Rusijos sportui gresia Jugoslavijos likimas

Užtverti keliai

Rusijos agresija sulaukė įvertinimo dar praėjusios savaitės pabaigoje, bet tada tarptautinės organizacijos dar nesiėmė kirsti iš peties. Didžiausias praradimas Rusijai atrodė futbolo Čempionų lygos finalo perkėlimas iš Sankt Peterburgo į Paryžių. Šią savaitę imtasi daug ryžtingesnių veiksmų.

Tarptautinis olimpinis komitetas rekomendavo pašalinti Rusijos ir Baltarusijos sportininkus iš varžybų, daug federacijų tą ir padarė. Tikrai skaudus kirtis Rusijai buvo jos komandų ir atletų suspendavimas šioje šalyje labai mėgstamų sporto šakų - ledo ritulio ir dailiojo čiuožimo - turnyruose. Bet turbūt dar skaudesnis - Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) ir Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) sankcijos.

Tarptautinė futbolo arena rusams uždaryta neribotam laikui. Iš esmės tai reiškia, kad jų rinktinė praleis Katare vyksiantį pasaulio čempionatą. Pirmenybės prasidės tik lapkričio 21 d., todėl teoriškai dar būtų galimybė atgauti FIFA malonę, tačiau iš tiesų laiko nėra. Jau kovo 24 d. prasidės paskutinis atrankos etapas, kuriame Rusijos rinktinė turėjo namie susitikti su lenkais, o pergalės pirmame mače atveju - su švedais arba čekais.

Turbūt net didžiausias naivuolis nesitiki, kad Rusija per tris savaites sulauks sankcijų pabaigos. Be to, lenkai, švedai bei čekai dar iki FIFA ir UEFA sprendimo pareiškė, kad su rusais nežais. Esant tokiai situacijai tarptautinės futbolo organizacijos tikrai nesiryžtų juos už tai diskvalifikuoti ar kitaip nubausti.

Rusijos ir Baltarusijos sportui pasisekė tik dėl vieno dalyko. Vasaros olimpinės žaidynės įvyko praėjusią vasarą, o žiemos - praėjusį vasarį, taigi iki kitų dar yra laiko. Kitos vasaros olimpinės žaidynės vyks 2024 m. Paryžiuje. Rusai bei baltarusiai turi porą metų, kad sugrįžtų į normalią būklę. Pora metų - lyg ir nemažai, tačiau Jugoslavijos pavyzdys rodo, kad tiek gali neužtekti.

„Auksinės" kartos krachas

Rusijos pusė po sankcijų nesiliauja suokti įprastą dainelę: sportas neturi priklausyti nuo politikos. Ši dainelė jau seniai yra beprasmė, nes XX amžiuje dėl politinių įvykių ar karų nukentėjo ne vienos valstybės sportas. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublika sulaukė visuotinio pasmerkimo dėl apartheido sistemos. Ji buvo išmesta iš olimpinių žaidynių 1964 m. ir sugrįžo tik 1992 m.

Visgi dabartinė padėtis labiau primena Jugoslavijos atvejį, tada sankcijos taip pat įvestos dėl agresijos prieš kaimynus. Primename, kad 1991 m. nepriklausomybę paskelbė Kroatija, Slovėnija ir Makedonija. 1992 m. jų pavyzdžiu pasekė Bosnija ir Hercegovina. Jugoslavijai liko teritorija, kurioje šiuo metu yra Serbijos, Juodkalnijos ir Kosovo valstybės.

1991 m. Jugoslavija trumpai pakariavo su Slovėnija, tais pačiais metais prasidėjo ilgesnis ir žiauresnis karas su Kroatija. Tarptautinės bendruomenės kantrybės taurę perpildė 1992 m. prasidėjęs karas Bosnijoje ir Hercegovinoje, pasižymėjęs Sarajevo bombardavimu, masinėmis žudynėmis ir etniniais valymais. 1992 m. gegužės 30 d. ji paskelbė apie sankcijas Jugoslavijai, apėmusias daug sričių - prekybą, oro ryšį, mokslą, kultūrą, sportą.

Karų išvakarėse Jugoslavijoje kaip tik buvo užaugusi futbolininkų karta, ne be reikalo vadinama „auksine". 1990 m. „jugai" pasiekė pasaulio čempionato ketvirtfinalį, kuriame tik po 11 m baudinių nusileido Argentinai. 1991 m. Belgrado „Crvena Zvezda" laimėjo Čempionų lygą.

Visgi šiai kartai nebuvo lemta realizuoti viso savo potencialo. Jugoslavijos rinktinėje spindėjo įvairių tautų atstovai: serbas Draganas Stoikovičius, juodkalnietis Dejanas Savičevičius, kroatas Robertas Prosinečkis, makedonas Darkas Pančevas. Karingai ar taikiai, jie vis tiek būtų išsiskirstę į skirtingas komandas. O karai ir sankcijos rinktinei sudavė lemiamą smūgį, nes „jugai" neteko teisės žaisti Europos čempionate, 1992 m. birželio 10-26 d. vykusiame Švedijoje.

Vykstant atrankos varžyboms, Jugoslavija dar turėjo vieningą rinktinę. Artėjant čempionatui, kai kurie futbolininkai paliko komandą, o treneris Ivica Osimas atsistatydino. Jis buvo bosnis, jo šeima buvo bombarduojamame Sarajeve. „Mano šalis nenusipelnė žaisti Europos čempionate. Kai tiek žmonių kenčia, įvykiai mano gimtinėje nedera su mano, kaip rinktinės trenerio, pozicija", - pareiškė I.Osimas.

Komandai po truputį byrant, grėsmė likti be Europos čempionato vis tiek atrodė gana tolima. UEFA laikėsi pozicijos, kad Jugoslavija rungtyniauti gali. „Mūsų prioritetas, kad žaistų visos į čempionatą patekusios rinktinės. Turime gerbti tai, kas pasiekta sportiniu keliu. Svarbiausiuose turnyruose turi dalyvauti geriausi sportininkai", - teigė UEFA generalinis sekretorius Gerhardas Aigneris.

Jugoslavijos futbolininkai jau buvo nuvykę į Švediją ir ten treniravosi. „Vaikinai keliauja ir žaidžia kartu, nepriklausomai nuo tautybės. Teisę žaisti Švedijoje iškovojome stadionuose", - sakė rinktinės techninis direktorius Miljanas Miljaničius. Tačiau kai Jungtinės Tautos paskelbė sankcijas, UEFA nuomonė jau neturėjo didelės reikšmės, „jugams" teko keliauti namo. „Žaidėjai yra šokiruoti. Tai yra žiauriausios sankcijos sporto istorijoje, agresija prieš futbolą", - piktinosi M.Miljaničius.

Į Europos pirmenybes buvo skubiai iškviesta Danijos rinktinė, kuri Švedijoje sensacingai tapo čempione. Kas žino, ar auksas nebūtų atitekęs Jugoslavijai, jei ne sankcijos. Praėjus daug metų, diskvalifikuotos komandos narys Slaviša Jokanovičius teigė, kad Jugoslavijos rinktinė, prieš pradedant skirstytis žaidėjams, buvo daug stipresnė nei Danijos. Žodžiai lieka žodžiais, o pademonstruoti savo jėgą stadionuose buvo neįmanoma, nes 1992 m. Europos čempionatu sankcijos nesibaigė - Jugoslavijos futbolininkai neteko galimybės varžytis ir 1994 m. pasaulio pirmenybių atrankoje.

Barselonoje - be savo vėliavos

Nors futbolo rinktinė prisimenama dažniausiai, sankcijos kirto visoms sporto šakoms. Jugoslavijos teniso rinktinė buvo išmesta iš Deviso taurės varžybų, nors atskiri tenisininkai galėjo dalyvauti turnyruose. Dviratininkai, tuo metu dalyvavę „Tour of Austria" varžybose, buvo nedelsiant išsiųsti iš Austrijos.

1992 m. liepos 25 d. prasidėjo olimpinės žaidynės Barselonoje. Nepaisant Jungtinių Tautų sankcijų, vasaros pradžioje dar buvo neaišku, ar Jugoslavijos delegacija tikrai nebus į jas įleista. „Asmeniškai aš manau, kad Tarptautinis olimpinis komitetas neleis bausti sportininkų", - vylėsi Jugoslavijos olimpinio komiteto atstovas Slobodanas Filipovičius.

Galų gale buvo priimtas kompromisinis sprendimas. Jugoslavija negalėjo dalyvauti kaip komanda, bet atskiri sportininkai, įleisti kaip nepriklausomi atletai, varžėsi su olimpine vėliava. Barselonoje jie pelnė 1 sidabro ir 2 bronzos medalius, visus - šaudyme. Didelis praradimas šalies sportui buvo tai, kad neįleistos komandinių žaidimų rinktinės. Juk Jugoslavija buvo stipri daugelyje komandinių sporto šakų - rankinyje, vandensvydyje, krepšinyje. Dėl sankcijų galimybės dalyvauti olimpiniame krepšinio turnyre neteko tokios krepšinio žvaigždės kaip Aleksandras Džordževičius, Predragas Danilovičius, Žarko Paspalis, Vladė Divacas.

Jugoslavijos krepšininkai dėl sankcijų negalėjo dalyvauti ir 1993 m. Europos čempionate. Griausmingas jų sugrįžimas į tarptautinę areną įvyko 1995 m. Europos pirmenybėse, kuriose iškovotas auksas, finale įveikus Lietuvos nacionalinę komandą. Krepšininkų auksas žymėjo izoliacijos pabaigą, bet laukti reikėjo ilgai - nuo sankcijų įvedimo buvo praėję daugiau nei treji metai.

Iš fronto į aikštelę

Barselonos olimpinėse žaidynėse debiutavo Kroatijos, Slovėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos komandos. Šiame fone sankcionuota Jugoslavija gali atrodyti kaip nuskriausta vargšelė, bet nereikia užmiršti, kad ne ji dėl karo kentėjo labiausiai. Sunkiau buvo Bosnijos ir Hercegovinos sportininkams. Šios šalies krepšininkai į aikštelę veržėsi rizikuodami savo gyvybėmis.

1993 m. birželio 24 d. Vokietijoje prasidėjo Europos krepšinio čempionatas. Bosnių kelionė į jį prasidėjo balandžio 1 d. apsuptame Sarajeve. Iš Bosnijos ir Hercegovinos sostinės iškeliavo septyni žaidėjai, kuriems teko bėgti, o kartais net ir šliaužti, saugantis snaiperių kulkų. Sportininkams pavyko pasiekti musulmonų kaimą, kuriame laukė garsaus praeityje krepšininko Mirzos Delibašičiaus surastas autobusas. Žaidėjai buvo nuvežti į Kroatiją, vėliau - į Italiją. Prie jų prisijungė trys krepšininkai, atstovavę Vokietijos ir Izraelio klubams. Iš Sarajevo sportininkai išsiveržė tik su būtiniausiais daiktais. Kroatijos krepšinio žvaigždės Tonis Kukočius ir Dinas Radža jiems padėjo avalyne, aprangomis ir pinigais.

Iš fronto į aikštelę persikėlę bosniai išnaudojo likimo suteiktą šansą. Peršokę dviejų atrankos turnyrų barjerus, jie pateko į finalinį etapą, kuriame nukeliavo iki ketvirtfinalio. Taip karo nualintos šalies komanda užėmė aštuntąją vietą Europoje, o kartu pasiuntė žinutę. „Noriu pranešti pasauliui: olimpinis Sarajevo miestas nėra miręs. Jis yra gyvas. Bosnija ir Hercegovina yra serbų, kroatų ir musulmonų šalis ir visi galime joje gyventi drauge", - sakė rinktinės krepšininkas Samiras Avdičius. Beje, komandos sudėtyje buvo tik 10, o ne 12 žaidėjų. Aštuoni iš jų buvo musulmonai, du - etniniai kroatai.

Bosnijos ir Hercegovinos futbolininkams tarptautinio pripažinimo teko laukti ilgiau nei krepšininkams. Pirmąsias FIFA pripažintas draugiškas rungtynes jų rinktinė sužaidė tik 1995 m. lapkritį, kai išvykoje 0:2 nusileido albanams. Belieka tikėtis, kad užpultos Ukrainos komandoms sugrįžimo į normalų sportinį ritmą nereikės laukti kelerius metus.