Pernai septynetų regbyje kovojome su „Vairu", tačiau šiemet nebuvo aišku, kokia komanda gali būti finale. Nes tiek Kauno, tiek „Vairo" komandos buvo prisivežusios legionierių, labai stipriai ruošėsi, kad iškovotų čempionų titulus. Galbūt iš jų favorite labiau buvo laikoma „Ąžuolo" ekipa, tačiau kuri tiksliai pateks į finalą, sezono eigoje nebuvo aišku.

- Kaip apskritai vertinate sezoną? Lygindami su pastaraisiais sezonais, galite pasakyti, jog šalies regbio-7 lygis tikrai kyla?

- Be abejonės. Finalinis etapas tą puikiai parodė. Šešios komandos kovojo atkakliai. Būtų sunku išskirti kažkurias komandas ir pasakyti, kad jos absoliučios favoritės, o kitos - autsaiderės. Visose rungtynėse intrigos būna nemažai. Aišku, komandos, kurios turi daugiau patirties, yra ir labiau susižaidusios. Galbūt jos dažniausiai rungtynių pabaigoje įrodo savo pranašumą. Tačiau pats čempionatas dabar tikrai daug stipresnis. Tai patvirtina ir legionieriai, atvykę iš regbio valstybių, pavyzdžiui, Anglijos. Ir jie turi čia ką veikti, vadinasi, mūsų pirmenybių lygis tikrai nėra žemas.

- „Baltrex" ne vienerius metu karaliauja Lietuvos septynetų regbyje. Kur šios komandos sėkmės paslaptis?

- Manau, „Baltrex" turi gerą komandinį susižaidimą, branduolį, kuris figūruoja pastaruosius aštuonerius metus. Žinoma, per tą laikotarpį prie komandos prisijungė ir keletas puikių jaunuolių, kurie pajėgūs konkuruoti ir nacionalinėje rinktinėje. Jaunimas imasi iniciatyvos ir rodo gerą žaidimą. Sėkme galime vadinti tai, kad komanda jau daug metų žaidžia kartu.

- Kiek metų šiame klube jau dirbate treneriu? Ar sunku derinti treniravimą ir žaidimą?

- „Baltrex" esame du (kitas - Žygimantas Radžius, - aut. past.) žaidžiantieji treneriai. Jei neklystu, dirbame nuo 2017 m. Iš tikrųjų derinti šias dvi veiklas yra sudėtinga. Kartais, kai abu būname aikštėje, būna sunku priimti sprendimus, pavyzdžiui, dėl žaidėjų keitimų. Nors atrodytų, kad būdami aikštėje viską turėtume matyti geriau, tačiau kartais rungtynių įkarštyje būna, jog ir pavėluojame atlikti kažkokį keitimą. Prieš porą metų pagalbos paprašėme dublerių komandos trenerio, kad jis galėtų iš šalies įvertinti rungtynių situaciją. Taigi, mes tarsi viskam „diriguojame" žaisdami, tačiau tam tikrus sprendimus priima ir dublerių treneris. Galima sakyti, šiek tiek pasilengvinome darbą.

- Grįžkime į pradžią. Prieš kiek metų pradėjote žaisti regbį ir kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

- Pradėjau žaisti 2002 m. Turbūt kaip ir daugelis vaikų, išbandžiau ne vieną sporto šaką. Teko išbandyti ir lengvąją atletiką, ir futbolą. Tačiau kartą į treniruotę pakvietė regbio treneris, paskui sudalyvavau rungtynėse ir man labai patiko. Manau, treneris mokėjo bendrauti su mano amžiaus ir panašaus charakterio vaikais. Juk pirmiausia dažniausiai pasirenki, pavyzdžiui, sporto šaką dėl draugų, nes ir jie tai renkasi. Panašiai buvo ir mums. Buvo surinkta komanda, kurioje buvo daug draugų, gerai leidome laiką treniruotėse, rungtynėse į priekį vedė azartas. Tad regbyje jau esu 20 metų. Ir per tą laikotarpį niekada nežaidžiau kitoje komandoje. Kur pradėjau, ten toliau ir žaidžiu.

- Kada pirmą kartą pravėrėte Lietuvos rinktinės duris?

- Būdamas 19 metų pradėjau žaisti suaugusiųjų rinktinėje ir toliau sėkmingai ten žaidžiu. Visa ši vasara bus skirta Lietuvos regbio-7 rinktinei.

- Buvote išrinktas geriausiu 2021 m. Lietuvos regbio-7 žaidėju. Kiek komandiniame sporte svarbūs individualūs laimėjimai?

- Žinoma, malonu būti įvertintam. Tačiau juk galime atsivežti geriausią pasaulio žaidėją, bet jeigu jam niekas neduos kamuolio, nesuprasime, kad jis geriausias. Žaidžiant komandoje autsaiderėje, taip pat niekas į tave neatkreips dėmesio. Taigi, komandiniame sporte laimėjimai priklauso ne nuo vieno žaidėjo. Tai ne mano vieno nuopelnas, tai visos komandos indėlis, visi siekiame bendro tikslo, kovojame dėl pergalių, aukščiausių rezultatų.

- Ar yra tekę susimąstyti apie karjeros pabaigą? Iki kokio amžiaus save įsivaizduojate žaidžiantį?

- Žaisčiau kad ir iki 50 metų. Tačiau dabar matau, kad buvusios traumos šiek tiek apsunkina žaidimą, primena apie save. Turbūt pasitrauksiu tada, kai aikštėje pradėsiu vaikščioti, kai nebegalėsiu bėgti. O kada tai bus, matysime.

- Dirbate su vaikais, jauniais. Pastarieji savo amžiaus grupėse nuolat skina pergales. Ar šiais laikais, kai karaliauja internetas, išmaniosios technologijos, sunkiau sudominti juos sportu?

- Grupę surinkau 2015 m. Galbūt man tiesiog pasisekė tokius vaikus surinkti, tačiau visi jie noriai sportuoja. Manau, jie tiesiog talentingi vaikai. Baigiu juos užauginti. Kai kuriems tai jau paskutiniai metai jaunių amžiaus grupėje, kitiems - priešpaskutiniai. Sunku pasakyti, kaip bus toliau, kokios kartos auga. Manau, visi yra skirtingi. Tad ir toliau bus ir tokių, kurie bėgs, lėks, norės, sportuos. Tikrai įmanoma surasti norinčių sportuoti vaikų. Negalėčiau pasakyti, kad vaikai, jų noras sportuoti kažkuo skiriasi nuo ankstesnių laikų. Manau, visada galima rasti talentingų vaikų ir su jais pasiekti puikių rezultatų.

- Jūs prisidėjote ir prie Lietuvos merginų jaunimo (iki 18 metų) rinktinės subūrimo. Pastaroji pernai pirmą kartą istorijoje dalyvavo Europos čempionate.

- Prie mano treniruojamų berniukų buvo ir kelios mergaitės. Pirmiausia jos prisijungė prie berniukų komandos. Paskui jų padaugėjo, vietoj trijų atsirado aštuonios, galiausiai susirinko dvylika. Taip buvo suformuota visa komanda. Tokio amžiaus jos jau buvo per silpnos žaisti su vaikinais, tad nusprendėme išbandyti jėgas Lietuvos moterų regbio čempionate. Kaupiame patirtį. Kai kurios iš jų jau sužaidė ir jaunimo rinktinėje. Tad nereikia galvoti, kad regbis yra tik vaikinų sportas. Tai tik stereotipas. Tačiau nenoriu prisiimti laurų už komandos subūrimą. Tiesiog atsitiko taip, kad buvau jų treneriu, sudalyvavome Senojo žemyno pirmenybėse. Tikrai ne aš jas surinkau, tiesiog Lietuvoje atsirado daugiau žaidžiančių merginų ir kažkam reikėjo su jomis dirbti. Ateitis parodys, ar rezultatai bus geri.