Regbio kamuolį iškeitė į lanką ir strėles

Pirmas medalis

Lietuvos uždarų patalpų šaudymo iš lanko čempionato Alytuje paprastųjų lankų moterų varžybose S.Sinkevič („Lankininkų sporto klubas") iškovojo sidabro medalį. Finale ji po papildomo šūvio 5:6 turėjo pripažinti Halinos Radvilienės („Ugninė strėlė") pranašumą. Bronzos medalį pelnė Jūratė Kochaitė („Ugninė strėlė").

„Tai buvo mano pirmosios varžybos karjeroje. Tikrai nesigailiu, kad ten dalyvavau. Iš tiesų man labai patiko. Dėl to, kad nepavyko iškovoti aukso medalio, apmaudo nejaučiu. Juk tai pirmosios mano varžybos, o jau pelniau sidabrinį apdovanojimą. Taigi labai džiaugiuosi dėl tokio pasirodymo. Tiesa, treneriai tikėjosi, jog tapsiu čempione, tačiau blogai atlikau paskutinį šūvį. Turbūt koją pakišo jaudulys", - pasakojo S.Sinkevič.

Mergina kol kas dar nežino, kokios kitos varžybos jos laukia. Mat sportininkė planuoja pakeisti lankų grupes. Paprastuosius lankus S.Sinkevič ketina iškeisti į olimpinius: „Reikės pradėti viską iš naujo, vadinasi, reikės iš naujo mokytis. Viskas keisis ir, norint vėl priprasti prie naujos grupės, reikės laiko."

S.Sinkevič negalėjo tiksliai prisiminti, tačiau, jos manymu, šaudyti iš lanko ji pradėjo 2019 m. vasarą. „Tuo metu dar žaidžiau regbį. O kai turėdavau laiko ir leisdavo galimybės, eidavau į Vingio parką pašaudyti iš lanko. Dabar nuolat šaudau jau apie pusmetį", - teigė lankininkė.

Paklausta, kaip susidomėjo šia sporto šaka, kuo ji patiko, S.Sinkevič pripažino, jog lankai ją domino dar vaikystėje. Nors tuomet mergina net nežinojo, kad egzistuoja tokia sporto šaka.

„Vaikystėje lanką pasigamindavau iš tamprios gumos. Padarydavau tarpą lazdos viršuje bei apačioje, kad galėčiau gumą įterpti ir įtvirtinti. Vietoj strėlių naudodavau paprastus pagaliukus nusmailintais galais", - prisiminimais dalijosi sportininkė.

Išdrįso pabandyti

Nuo to laiko iki dienos, kai į rankas ji paėmė tikrą sportinį lanką, praėjo daug metų. Pasak S.Sinkevič, susidomėjimas ir smalsumas pabandyti kilo tuomet, kai šalia regbio stadiono ji matydavo šaudyklą, kurioje yra šaudoma iš lankų.

„Vis nedrįsdavau žengti pirmojo žingsnio ir ten nueiti. Manydavau, kad nepavyks įtempti lanko. Aišku, dabar tai skamba juokingai. Praėjo nemažai laiko, kol galiausiai išdrįsau. Tuomet vieną vasaros popietę treneris paklausė, gal noriu pagaliau pabandyti ir iššauti iš lanko? Aš kukliai nedrįsau atsakyti „taip", kiek „spyriojausi". Tad jis tiesiog nuėjo paimti man lanko. Nuo to viskas ir prasidėjo, - pasakojo S.Sinkevič. - Pasirodo, skiriasi net ir lankų „stiprumas". Taigi, lanką, kurį man parinko treneris, galėjau lengvai įtempti."

Pastarasis pirmasis sportininkės šūvis ir buvo iš paprastojo lanko. S.Sinkevič teigimu, paprastieji lankai puikiai tinka pradedantiesiems: „Jie padeda judėti po truputį į priekį, žingsnelis po žingsnelio."

Į klausimą, ar turi sportinių svajonių, susijusių su šaudymu iš lanko, mergina atsakė neigiamai. Tačiau, pasak S.Sinkevič, ji, be abejonės, turi tikslų ir stengiasi eiti jų link. Nors jų atskleisti visiems juk nebūtina.

„Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia profesionalių trenerių. O Lietuvoje jų nėra. Tad jeigu nori tobulėti šioje sporto šakoje, tektų vykti treniruotis į užsienį", - pridūrė lankininkė.

Patiko veržlumas

S.Sinkevič žaisti regbį pradėjo būdama 12 metų. Pirmiausia ji atstovavo Vilniaus regbio akademijos (VRA) klubui, vėliau gynė Vilniaus „Geležinio vilko" regbio klubo garbę.

„Regbyje dauguma buvo draugiški. Patiko šios sporto šakos „judesys", veržlumas. Regbis suteikė galimybę įgyti drąsos, o pastarosios man labai reikėjo. Tačiau tai - jau kita istorija. Taip pat labai patiko atmosfera, veiksmas. Per treniruotes galėdavai kaip reikiant išsikrauti. Turbūt ne daugelyje sporto šakų gali nuversti priešininką, prasiveržti, bėgti. Tiesą sakant, pastaroji sporto šaka mane pakeitė", - atviravo S.Sinkevič.

Mergina pripažino, jog žaidžiant regbį pasiekimų būta nemažai, visus būtų net sudėtinga išvardyti: „Su VRA klubu dalyvavome įvairiuose tarptautiniuose regbio turnyruose Čekijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Ne kartą užėmėme ir prizines vietas. Žinoma, Lietuvos čempionate ne kartą triumfavome ir ne kartą vėl apgynėme titulą su VRA klubu", - pasakojo buvusi regbininkė.

Pasak S.Sinkevič, turbūt visoms merginoms, žaidžiančioms regbį, bent kartą tikrai teko išgirsti nuomonę, kad tai yra ne moteriška sporto šaka. „Mokykloje sakydavo: „Tokia aukšta, graži mergiotė, o pasirinko vyrišką sportą. Eik į tinklinį ar pan. Juk taip susigadinsi sveikatą." Tačiau aš į tokias kalbas nekreipiau dėmesio. Nes man šis sportas labai patinka", - kalbėjo
S.Sinkevič.

Ji dar pridūrė, jog sportas yra sportas ir nereikia išskirti šakų, kurios neva yra vyriškesnės ar moteriškesnės. „Žinoma, reikia turėti savo nuomonę. Tačiau, jeigu matai, kad mergina užsiima sporto šaka, kurioje daugiau vyrų nei moterų, tai dar nereiškia, kad jai reikia piršti savo grubią nuomonę. Jeigu jai tai patinka ir čia ji jaučiasi gerai, tiesiog reikia palinkėti sėkmės, kad eitų tik į priekį. Reikia ją paskatinti, pasidžiaugti už ją", - pridūrė buvusi regbininkė.

Platus spektras

Tačiau šaudymas iš lanko ar regbis anaiptol nėra vienintelės S.Sinkevič per karjerą išbandytos sporto šakos. Jų buvo daug daugiau. Teko žaisti ir krepšinį, ir futbolą, ir tinklinį, ir stalo tenisą, taip pat S.Sinkevič ir plaukė, ir irklavo.

„Iš tiesų krepšinis man irgi gerai sekasi. Mokykloje žaidžiau krepšinį, atstovavau mūsų klasės komandai. Tarpklasiniame turnyre užėmėme pirmąją vietą. Gerai sekasi žaisti ir tinklinį. Teko atostogų metu Italijoje vienose rungtynėse sužaisti su Italijos klubu. Kalbant apie užsienį, su regbio klubu VRA esu turėjusi treniruočių ir varžybas Čekijoje, o Italijoje teko su „Rugby Frascati" regbio-15 klubu pasitreniruoti. Taigi sportas leido ir pakeliauti. Beje, esu turėjusi pasiūlymų išvykti žaisti regbį į Ispaniją. Tačiau neišvykau, nes dar mokiausi mokykloje. Nenorėjau nesulaukus pilnametystės išvykti į svetimą šalį. Norėjau baigti mokslus, 12 klasių", - pasakojo sportininkė.

Šiuo metu merginos gyvenime sporto yra kiek mažiau. Dabar ji mokosi fotografijos paslapčių. Taigi ne tik lankas, bet ir fotoaparatas dažnai būna jos rankose.

„Kai lankiau regbio treniruotes, sporto mano gyvenime buvo labai daug. Beveik kiekvieną dieną eidavau į treniruotes. Stengdavausi, nes norėjau šioje sporto šakoje pasiekti aukštesnį lygį. Turėjau daug motyvacijos ir užsispyrimo, net jeigu ir sulaukdavau iš trenerių nemažai pastabų. Tačiau vis tiek nenuleisdavau rankų ir judėdavau toliau. Tai man leido pasiekti gana neblogų rezultatų. Juk, pavyzdžiui, į Lietuvos moterų regbio rinktinę patekau būdama 15-16 metų. Turiu gerą koją - taikliai spardau. Manau, jeigu nori pasiekti gerų rezultatų, turi daug ir atkakliai dirbti, skirti tam daug laiko. Tai galioja visoms sporto šakoms. Tačiau, žinoma, nereikia pamiršti ir poilsio. Pastarasis irgi prisideda prie rezultatų kokybės", - teigė S.Sinkevič.