Rinktinė svarbesnė už kiemo interesus

Išlikimo kova

Klaipėdoje praėjusį savaitgalį vyko pirmojo atrankos etapo 2-osios grupės turnyras. Iš viso yra du etapai, taigi rankiniu mažiau besidomintiems žmonėms gali pasirodyti, kad tikslas jau visai netoli. Realybė kiek kitokia. Į atkrintamąsias varžybas Lietuvos rinktinė yra patekusi daug kartų, o štai peržengti šio barjero niekaip nepavyksta. Pasaulio čempionate mūsų rankininkai žaidė tik kartą, dar 1997 m. Atkrintamosiose varžybose varžovai būna gerokai stipresni nei pirmame etape. Aišku, kad taip bus ir šįkart, todėl birželį rinktinei prireiks visų rezervų.

Klaipėdoje gretos buvo anaiptol ne pilnos. Dar prieš turnyrą buvo aišku, kad nežais Jonas Truchanovičius, Gerdas Babarskas, Benas Petreikis, Valdas Drabavičius, Lukas Simėnas. Kai kurie iš jų rinktinei yra tiesiog svarbūs, kai kurie - ypač svarbūs. J.Truchanovičius yra vienas iš dviejų lietuvių, žaidžiančių Čempionų lygoje, G.Babarskas - bene patikimiausias gynybos ramstis. Netekčių sąrašas rodo, kokioje nelengvoje padėtyje buvo atsidūrusi A.Juškėno treniruojama komanda.

Pirmame mače lietuviai 36:20 pamokė Izraelio rankininkus, antrame 24:20 įveikė gruzinus, tačiau bėdų dėl traumų vis daugėjo, o dvi pergalės dar nieko negarantavo. Reikėjo trečiosiose rungtynėse nugalėti latvius, ir lietuviai tai padarė rezultatu 29:27. Pasak A.Juškėno, svarbiausias faktorius buvo ne meistriškumas, o atsidavimas, charakteris: „Negalėjome pademonstruoti meistriškumo, nes nebuvo iš kur jo paimti. Prieš rungtynes buvome netekę 4-5 žaidėjų. Prieš pat rungtynes buvo visiškai neaišku, ar galės žaisti Aidenas Malašinskas. Jis išėjo į aikštelę tik dėl skausmą malšinančių vaistų. To mes negalėjome numatyti. Maždaug 8 min. praradome pagrindinį gynėją Vaidotą Grosą. Nebuvo kalbos apie meistriškumą, buvo kalba apie išgyvenimą. Reikėjo kažkaip išgimdyti tą pergalę. Ačiū Dievui, mums tai pavyko.“ Antrasis Čempionų lygoje žaidžiantis lietuvis A.Malašinskas net ir traumuotas lemiamose rungtynėse pelnė 10 įvarčių.

Nusipelnę pagyrimo

Latvijos rinktinės elitui niekas nepriskiria, bet ir silpna ji nėra. Garsiausias jos žaidėjas, 212 cm ūgio Dainis Krištopanas, pernai perėjo į Čempionų lygos laimėtojo Skopjės klubo „Vardar“ gretas. „Žinojome, kad tai stipri komanda, turinti lyderį D.Krištopaną, kuris žaidžia pačiu aukščiausiu lygiu. Iš Vokietijos atvyko Aivis Jurdžas. Jie turėjo penkis gerus žaidėjus, mes tam ruošėmės. O dėl taktikos, nustebino tai, kad jie pradėjo asmeniškai dengti A.Malašinską. Tai truputį išmušė iš vėžių, bet manau, kad susitvarkėme. Labiau nesisekė gynyboje nei puolime“, - rungtynes komentavo A.Juškėnas.

Išretėjusios gretos suteikė progą išbandyti mažiau rinktinėje žaidusius rankininkus. Kai kurie iš jų yra A.Juškėno auklėtiniai ir Klaipėdos „Dragūno“ klube. „Likau patenkintas „Dragūno“ žaidėjais - Luku Juškėnu, Žanu Gabrieliumi Virbausku, trečiosiose rungtynėse ir Laurynu Palevičiumi. Jie rinktinėje yra dar gana nauji žaidėjai ir sužaidė gana stipriai. Gal ne tai, kad jie nustebino, nes giliai širdyje to tikėjausi. Tiesiog tai rodo, kad dirbame teisingai. Be to, Gintaras Cibulskis žaidė taip, kaip geriausiais savo laikais, tikrai pagelbėjo rinktinei“, - svarstė treneris. Jis pagyrė ir vartininkus Giedrių Morkūną bei Vilių Rašimą.

2019 m. pasaulio čempionatas vyks Danijoje ir Vokietijoje. Kelialapius jau turi šeimininkai ir čempionė, titulą ginsianti Prancūzijos rinktinė. Dar viena laimingoji komanda paaiškės po dabar vykstančių Europos pirmenybių. Bilietą gaus čempionai arba ta rinktinė, kuri bus geriausia po prancūzų, danų ir vokiečių. Iš viso Europai skirta 13 vietų, birželį bus kovojama dėl devynių kelialapių. Lietuviams atkrintamosiose varžybose teks žaisti su kažkuria iš Europos čempionate žaidžiančių komandų.

Burtai bus ištraukti sausio 27 d. „Nesinori gauti varžovų iš paties elito - danų, prancūzų, norvegų. Prancūzų jau negausime, danų ir vokiečių - taip pat. Nesinori gauti komandų iš geriausių penketuko, o paskui jau nėra didelio skirtumo, nes tai vis tiek bus labai stiprios rinktinės. Tačiau jei mes surinksime visus stipriausius, galėsime tikėtis gero rezultato. Jei nesurinksime, tada bus labai sunku“, - teigė A.Juškėnas. „Liko vienas žingsnis iki svajonės išsipildymo. Reikia tikėtis šiek tiek sėkmės burtuose. Manau, kad galime, visiems susirinkus, pakovoti dėl kelialapio“, - po rungtynių su latviais sakė A.Malašinskas.

Saboniai ir ilgauskai

Rezervai nėra dideli, o ilgas netekčių sąrašas Lietuvos rinktinei yra įprasta problema. A.Juškėnui ir anksčiau dažnai tekdavo susitaikyti su tuo, kad atvykdavo ne visi pajėgiausi rankininkai, tačiau šįkart treneris neslėpė nuoskaudos. Jo nuomone, ne visi vienodai norėjo žaisti rinktinėje: „Lietuvos rankinyje nedaug ir teturime aukščiausio lygio žaidėjų, nedaug teturime finansinių galimybių. Kad pasiektume kažkokį rezultatą, turime visi daryti savo darbą labai gerai, 100 proc. Ar dabar visi padarėme tą darbą, ar visi neatvykę žaidėjai padarė viską, kad būtų rinktinėje? Aš tuo labai abejoju.“

Norėdamas paaiškinti savo žodžius, treneris prisiminė du krepšininkus - Arvydą Sabonį ir Žydrūną Ilgauską. Pastarasis rinktinėje nežaidė. Visada būdavo lyg ir svarių priežasčių, bet faktas lieka faktu - Ž.Ilgauskas neatvykdavo. „Mano įsitikinimu, žaidėjai, atstovaujantys Lietuvai, gali būti skirstomi į dvi kategorijas - sabonius ir ilgauskus. Ar mes visi buvome saboniai? Tuos, kurie buvo aikštelėje, visus juos laikau Lietuvos rankinio saboniais. Tų, kurie neatvyko dėl įvairiausių priežasčių, aš, nors ir be jokio pasmerkimo, klausiu: ar jūs padarėte viską 100 proc. ir tikrai negalėjote atvykti? Jei taip, tada ir jūs būsite saboniais. Bet man atrodo, jūs nepadarėte visko 100 proc. Kai kurie iš jūsų“, - neslėpė A.Juškėnas.

Treneris akcentavo, kad reikalingas kiekvieno žaidėjo indėlis: „Atrasti dar daugiau vidinių resursų tiesiog nėra iš kur. Lietuvos rankinyje daugiau resursų nebėra. Didelis dėkui V.Grosui, kurio žaidimas rinktinėje nebuvo planuotas, jis nebuvo iš anksto įspėtas. Susiklostė tokia situacija, kad praradome tris centro gynėjus - J.Truchanovičių, G.Babarską ir L.Simėną. Prieš savaitę paskambinus, Vaidas viską metė ir atvažiavo į rinktinę. Didelė pagarba senajai mūsų gvardijai. Ar naujesnioji karta padarys viską lygiai taip, man didelis klausimas.“

A.Juškėnas nenorėjo atskleisti, apie kuriuos iš neatvykusių žaidėjų jis kalba, bet nenorėjusiems atvykti priminė, kad ne viskas šiame pasaulyje matuojama pinigais: „Kartais nugali kiemo interesai, o ne rinktinės. Puikiai suprantu, kad žaidžiant Lietuvos rinktinėje kažkas prarandama. Kažkas praranda laiką, kažkas gali prarasti pinigus. Bet, mano įsitikinimu, jie neįvertina to, ką gauna. Ir tai nėra matuojama pinigais. Tai matuojama emocijomis. Labai norėčiau, kad jie tai suprastų. Ateis laikas, kai pasibaigs sportas, aš nebūsiu treneris, jie nebus žaidėjai. Tačiau tai, ką gauna čia būdami, jie turėtų vertinti“, - sakė rinktinės strategas.

Jei Lietuvos rankininkai nori po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos dalyvauti pasaulio čempionate, pasistengti turės visi. „Manau, federacija padarė jei ne viską, tai beveik viską. Tie, kurie buvo aikštelėje, ir mes, treneriai, padarėme tai, ką galėjome. O tie vyrai, kurie neatvyko, ar sau atsakys, kad tikrai 100 proc. negalėjo atvykti? Daugelis - taip, bet kai kurie - ne. Neskelbsiu pavardžių, jie patys supras, apie ką kalbu. Mano nuomone, turime maždaug 30 rankininkų, o tokių, kurie gali žaisti aukščiausiu lygiu, - duok Dieve, 15. Kiti vyrai atvažiuoja, stengiasi, bet jie nėra aukščiausio lygio žaidėjai, jie turi ir darbus. Ir visi kažką aukoja vardan tos Lietuvos. Tai arba visi aukojame, arba nieko nebus“, - akcentavo A.Juškėnas.

Lentelė

1. Lietuva 3 0 0 89-67 6

2. Latvija 2 0 1 80-78 4

3. Gruzija 0 1 2 64-71 1

4. Izraelis 0 1 2 71-88 1

(vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, taškai)

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“