Lilehameryje (Norvegija) vykusiame Europos kerlingo (akmenslydžio) čempionato B diviziono turnyre Virginijos Paulauskaitės vedama Lietuvos moterų rinktinė užėmė penktąją vietą. Vadinasi, absoliučioje Senojo žemyno pirmenybių įskaitoje mūsiškėms atiteko 15-oji pozicija. Iš šio taško akivaizdu, jog iki aukštumų ir prizininkių pakylos tikrai toli. Tačiau tai yra vienas geriausių pasiekimų Lietuvos kerlingo istorijoje. „Lietuvoje neturime galimybės treniruotis ir ruoštis svarbioms varžyboms. Manau, tai buvo pagrindinė tokio mūsų rezultato priežastis", - „Vakaro žinioms" sakė V.Paulauskaitė.
Geras pasirodymas
Antrajame pagal pajėgumą B divizione kovojusią Lietuvos komandą be V.Paulauskaitės dar sudarė Olga Dvojeglazova, Dovilė Aukštuolytė ir Rūta Blažienė. Mūsiškės per devynis mačus iškovojo šešias pergales ir liko per mažą žingsnelį nuo pusfinalio. Kaip jau rašėme, tiek pat pergalių surinko ir latvės, bet jos tarpusavio rungtynėse įveikė mūsiškes ir dėl to užėmė ketvirtąją poziciją - paskutinę, garantavusią vietą pusfinalyje.
„Iš tiesų iki pusfinalio trūko labai nedaug. Tačiau mūsų komandos pasirodymą vertinu gerai. Nebuvo galimybių tikėtis kažko daugiau. Tiesiog Lietuvoje neturime bazės, neturime, kur ruoštis. Lyginat su varžovėmis, mūsų pasiruošimas yra labai apsunkintas. Mūsų varžovės turi savo namų arenas ir tarptautiniams startams pasiruošia visai kitaip nei mes. Mums teko važiuoti treniruotis į užsienį", - kalbėjo V.Paulauskaitė.
Tačiau, pasak jos, nėra ko nusiminti. Visos mūsų šalies komandos akmenslydininkės labai stengėsi: „Visos yra šaunuolės. Mes tikrai gana puikai žaidėme. Užimta 15-oji vieta Lietuvai yra tikrai labai geras rezultatas. Juokaujant galima sakyti, jog čia panaši situacija kaip viename filme, kur jamaikiečiai ruošėsi bobslėjui. Tai būtų panašu, jei mes, esant dabartinėms sąlygoms, Lietuvoje ruoštumėmės svarbioms kerlingo varžyboms."
Trūksta ledo
Artimiausiu metu Lietuvos moterų kerlingo rinktinės planuose jokių varžybų nenumatyta. Žaidėjų laukia atostogos, bent jau kerlingo fronte. „Prieš tris mėnesius labai daug laiko teko skirti kerlingui. Visur važinėjome, treniravomės, žaidėme. O kitais metais vėl viskas prasidės iš naujo. Pirmiausia ruošimės Lietuvos čempionatui, paskui, jeigu pateksime, lauks Senojo žemyno pirmenybių kovos", - pasakojo V.Paulauskaitė.
Didžiausiu pirmu rinktinės tikslu ji įvardijo prasibrovimą į elitinį Europos čempionato A divizioną. „Jeigu išsilaikai tame dešimtuke, savaime renkiesi ir pasaulio čempionato, ir žiemos olimpinių žaidynių taškus. Ten viskas visiškai kitaip", - pridūrė žaidėja.
Žinoma, tokioms svajonėms įgyvendinti reikėtų kerlingo bazės Lietuvoje. Tuomet, V.Paulauskaitės teigimu, natūraliai būtų ir kitoks pasiruošimas. Žaidėja tiki, jog tuomet atsirastų ir didesnė konkurencija, nes daugiau žmonių žaistų kerlingą. „Latvijos moterų rinktinė dabar pakilo į A divizioną, pakliuvo į elitinį Europos dešimtuką. Kodėl? Nes turi savo areną. Ir ji nėra didelė, dviejų takų. Tačiau ir to užtenka, dėl to latvės turi visai kitokias galimybes", - sakė kerlingo atstovė.
Aišku, kažkiek ledo Lietuvoje vis dėlto galima rasti. V.Paulauskaitės teigimu, tenka ledu dalytis, pavyzdžiui, su ledo ritulio atstovais. „Pastarasis ledas kerlingui nelabai tinkamas. Tačiau ant jo lipame galbūt daugiau dėl to, kad sudomintume ir išlaikytume naujus žmones. Mes ten tikrai negalime ruoštis dideliems turnyrams, tačiau taip išmokti žaisti kerlingą tikrai galima, - kalbėjo V.Paulauskaitė. - Manau, panašioje situacijoje Lietuvoje yra ir, pavyzdžiui, kalnų slidinėjimo atstovai. Juk turbūt Vilniuje ant Tauro kalno neišmoksi „slalomo paslapčių", tačiau pagrindą, kaip čiuožti su slidėmis, gali išmokti. Mes ir pačios taip čiuožiame, ir bandome naujus žmones išmokyti, vis didesnį ratą žmonių sudominti šia sporto šaka."
Nors sąlygų, tinkamų kerlingui, Lietuvoje ir nėra, V.Paulauskaitė pasidžiaugė, jog šios sporto šakos populiarumas mūsų šalyje vis tiek auga. „Žmonių yra, bet nėra bazių, tad, kai kažkur „prisiplakame" ant ledo, juos turime grupelėmis „pabarstyti". Pavyzdžiui, užsienyje dauguma žmonių į kerlingą eina taip pat, kaip eina į boulingą. Jie tiesiog nori gerai praleisti laiką. Manau, pas mus taip irgi būtų, jei būtų tinkamos bazės. Dabar šia sporto šaka domisi ir jauni, ir vyresni. Tačiau dabar vaikus išlaikyti labai sunku, nes, jei gauname ledą vakare, tėvams dažnai nepatogu būna juos atvežti", - pridūrė žaidėja.
Paklausta, ar būdami situacijoje „be namų", kerlingo atstovai jaučiasi pamiršti valstybės, V.Paulauskaitė, atsakė, jog jie tikrai ne vieninteliai taip gyvena. Nemaža dalis, ypač žiemos sporto šakų atstovų, galėtų papasakoti apie tokias ar panašias sąlygas: „Didžioji dauguma žiemos sporto šakų yra pamirštos. Taigi nesinori skųstis, kad mes čia vieninteliai. Realiai kažkiek rėmimo turime, pavyzdžiui, iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Juk esame olimpinė sporto šaka. Manau, tai yra sporto šaka, kurios atstovai net ir dabar pradėjus kurti bazę, drąsiai galėtų po keleto metų patekti į žiemos olimpines žaidynes. Ir ne tik patekti, bet ir kuo puikiausiai atstovauti Lietuvai", - įsitikinusi V.Paulauskaitė.
Azartas nepaleidžia
V.Paulauskaitė kerlingą žaidžia jau apie 16 metų. Maždaug prieš tiek laiko ji pirmą kartą atidarė ir rinktinės duris. „Turbūt likimas taip susidėliojo, kad susipažinau su kerlingu. Tiesiog dalyvavau renginyje, kuriame buvo Lietuvai pristatinėjamas kerlingas. Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjau į šią sporto šaką. Iš šalies kerlingas man pasirodė labai keistas. Prieš tai porą kartų buvau mačiusi jį per televiziją, irgi atrodė labai keistai. Tačiau, kai pabandžiau, viskas apsivertė aukštyn kojomis", - pasakojo kerlingo žaidėja.
Pasak V.Paulauskaitės, akmenslydis yra labai intelektualus sportas. „Galima sakyti, jog tai yra šachmatai ant ledo. Taip pat tai labai azartiškas, komandinis sportas. Viskas čia susideda į viena. Taigi tokia buvo mano pradžia kerlinge", - pridūrė ji.
Žinoma, visos mūsų rinktinės narės yra neprofesionalios sportininkės, iš kerlingo gyventi jos negali. Tad, visos turi darbus. „Taigi reikia ir daug laiko, ir jėgų įdėti, kad kažką nuveiktume tarptautinėje arenoje, jog pakovotume Europos čempionate", - sakė V.Paulauskaitė.
Ar kartais tas entuziazmas „kam aš tą darau" nesusvyruoja? „Būna visko. Per tiek metų, praleistų su kerlingu, kartais tikrai jau atrodo, kad gal užtenka. Tačiau praeina kažkiek laiko, išvažiuoji į varžybas, kaip šiuo atveju - į Europos čempionatą, ir vėl sugrįžta emocijos. Tos pergalės, varžybos, jaudulys sukelia kažkokias vibracijas ir motyvaciją būsimiems startams. Taigi vėl ruošiesi, vėl lauki turnyrų. Ši sporto šaka yra labai azartiška. Tas azartas ir neleidžia visko mesti, tad žengi pirmyn ir toliau žaidi kerlingą", - atviravo V.Paulauskaitė.