- Nuo pirmųjų rungtynių prabėgo jau daugiau nei 25 metai, dar pamenate mūšį su vokiečiais? Koks buvo lietuvių debiutas? - „Vakaro žinios“ paklausė pirmojo Lietuvos vyrų regbio-15 rinktinės trenerio Sigito Kukulskio.

- Tai buvo atranka į pasaulio čempionatą, kuris 1995 m. vyko Pietų Afrikos Respublikoje. Mūsų grupėje žaidė trys komandos, be lietuvių dar buvo vokiečiai ir latviai. Su kiekviena varžove reikėjo sužaisti po mačą, burtai lėmė, jog pirmas mūsų iššūkis bus rungtynės išvykoje su Vokietijos rinktine. Ten vykome autobusu. Pakeliui sustojome Lenkijoje ir sužaidėme draugiškas rungtynes su vietos komanda. Šią dvikovą mes laimėjome 24:5. Tiesa, pamenu, jog viena iš siuvyklų Lietuvoje buvo pasiuvusi mums regbio aprangas, tačiau per rungtynes Lenkijoje pusę jų buvo suplėšytos. Tiesiog jos nebuvo tam pritaikytos, ten išvis kažkoks „akmens amžius“ buvo, tačiau tik tokia medžiaga mūsų šalyje tuomet tebuvo.

Tačiau, kai nuvykome į Berlyną ir įėjome į rūbinę, radome du didelius krepšius su aukščiausios to laikmečio kokybės aprangomis, išpuoštomis lietuviškomis spalvomis. Anksčiau, dar socializmo laikais, su Šiaulių „Vairo“ klubu važiuodavome į turnyrus Hanoveryje. Pirmą kartą ten išvykome 1980 m. ir susipažinome su vokiečių šeima, iš kurios žmona žaidė regbį. Jie atvykdavo ir pas mus į Šiaulius, ir mes su šeima pas juos vykdavome, visą laiką bendravome. Pasirodo, jie, mums nežinant, ir nupirko tas aprangas. Buvome labai patenkinti, jog neatrodysime suplyšę ir vargani. Į stadioną išėjome aukštai pakeltomis galvomis.

Deja, tą mačą pralaimėjome, atrodo, 5:31. Pagal žaidimą vokiečiai buvo toliau pažengę nei mes. Antrose rungtynėse Šiauliuose mūsų laukė latviai. Visą mačą lijo lietus. Pirmavome 6:0, bet per teisėjo pridėtą laiką paskutinėmis sekundėmis pralaimėjome 6:7. Kadangi mano ambicijos buvo nepatenkintos, nepatekome į finalą, atsistatydinau iš trenerio pareigų.

- Kokias treniruočių sąlygas regbininkai anuomet turėjo?

- Dauguma rinktinės regbininkų buvo iš mano treniruojamos „Vairo“ komandos. Pirmose rungtynėse iš Kauno galbūt buvo penki žaidėjai ir vienas vilnietis. Kadangi pagrindas buvo šiauliečiai, rinktinės treniruotės labai daug nesikeitė nuo įprastų klubo treniruočių. Iš tiesų sąlygos, kiek pamenu, nelabai kokios būdavo. Į centrinį stadioną mūsų beveik niekada neįleisdavo, taigi treniruotis tekdavo ir mokyklų aikštelėse. O žiemą eidavome į lengvosios atletikos maniežą, į sporto sales. Tačiau, kaip žaidžia kitos komandos, kas naujo regbio pasaulyje, mes neturėjome jokios informacijos. Tiesa, jau būdavo kažkiek ir satelitinių antenų, kažkiek rungtynių galėdavai pamatyti. Tačiau tuomet labiau koncentravomės į regbį-7, kurio rinktinė pradėjo žaisti metais anksčiau. Taigi daug taktikų ir nebuvome sukūrę.

- Ar prieš pirmąsias rungtynes nebuvo sunku apsispręsti imtis trenerio pareigų? Nesibaiminote atsakomybės, juk pirmam praskinti kelius visada sudėtingiau?

- Iš tiesų apsispręsti sunku nebuvo. Tuomet dar buvau jaunas, o jauni juk turi dideles ambicijas, nori parodyti, kad gali kažką padaryti. Tiesiog rinktinėje buvo dauguma žaidėjų iš komandos, kurią treniravau. Tuomet nei komandų šalyje, nei trenerių daug nebuvo, nebuvo iš ko rinktis. Ir laikmetis toks, kai niekas pinigų nemokėjo, viskas buvo grįsta entuziazmu. Ne tik federacija pinigų neturėjo, valstybė jų irgi neturėjo. Juk kiekvieną dieną nežinojai, kas bus rytoj.

- Per karjerą esate vadovavęs ne tik regbio-15, bet ir regbio-7 rinktinei, taip pat ir „Vairo“ klubui. Galite palyginti darbus su nacionaline komanda ir klubu?

- Tais laikais nebuvo sunku vadovauti komandoms, nes visi buvo entuziastai. Šiais laikais galbūt būtų sunkiau, nes ateina visi su savo principais, savo pageidavimais. Dabar suburti komandą yra sudėtingiau, nes visi nori kažką gauti, kažką turėti. Šiandien suburti entuziastus yra sunku, tiesiog žmogus turi būti tam pasišventęs. Anuomet nebuvo sunku nei apsispręsti, nei vadovauti rinktinei, kadangi visi tiesiog norėjo žaisti regbį. Tame niekas neieškojo kažkokios, pavyzdžiui, materialios, naudos. Tais laikais visiems buvo svarbu laikyti Lietuvos vėliavą, visi norėjo būti lietuviais ir kovoti už Lietuvos vardą, jį garsinti.

- Kai pats žaidėte regbį, atstovavote „Vairo“ klubui, buvote jo kapitonas, vėliau tapote treneriu. Visą laiką buvote ištikimas vienai ekipai. Nekilo minčių išbandyti save kitur, galbūt kelti sparnus į užsienį?

- Tiesiog jaučiau atsakomybę. „Vairas“ įsikūrė 1973 m., o aš ten atėjau 1975 m. Iš tiesų vaikystėje turėjau kitokių, su regbiu nesusijusių, sportinių tikslų, bet dėl tam tikrų priežasčių jų negalėjau įgyvendinti. Paskui atsirado galimybė tikslus įgyvendinti per regbį. Taigi į „Vairą“ atėjau būdamas jaunas ir su didelėmis ambicijomis. Ir regbyje man sekėsi. Vėliau „Vairo“ klube 10 metų buvau kapitonu. Galiausiai, kai treneris išvyko į JAV, nebuvo kam perimti klubo vairą. Norinčiųjų nebuvo, teko kapitonui. Tuomet man buvo gal tik 31-eri, buvau tarsi įmestas „į karštą tašką“. Tačiau turėjau dirbti, juk negalėjau visko mesti ir palikti likimo valiai. Tiesiog neturėjau teisės visko mesti. Žinoma, kartu dirbau ir kitus darbus, juk kažkaip reikėjo išgyventi. O iš regbio išgyventi ir išlaikyti šeimos negalėjai. Kasmet galvodavau, jog šiemet jau tikrai baigsiu čia darbą, tačiau taip 24 metus vis ir „pabaiginėdavau“. Prieš trejus metus treneriu „Vairo“ klube pradėjo dirbti mano auklėtinis Gediminas Marcišauskas. Ramia sąžine galėjau viską atiduoti į jo rankas. Jis puikiausiai veda „Vairą“ į priekį. Tiesa, buvo pasiūlymų išvažiuoti į kitą valstybę, buvo darbo pasiūlymų ir iš kitų Lietuvos klubų, bet nesiryžau, tiesiog, pasikartosiu, negalėjau savo klubo palikti likimo valiai.

- Kuo dabar užsiimate? Nenutolote nuo regbio?

- Kadangi anksčiau nebuvo kam ruošti jaunimą, o man jo reikėjo, kad būtų paskui pamaina suaugusiųjų komandoms, ėmiausi pats dirbti su jaunimu. Taigi dirbdamas su suaugusiais regbininkais, kartu treniravau ir jaunimą. Kai išėjau iš pagrindinės „Vairo“ komandos, pradėjau darbus Šiaulių sporto gimnazijoje, kur ruošiame aukšto meistriškumo sportininkus. Taip pat Šiaulių regbio akademijoje treniruoju vaikus ir dar turiu savo mokyklėlę, kur dirbu su mažyčiais vaikais. Galima sakyti, ruošiu pamainą pagrindinei „Vairo“ komandai. Nuo regbio niekur nepabėgau, tačiau tuo aukštu, rinktinių lygiu, jau nebedirbu.

- Šiauliai vadinami Lietuvos regbio sostine. Kaip manote, kodėl būtent Saulės miestui atiteko toks titulas (dėl komandų skaičiaus, pačių žaidėjų savybių, regbio istorijos mieste ar pan.)?

- Viskas ne per vieną dieną įvyko. Regbyje mūsų ant rankų niekas nenešiojo. Kaip minėjau, anksčiau mūsų net neįleisdavo į stadionus, neva regbininkai jį „išars“. Tačiau po truputį mes pradėjome žaisti aukštesniu lygiu - tapome Lietuvos čempionais, paskui kovojome Tarybų Sąjungos aukščiausios lygos pirmenybėse. Taigi išsikovojome šiokį tokį vardą ir į mus pamažu pradėjo žiūrėti teigiamai. Žinoma, daug kas priklauso nuo sporto ir miesto vadovų. Atėjo laikas, kai jie pasikeitė ir į mus pradėjo žiūrėti kitaip. Pasidarėme lygiaverčiai su kitomis sporto šakomis.

Šiuo metu Šiauliuose yra trys regbio klubai, neskaičiuojant jų antrų komandų. Nė vienas kitas Lietuvos miestas tiek jų neturi. Tiesa, anais laikais Kaunas turėjo daug komandų, bet dabar situacija pasikeitusi. Taigi ir Lietuvos rinktinių žaidėjų daugiausiai iš Šiaulių, ir bazės čia geriausios, ir trenerių daug dirba. Taip pat turime ir sporto mokyklą, ir akademiją. Turbūt dėl to simboliškai ir vadinami Šiauliai regbio sostine.

- Pasižiūrėjęs į laikus, kai pats žaidėte ir dabar, galite pasidžiaugti, jog viskas gerėja, kad Lietuvos regbis eina į priekį?

- Neabejotinai. Atsirado daugiau regbininkų, atsirado daugiau taškų - miestų, miestelių, kuriuose žaidžiamas regbis. Manau, taip nutiko dėl gero Lietuvos regbio federacijos darbo. Atsirado didesnis finansavimas. Yra galimybė rašyti projektus ir gauti papildomų lėšų, yra galimybė, kylant rezultatams, rasti rėmėjus. O lėšos atriša rankas, gali daugiau padaryti dėl regbio Lietuvoje gyvavimo. Iš tiesų abiejų mūsų rinkinių rezultatai pastaruoju metu yra aukšto lygio. Rezultatai gerėja, masiškumas didėja, tik gaila, kad negalime turėti daug trenerių. Juos paruošiame, bet sunku išlaikyti, nes atlyginimai maži. Žinoma, gali susirasti papildomą veiklą, bet tada nukenčia pagrindinis darbas.

- Didžioji dalis gyvenimo atiduota regbiui. Ką jis jums reiškė karjeros pradžioje ir ką reiškia dabar?

- Jaunystėje tai reiškė daug, dabar galbūt tai labiau sieju su darbu. Kai tik regbis atsirado mano gyvenime, jis iškart užvaldė. Pirmiausia buvo ambicijos, tada atsakomybė, o paskui darbas. Tokie gyvenimo su regbiu etapai.