Rankinio klubai sukasi užburtame rate

Finalo ketverto turnyras praėjusį savaitgalį vyko Estijoje, Viljandžio mieste. Lietuvos klubai krito pusfinaliuose - „Šviesa" pusfinalyje 26:27 nusileido Piolvos komandai „Serviti", „Dragūnas" 26:30 pralaimėjo turnyro šeimininkei „Viljandi". Kovoje dėl bronzos vilniečiai nugalėjo klaipėdiečius 37:30, o auksas atiteko „Viljandi" rankininkams, finalą laimėjusiems 28:21. Beje, Estijos klubai dvi pirmąsias pozicijas užėmė ir reguliariajame sezone.

Nors „Dragūnas" neapgynė titulo, jo vadovas ketvirtosios vietos nevadina nesėkme. „Esame nusivylę, bet nelabai stipriai, nes mūsų sudėtis šį sezoną nėra labai pajėgi. Svajoti visada galima, mes ir svajojame, tačiau, jeigu būsime „biedni", bet teisingi, ketvirta vieta yra daugiausia, ką galėjome pasiekti. Turėtume ja didžiuotis, nors ir nesididžiuojame.

Turėjome šansą patekti į finalą. Buvo įtemptos rungtynės, kai kuriais momentais tiesiog privalėjome pelnyti įvarčius, bet nepataikėme ir nepatekome į finalą. O rungtynėse dėl trečios vietos tiesiog subyrėjome. Turbūt mums neužtenka jėgų žaisti dvejas tokias rungtynes iš eilės, nes mūsų rotacija žymiai mažesnė. Taigi jausmas dvejopas. Esame šiek tiek nusivylę, kad nepavyko laimėti medalių, bet dalyvavimas finalo ketverte mūsų klubui šiuo metu yra didelis pasiekimas", - „Dragūno" pasirodymą komentavo A.Juškėnas.

Su Klaipėdos klubo direktoriumi kalbėjomės ne tik apie Baltijos lygos sezoną, bet ir apie rankinio klubų padėties skirtumus Lietuvoje ir Estijoje bei sunkų kelią į profesionalumą.

- Kaip čia yra, kad Estijos rinktinė tarp trijų Baltijos šalių yra silpniausia, o jos klubai - stipriausi?

- Tai lemia klubų galimybės. Manau, jei palygintume visų Estijos ir visų Lietuvos klubų biudžetus, mes labai stipriai pralaimėtume. Kitas dalykas - tokiose mažose šalyse komandų pasiekimai labai priklauso nuo tuo metu esančių vietinių žaidėjų lygio. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo tikrai neprasta 1986 m. gimusių rankininkų karta. Tie žaidėjai sudarė daugelio komandų pagrindą. Vėliau buvo geros 1990, 1996 m. kartos. Taip sutapo, kad dabar Lietuvoje turime „skylutę", bent jau mano nuomone. Neturime 2000, 2002 m. gimimo gerų žaidėjų, jie tiesiog neužaugo ar jų neišugdėme.

O estai kaip tik turi gerus tų metų žaidėjus. Estijos komandos suformuotos iš minėto amžiaus rankininkų, kurie būtent dabar gali demonstruoti gerą žaidimą, yra tam subrendę. Tačiau tikiuosi, kad mes turėsime neblogą 2004 m. kartą. Šiuo metu jie dar negali žaisti visu pajėgumu, bet gali būti, kad po kelerių metų šiek tiek „persiversime".

Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos klubai tobulėtų. Reikia padidinti biudžetus, kad klubai pritrauktų pajėgius užsieniečius. Taip, mūsų klube yra keturi ukrainiečiai, bet jie čia yra ne todėl, kad yra labai geri, o todėl, kad klubo galimybės leido pasikviesti tik juos. Estai gali sau leisti pasikviesti geresnius, brangesnius užsieniečius.

Toks būtų atsakymas į klausimą, kodėl estų klubai dabar yra stipresni. Nors tas „stipresni" - labai santykinis dalykas. Mes rungtynes su „Viljandi" pralaimėjome paskutinėmis minutėmis. „Šviesa" su Piolvos komanda kovojo iki paskutinių sekundžių. Manau, kad jei rungtynės būtų vykusios ne Estijoje, o Lietuvoje, finalas būtų lietuviškas. Jei rungtynės būtų vykusios Latvijoje, manau, finale būtų po vieną Lietuvos ir Estijos komandą.

- Jūsų žodžius tarsi patvirtintų faktas, kad pernai, kai finalo ketverto turnyras vyko Klaipėdoje, finalas buvo lietuviškas.

- Finalo ketvertas yra tokios varžybos, kuriose vienas ar kitas teisėjo švilpukas gali nulemti labai daug. Bet kuri komanda gali nugalėti bet kurią, susideda daug smulkių dalykų. Sakykime, mes į finalo ketvertą atėjome praradę vieną žaidėją ir mums tai buvo labai stiprus smūgis. Galbūt kita komanda labai gerai pataikė, galbūt teisėjas sušvilpė vienaip, o ne kitaip. Taigi didelio skirtumo tarp Lietuvos ir Estijos komandų nematau. Mes žaidžiame lygiai, bet kažkas turi laimėti. Kita vertus, tikrai negalime sakyti, kad šiuo momentu esame stipresni už estus. Ir pernai būčiau sakęs tą patį, nors tada laimėjome mes.

- Kodėl Estijos klubų biudžetai yra didesni nei Lietuvos? Ar tai lemia miestų, savivaldybių indėliai?

- Ne. Manau, kad savivaldybių indėlis Lietuvoje netgi didesnis nei Estijoje. Mano nuomone, tai lemia vienos „religijos" dominavimas mūsų šalyje ir tos „religijos" nebuvimas kitoje šalyje. Turbūt net trečio krepšinio diviziono komandos Lietuvoje generuoja didesnius biudžetus nei geriausios rankinio komandos. Taip jau yra ir čia. Galime tik mesti akmenį į savo, tai yra rankinio, daržą. Mes nesugebėjome padaryti to, ką padarė krepšinis. Estijoje kultivuojamos daugelis sporto šakų ir daugelis yra gana aukšto lygio, nes ten galimi rėmėjai išsidalijami, nėra aiškios hegemonijos. O mes turime Kauno „Žalgirį", Vilniaus „Rytą", dar kelis aukšto lygio krepšinio klubus, kurie susirenka liūto dalį rėmėjų.

Taip susiformuoja tradicija - krepšinį remia daug kas, o rankinio niekas nemato nei per televiziją, nei kitur, ir nežino, kad toks apskritai yra. „Pramušti" šitą šydą kainuoja pinigus. Norint, kad rankinis atsirastų televizijoje, reikia mokėti. Norint mokėti pinigus, reikia juos gauti iš rėmėjų. O jei tavęs nemato, rėmėjas neduoda. Ratas užsidaro. Taip ir sukamės tame rate.

- Minėjote, kad reikia eiti link profesionalumo. Ar Estijos klubai yra visiškai profesionalūs, jų žaidėjai gali išgyventi tik žaisdami rankinį?

- Manau, nė vienas iš jų nėra visiškai profesionalus. Turbūt profesionaliausias - Piolvos klubas, ten už rankinį mokami didžiausi atlyginimai. Tačiau vis tiek visi jo žaidėjai arba yra studentai, arba turi papildomus darbus. Jei, turėdamas kitą darbą, už rankinį gauni palyginti normalų atlygininimą, tampi šiek tiek profesionalesnis. Tada supranti, kad turi visiškai atsiduoti. Tačiau visiškai profesionalių rankinio klubų Baltijos šalyse nėra.

- Pernai iškeitėte trenerio darbą į klubo vadovo pareigas. Galbūt pirmąjį profesionalų klubą tikitės sukurti Klaipėdoje?

- Tikėtis galima daug ko. Kažkada labai norėjau laimėti Lietuvos čempionatą ir ta vizija išsipildė 10 kartų. Dabar didelio tikėjimo nėra. Kalbant apie Klaipėdą, čia yra prasta infrastruktūra. Mes turime savo sporto salę ir galime treniruotis tiek, kiek reikia. Tačiau turime ir jaunimo bei moterų komandas, o joms negalime suteikti normalių treniruočių sąlygų. Pradėti kurti reikia nuo jaunimo, bet kaip tai daryti, jei negali jaunuoliui suteikti gerų sąlygų? Neturime ir apgyvendinimo galimybių. Jaunas žmogus turėtų gauti gyvenamąją vietą netoli sporto salės, kad galėtų ją pasiekti pėsčiomis.

Kita problema, aktuali turbūt visam Lietuvos rankiniui, yra trenerių kvalifikacija. Tegul jie ant manęs nesupyksta, aš pats neseniai atėjau iš trenerių luomo, bet jaučiamas trūkumas aukštesnio lygio trenerių, kurie norėtų visą laiką dirbti tik šį darbą. Sporto mokyklose treneriai dirba, stengiasi, bet nežinau, ar jų kvalifikacija leistų dirbti aukštesniame lygyje.

O tada atsiremtume į finansus. Manau, jei Klaipėda turėtų tinkamą sporto salę ir mes galėtume joje gauti tiek laiko, kiek mums reikia, atsirastų prielaidos per 3-4 metus sukurti profesionalią komandą, nes savivaldybės požiūris yra tikrai geras. Blogas yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos požiūris. Sporto rėmimo fondas neremia tokio sporto, kaip mūsų, remia tik fizinį aktyvumą. Tačiau, turint savivaldybės užnugarį ir tinkamą infrastruktūrą, galimybių atsirastų. Ar taip ir įvyks - klausimas.

- Grįžkime prie šio sezono reikalų. Klubo tikslas turbūt aiškus - susigražinti Lietuvos čempiono titulą? Ar dėl sudėties susilpnėjimo ir tai neatrodo labai realu?

- Negalime sau kelti kitokio tikslo. Tiesiog negalime. Bet jeigu šiemet pavyktų susigražinti titulą, sakyčiau, kad atlikome fantastišką darbą. Mūsų komplektacija strigo nuo pat pradžios. Žinojome, kad Lietuvoje neliko žaidėjų, atitinkančių mūsų viziją. Mes norėjome remtis jaunesniais rankininkais, turinčiais perspektyvą tapti Lietuvos rinktinės nariais, bet tokių nematėme daug. Tuos, kuriuos matėme, pasikvietėme. Legionieriai neatitinka to lygio, kurio norėtume. Taigi, jei šiemet pavyktų susigražinti titulą, sakyčiau, kad visas klubas atliko žygdarbį.

- Iš jūsų žodžių atrodo, kad „Šviesa" - aiški Lietuvos čempionato favoritė.

- Taip nesakyčiau. „Šviesa" yra gerai sukomplektuota komanda, turinti daug žaidėjų, o tai leidžia organizuoti kokybišką treniruočių procesą. Mes, jei ir turime šešis žaidėjus, kokybiško proceso organizuoti negalime, nes likusieji rankininkai yra ne to lygio. O „Šviesa" turi 14-16 panašaus pajėgumo žaidėjų. Tai yra didelis privalumas, tačiau kalbėti reikia ne tik apie „Šviesą". Tikrai nenuvertinu Kauno „Granito", puikų žaidimą rodo Alytaus „Varsa". Dar yra HC „Vilnius", su kuriuo žaisime ketvirtfinalyje ir mums bus labai sunku. Iš Baltijos lygoje nežaidusių komandų ateis Kauno „Ąžuolas" ir Vilniaus „Amber", kurie gali pateikti siurprizų. Žinant, kad „Ąžuolo" komandą papildė treneris Miglius Astrauskas, prognozuoju, kad bus gera jos kova ketvirfinalyje su Alytaus ekipa. Visiškai nenustebčiau, jei bet kuri iš mano išvardintų komandų taptų čempione.