Atvirajame Lietuvos sniego tinklinio čempionate Druskininkuose varžėsi 12 (6 moterų ir 6 vyrų) komandų. Nugalėtojams atiteko ne tik čempionų titulai, bet ir kelialapiai į antrąsias Europos sniego tinklinio pirmenybes. Kaip jau rašėme, tikra mūsų šalies čempionato puošmena tapo moterų finalas. Lemiamoje dvikovoje susitiko „Audimas Volley team“ (Vytenė Vitkauskaitė, Urtė Andriukaitytė, G.Grudzinskaitė, R.Grudzinskaitė) ir „SK Auksma“ (Svetlana Bekiš-Šturo, Lilija Frelik, Danielė Kvedaraitė). Po net 47 min. trukusios dramatiškos kovos „Audimas Volley team“ tinklininkės laimėjo 2-1 (21:19, 16:18, 15:6) ir į dangų kėlė nugalėtojų taurę.

Pusfinalyje „Audimas Volley team“ 2-0 (15:3, 15:6) įrodė pranašumą prieš Lietuvos sporto universiteto ekipą (Karolina Petkutė, Jurgita Petkutė, Greta Folmer), o „SK Auksma“ 2-1 (15:10, 8:15, 15:13) įveikė Vilniaus universiteto komandą (Ainė Raupelytė, Indrė Pretkelytė, Milda Vencevičiūtė). Mažajame finale VU sniego tinklininkės 2-0 (15:8, 15:3) pranoko LSU atstoves.

2020 m. Europos sniego tinklinio čempionatas balandžio 9-12 d. vyks Austrijoje. Prieš dvejus metus ten buvo organizuojamos ir pirmosios Senojo žemyno pirmenybės, kur aukso medalius iškovojo Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė. Tuomet sniego tinklinis dar buvo žaidžiamas du prieš du. Dabar - trys prieš tris, komanda dar gali turėti vieną atsarginį narį.

Europos tinklinio konfederacija (CEV) toliau siekia populiarinti sniego tinklinį ir kartu su Pasaulio tinklinio federacija (FIVB) stengiasi šį sportą įtraukti į žiemos olimpinių žaidynių programą. Planuojama, kad 2022 m. olimpinėse žaidynėse Pekine (Kinija) sniego tinklinis bus kaip parodomoji sporto šaka, o ateityje - oficialiai įtraukta į olimpinių žaidynių programą.

- Auksinė kova tęsėsi 47 min., iki paskutinės minutės tikėjote, jog pavyks? Ar šiose šalies pirmenybėse finalinė dvikova ir buvo sunkiausia? - „Vakaro žinios“ paklausė Gerdos Grudzinskaitės.

- Visada širdyje yra tikėjimo. Žinoma, buvo nelengva, finalas buvo tikrai įtemptas. Juk praėjusiais metais varžovės Lietuvai atstovavo įvairiuose sniego tinklinio čempionatuose. Tačiau mes kovojome iki galo ir pavyko. Iš tiesų aikštelė buvo labai klampi, buvo sunku judėti. Aišku, ir psichologiškai nėra lengva, kai žinai, jog kovoji dėl pirmos vietos. Jaudulys tikrai buvo. Ir, apskritai, reikėjo prisitaikyti prie kitokių sąlygų, kitokios avalynės. Be sniego tinklinio dar žaidžiu ir paplūdimio bei salės tinklinį, tad, kai nuolat keičiasi dangos, tikrai būna nelengva.

- Patekote į Europos čempionatą, kokie tikslai keliami šiam startui?

- Žinoma, norėtųsi pasirodyti kuo geriau. Tikrai norėtųsi triumfuoti ir finale, tačiau reikės įdėti daug darbo ir pastangų, norint tai pasiekti. Visada labai gerai yra įgauti naujos žaidybinės patirties, pamatyti, kaip žaidžia kiti aukšto lygio tinklininkai.

- Monika su Ieva tapo debiutinio Senojo žemyno sniego tinklinio čempionato nugalėtojomis, tad jums teks ginti titulą. Jaučiate dėl to didesnę atsakomybę, spaudimą?

- Aišku, yra didesnė našta. Manau, išėjus į aikštę jauduliukas tikrai bus. Tačiau visada reikia džiaugtis, kai turi galimybę kovoto tokiose varžybose ir siekti visko, kas įmanoma geriausio.

- Kiek laiko jau žaidžiate būtent sniego tinklinį?

- Pirmą kartą išbandžiau 2018 m. Tuomet Jonavoje buvo organizuojamas pirmasis Lietuvos sniego tinklinio čempionatas. Buvau poroje su Ieva Vasiliauskaite. Tiesa, tada pirmas startas mums nelabai pasisekė. Praeitais metais žaidėme Maskvoje (Rusija) viename iš Europos sniego tinklinio turų. Tuomet užėmėme trečiąją vietą. Galima sakyti, tai ir buvo toks pirmas tikras, rimtas kartas.

- Kaip ir kada apskritai susipažinote su tinkliniu, kodėl pasirinkote būtent šią sporto šaką?

- Su tinkliniu susipažinau gana seniai, regis, prieš 7-8 metus. Tačiau viskas prasidėjo nuo salės tinklinio. Mano šeima bendrauja su trenere Asta Jansoniene, taigi mama, su draugės pagalba, mus ir nukreipė į tinklinį. Nors dabar be salės tinklinio, dar užsiimu ir paplūdimio tinkliniu. Tiesą sakant, sunku atsirinkti, ko iš tikrųjų nori. Juk žiemos sezonu paplūdimio tinklinio varžybų beveik nevyksta, tačiau patirties vis tiek norisi įgauti, taigi atstovauju ir moterų salės tinklinio komandai Jonavos „Aušrinė-KKSC“, kuri dalyvauja Lietuvos čempionate. Taip ir išeina, kad kiekvieną savaitę keliauju tarp Vilniaus, Jonavos ir universiteto Kaune. Taigi tokia varlė keliauninkė.

- Tačiau vis dėlto, kas - salė, paplūdimys ar sniegas - labiausiai patinka?

- Šiuo metu sakyčiau, kad labiausiai traukia paplūdimio tinklinis. Galbūt dėl to, kad paplūdimio tinklinyje, kai žaidžiame dviese, atsakomybė yra daug didesnė. Žaidimas priklauso tik nuo tavęs ir tavo porininkės. O kai žaidi salės tinklinį, komanda yra žymiai didesnė. Tačiau, bet kuriuo atveju, visos tinklinio atšakos man yra labai įdomios, kiekviena savaip traukia. Kol galiu, tol noriu žaisti viską.

- Esate išbandžiusi ir kitų sporto šakų?

- Anksčiau lankiau lengvosios atletikos treniruotes. Iš tiesų ši sporto šaka visai patiko, tačiau galiausiai supratau, kad man vis tiek reikia komandos. Nesvarbu, ar tai būtų dar tik vienas papildomas žmogus, ar salėje dar penki, ar dar daugiau. Lengvojoje atletikoje tu bėgi vienas, apšilinėji vienas, viską darai vienas. Man reikia kažkokio patarimo, kažkokio paraginimo. Taigi supratau, kad individuali sporto šaka skirta ne man.

- Tėtis - Žydrūnas Grudzinskas - buvęs futbolininkas. Nesiūlė išbandyti šios sporto šakos?

- Pačioje pradžioje, kai tėtis įkūrė savo akademiją, buvome ten trise - aš ir du berniukai. Pradėjau treniruotis su jais. Iš tikrųjų man patiko, tačiau galiausia tėtis pasiūlė jėgas išbandyti kur nors kitur. Mano gyvenime atsirado tinklinis.

- Trys tinklinio atšakos, mokslai, kaip viską spėjate, suderinate? Kaip atrodo jūsų diena?

- Iš tikrųjų esu labai dėkinga Lietuvos sporto universitetui. Mokausi pagal individualų planą. Dažniausiai važinėju tik į atsiskaitymus arba ketvirtadieniais ir penktadieniais, kai treniruojuosi Jonavoje. Savaitės pradžia skirta paplūdimio tinklinio treniruotėms Vilniuje. O nuo ketvirtadienio vakaro būnu Jonavoje. Tikrai nelengva, tačiau norint, viską galima suspėti ir suderinti.

- Studijuojate treniravimo sistemas, tad ir ateitis neatsiejama nuo sporto?

- Taip, ateityje norėčiau būti trenere.

- Sakėte jums reikia paraginimo, patarimų, ar lengviau, kai kartu žaidžia ir sesuo Rugilė?

- Žymiai lengviau, nes palaikymas visada yra labai svarbus. Matai akyse, kad tavimi žmogus tiki 100 proc. Tuomet vidinis varikliukas dar labiau stumia į priekį, žinai, kad tikrai turi padaryti. O dar, kai atsisuki į tribūnas, pamatai visą savo palaikymo komandą. Mūsų šeima visada, kai gali, važiuoja paskui mus į visas rungtynes. Tai motyvuoja, skatina bet kokia kaina judėti į priekį.

- Ar gerai sutariate su sese tinklinio aikštelėje?

- Žinoma, būna, kad pasipykstame, tačiau tikrai ne dėl sporto. Tai, manau, normalu. Nors dabar sutariame labai gerai, esame geriausios draugės, galime kalbėtis apie viską. Taigi, kai turi artimą žmogų, yra daug lengviau.

- Kas šiame sezone bus jūsų porininkė, žaidžiant paplūdimio tinklinį?

- Dabar dar to nežinau. Praeitą sezoną žaidžiau su Karole Virbickaite. Iki vasaros dar daug laiko, tikiuosi viskas išsispręs. Sesė negali treniruotis uždaroje patalpoje, nes serga astma. Jai alergija nuo dulkių. O aš dabar treniruojuosi ir paplūdimio, ir salės tinklinį. Galbūt vasarą ir žaisime kartu.

- Ar pasvajojate apie legionierės duoną? Turite galbūt svajonių užsienio tinklinio klubą, kuriame norėtumėte žaisti?

- Tikrai pasvajoju apie žaidimą užsienyje. Tačiau pirmiausia norėčiau pabaigti mokslus. Tuomet, kai jau turėsiu diplomą, galėsiu kažką planuoti. Labai būtų sunku, jei įstoji į universitetą ir nutrauki mokslus. O dabar dar juk žaidžiu visas tris tinklinio rūšis, tad yra ką veikti ir čia, Lietuvoje. Dar reikia visas technikas gerai išmokti. Tačiau svajonę tikrai turiu, norėčiau ir pasaulį pamatyti, ir pažaisti kitose šalyse, klubuose. Tiesa, žinau, kad tikrai nenorėčiau į JAV. Sunku paaiškinti, kodėl. Visus žmones JAV traukia, visi ten labai nori, o aš, jei reikėtų rinktis, sakyčiau, kad į JAV nenoriu. Galbūt dėl to, kad labai toli, o mūsų šeimos, giminių ryšys labai stiprus. Galbūt tai mane šiek tiek stabdo. Tačiau kokia Italija, Ispanija mane viliotų.

- Galbūt turite ir idealą iš tinklinio pasaulio, kurio rezultatais žavitės?

- Kažkokio vieno tokio konkretaus žmogaus tikrai nėra. Iš kiekvieno bandau pasisemti įvairių tinklinio paslapčių.

- Visų sportininkų svajonė - olimpinės žaidynės. Kaip manote, su kuria tinklinio rūšimi šis tikslas būtų realiausiai pasiekiamas ir kada?

- Manau, dar reikia labai daug darbo įdėti norint patekti į olimpines žaidynes. Tačiau galbūt realiausia tai padaryti būtų su sniego tinkliniu. Nors galbūt galima ir su paplūdimio tinkliniu, jei pavyktų rasti porininkę, kuri to taip pat nori. Tačiau dar tikrai reikia daug tobulėti, mokytis tinklinio subtilybių, technikos. Kai pamatai, kaip žaidžia aukšto lygio tinklininkai, supranti, kad dar reikia daug dirbti.