respublika.lt

R.Ubartas: nenoriu atitrūkti nuo sporto visas tekstasnuotraukos (1)

2020 gegužės mėn. 29 d. 13:38:10
Arūnas ABROMAITIS

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas, disko metikas Romas Ubartas praėjusį antradienį šventė 60-ąjį jubiliejų. Pokalbyje su „Respublika“ lengvaatletis papasakojo apie tai, kaip bandė tapti šuolininku į aukštį, ko reikia geram disko metikui, kodėl „važiavo stogas“ 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse, kuriose iškovotas istorinis auksas ir kaip po sportininko karjeros pabaigos tvyrojusią nežinomybę išsklaidė mėgstamas trenerio darbas.

×
nuotr. 18 nuotr.
60-metį Romas Ubartas pasitinka būdamas treneriu ir šis darbas jam patinka. Stasio Žumbio nuotr.


- Kai į sporto viršūnę kopė Virgilijus Alekna, jis prieš akis turėjo jūsų pavyzdį. Andrių Gudžių galėjo įkvėpti V.Aleknos pergalės. Jūs taip pat turėjote pavyzdį, įkvėpusį disko metimo sektoriuje?

- Be abejo, pavyzdys buvo mano treneris Vytautas Jaras. Jis irgi buvo disko metikas, Lietuvos rekordininkas, laimėjo daug varžybų. Stebėdavome, ir kas vyksta pasaulyje, skaitydavome spaudą, žiūrėdavome, kaip mėto pasaulio metikai. Tuo metu stipriausias buvo amerikietis Makas Vilkinsas (Mac Wilkins). Jis mėtė labai toli. Kaip tik pradėjau savo sportinį kelią ir skaitydavau, kad jis meta 68-69 metrus. Neįsivaizdavau, kaip galima mesti taip toli. Norėjosi ir pačiam tiek numesti.

- Esate daugiau nei 2 metrų ūgio ir su savo fiziniais duomenimis būtumėt tikęs daugeliui sporto šakų. Ar išbandėte kitas šakas ir kada supratote, kad norite būti disko metiku?

- Viskas prasidėjo Panevėžio sporto mokykloje-internate. Pirmoji sporto šaka buvo šuolis į aukštį. Kai atvažiavau į Panevėžį, buvau liesas ir treneris Petras Dromantas nutarė, kad reikia pabandyti. P.Dromantas buvo mano pirmasis treneris. Jis mane surado, atvežė į Panevėžį. Tačiau per metus priaugau daug svorio ir šokinėti į aukštį man nelabai pavykdavo. Prisišokinėjau tik iki trečio atskyrio, tuo ir baigėsi.

Tada treneris paėmė už rankos ir sako: einam, Romai, į metimą. Nuvedė pas Joną Barauską, antrąjį mano trenerį. Taip atsirado mano tikrasis pašaukimas - disko metimas. Tačiau ir ten - mėčiau, bet neįsivaizdavau, kaip viskas bus. Buvo įdomu, bet tik vėliau atsirado didelis noras.

Panevėžio sporto mokykloje žaisdavome ir rankinį, krepšinį. Ta mokykla buvo kalvė, iš kurios išėjo daug čempionų. Perėjome daug sporto šakų ir tai buvo gerai ateičiai. Taip paruošėme kūnus suaugusiųjų sportui. Paskui prasidėjo specializacijos, tačiau bendras pasirengimas vaikystėje ir jaunystėje yra labai geras dalykas.

- Kuo galima paaiškinti, kad lietuviai iš kartos į kartą daug pasiekia disko metime - lietuviška mokykla, tradicijomis, o galbūt tuo, kad mūsų tauta genetiškai tinka šiai rungčiai?


- Lietuviška mokykla buvo stipri, dar iki manęs buvo plejada gerų metikų. Buvo Viktoras Mikėnas, Viktoras Barkalaja, po jų atėjo Anatolijus Pocius, Algimantas Baltušnikas. Toli mėtė ir mano treniruočių kompanionas Jonas Šiaudinis. Tradicijos yra gilios. Be to, nors esame negausi, bet gan aukšta tauta, su tinkamais disko metimui duomenimis. Turime gan šaltus nervus, to reikia susikaupimui. Pats metimas užtrunka sekundę ar mažiau ir per šį laiką reikia susikaupti, pasiekti geriausią įmanomą rezultatą. Susideda daug faktorių. Manau, esame daugiau kaimo vaikai - aukšti, stiprūs, prie darbų. Kaimo darbai sustiprina organizmą.

- Tačiau kaimuose gyventojų mažėja...


- Galbūt svarbiau tai, kad žmonės pasidarė kitokie. Yra didelis informacijos srautas, žmonės ieško geresnių vietų gyventi ir dirbti. Kaimuose vis dar yra aukštų vyrų, jų galima surasti. Tačiau disko metimas - tokia sporto šaka, kurioje reikia sunkiai dirbti, bet ne visada už tą darbą kažką gauni. Aukšti vyrai mieliau nueina žaisti krepšinį. Ten gal ne lengviau, bet komanda yra komanda. O disko metime esi vienas, atsakingas pats už save. Disko metikas turi būti ir aukštas, ir koordinuotas, ir stiprus, ir greitas, ir šoklus. Pats disko metimo judesys yra gan sunkus koordinaciniu požiūriu, jį reikia ilgus metus lavinti.

- Minėjote, disko metikui reikia šaltų nervų. Jų turbūt prireikė ir 1992 m. rugpjūčio 5 d. Barselonoje, kai po pirmųjų dviejų metimų buvote už trejetuko ribų?

- Prisipažinsiu, „stogas važiavo“. Galvojau, kad esu labai stiprus, lengvai, pirmu bandymu įvykdžiau kvalifikacinę normą. Gal per daug savimi pasitikėjau, gal ir truputį apsinuodijau, nes ryte blogai jaučiausi. Po dviejų metimų pajutau, kad reikia kažką daryti. Sakau sau: Romai, reikia susikaupti. Po truputį išlipau iš duobės ir penktu bandymu pasiekiau geriausią rezultatą, aplenkiau nuolatinį konkurentą Jurgeną Šultą (Jurgen Schult). Labai nedaug, bet aplenkiau. Neslėpsiu - po pirmųjų bandymų šiek tiek jaudinausi, jaučiau, kad kažkas ne taip. Svarbu, kad „išlindau“, įvykdžiau tai, ko norėjau aš ir ko norėjo Lietuva.

- 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kai tapote vicečempionu, diską numetėte 67,48 metro, o Barselonoje, kai tapote čempionu - tik 65,12 metro. Kodėl rezultatai taip skyrėsi, gal Barselonoje buvo nepalankios sąlygos disko metimui?


- Atrodė, oras gražus, bet jis buvo karštas ir drėgnas. Galbūt tai šiek tiek trukdė, nes tai yra techninė šaka, kuriai reikia susikaupimo. Jautėsi, oras šiek tiek „spaudžia“. Žinojau, kad esu pasirengęs mesti 67-68 metrus. Kvalifikacijoje 66 metrus numečiau pirmu bandymu, labai lengvai. Tačiau finale svarbu pasiekti tokį rezultatą, kurio užtenka pergalei. Manau, prisidėjo ir jaudulys, ir oro sąlygos. Jos buvo prastesnės nei Seule, kur buvo sausas oras. Ten buvo malonu mėtyti.

Barselonoje oras buvo „sunkokas“. Tai yra mano nuomonė, gal kiti kalbėtų kitaip, tačiau nė vienas sportininkas nenumetė disko 65 metrus, turbūt visi jautė įtampą. Bendri rezultatai rodo, kad kažkas trukdė.

- Dar prisimenate pirmąsias valandas po triumfo? Kokios jos buvo?

- Sunku prisiminti, nes vaikščiojau lyg migloje. Įvyko tai, ką planavau visą sportinį gyvenimą. Juo labiau kad tai buvo pirmasis medalis nepriklausomai Lietuvai, todėl euforija buvo dar didesnė. Prasidėjo įvairūs susitikimai, sveikinimai, man įteikė vėliavą. Įsisąmoninimas, kas įvyko, atėjo truputį vėliau.

- Ar 2002 m., kai baigėte sportininko karjerą, gąsdino nežinomybė?

- Taip. Manau, kad kiekvienas sportininkas, baigęs karjerą, susimąsto, kas bus toliau. Viena vertus, buvau laimingas, kad baigėsi... Gal nereikėtų sakyti, kad baigėsi kančios, bet jau buvo sunku. Jautėsi traumų pasekmės, nervų sistema buvo ne ta. Matyt, kūnas seko ir reikalavo baigti sportuoti. Kita vertus, buvo ir nežinomybė. Kokius trejus metus buvo visokių klaidžiojimų. Tikrai nebuvo lengva. Sportas - kaip liga, sunku iš jo išeiti, bet atėjo laikas. O vėliau po truputį įsivažiavau. Kiek galima galvoti apie tą patį? Atsiranda nauji variantai, siekiai, bandai kažką daryti.

- Tais pačiais 2002-aisiais buvote išteisintas dėl kaltinimų dopingo vartojimu. Ar tai irgi galima vadinti viena iš svarbiausių jūsų pergalių?


- Manau, kad taip. Iš tiesų net nežinau, iš kur atsirado tie kaltinimai ir kodėl mane išteisino, nieko nepaaiškindami. Žinau, kad nieko nevartojau, bet padėtis buvo keista ir aš iki šiol negaliu jos suprasti. Tuo metu man niekas nepaaiškino. Nelabai ir norėjau aiškintis, nes buvau laimingas, kad viskas taip pasibaigė. Aišku, tai yra pergalė, nes sportininkams tokie dalykai sukelia daug problemų.

- Jums, kaip olimpiniam čempionui, priklauso valstybės renta, todėl išgyventumėte ir nedirbdamas treneriu. Kas jus motyvuoja šiam darbui?

- Sunku pasakyti. Man paprasčiausiai patinka. Nežinau, ar dirbu gerai, ar blogai, bet man patinka trenerio darbas. Ką aš moku? Moku tik išmokyti kitus, kaip mesti diską, stumti rutulį. Jei žmogui nepatinka, jis nedirba, eina kažkur kitur. Žmogus turi stengtis dirbti tai, kas jam teikia malonumą ir duoda rezultatą. Kitu atveju, būtų sunku išsilaikyti.

Be to, trenerio darbas leidžia išlikti sporte, o aš nenoriu nuo jo atitrūkti. Priklausau senjorų klubui, pakilnoju štangą, nors svoriai, žinoma, jau kiti. Be sporto būtų sunku. Jei sportavai visą gyvenimą, raumenys reikalauja tonuso. Sportavau 27 metus ir visą tą laiką stiprinau raumenis. Tiek jie, tiek sausgyslės bei sąnariai turi visą laiką būti tonuse, kitu atveju, prasideda traumos, ligos, depresija. Reikia judėti, nuolat judėti.

Faktai


Romas Ubartas

Gimė 1960 m. gegužės 26 d. Mikytų kaime, Šilutės rajone.

Sporto šaka
- lengvoji atletika (disko metimas).

Asmeninis rekordas - 70,06 m.

Pareigos - Vilniaus miesto sporto centro treneris.

Svarbiausi laimėjimai: olimpinėse žaidynėse 1988 m. iškovojo sidabro, 1992 m. - aukso medalius. 1986 m. - Europos čempionas, 1986 ir 1990 m. - „Geros valios“ žaidynių čempionas.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATIDAROMAS: po keleto mėnesių pertraukos, kurią lėmė koronaviruso pandemija, liepos 15 dieną lankytojams bus atidaromas viršutinis Eifelio bokšto aukštas.
  • BEDARBIAI: JAV toliau lėtėja atleidimų tempas – praėjusią savaitę prašymus bedarbio išmokoms gauti pateikė 1,3 mln. amerikiečių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate patenkinti pirmaisiais metais, nugyventais prezidentaujant G.Nausėdai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +11 C

+12 +13 C

 

+16 +17 C

 +18 +20 C

+16 +19 C

 

+19 +21 C

0-3 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1286 PLN - 4.4765
RUB - 80.4584 CHF - 1.0624
GBP - 0.8992 NOK - 10.6885

Nuorodos