„Pernai tikrai pavyko pailsėti. Metai buvo gražūs, turėjau daug laisvo laiko. Didžiąją laiko dalį praleidau Lietuvoje, oras buvo geras, taigi viskas super. Iki šiol tik teoriškai žinojau, kas yra atostogos, nes niekada tam neturėdavau laiko“, - pasakojo stipruolis.

Pastarąjį kartą varžybose Ž.Savickas dalyvavo praėjusių metų rugsėjį. Tuomet Panevėžyje vyko pasaulio rąsto kėlimo čempionatas. Tiesa, 2019 m. jis dažniausiai savo jėgas išbandydavo ne stipriausioje, o veteranų klasėje. Tą patį galiūnas padarė ir Aukštaitijos sostinėje. Tada jis, iškėlęs 162,5 kg rąstą, užtikrintai triumfavo šios kategorijos varžybose.

„Galbūt šiais metais dar kur nors sudalyvausiu ir veteranų klasėje, tačiau ketinu grįžti į pagrindines varžybas. Iš tiesų 2020 m. taip pat dar planuoju neapsikrauti, noriu visiškai išsigydyti senas traumas. Tuomet, jeigu viskas gerai, vasarą startuosiu rimtose varžybose“, - pridūrė Ž.Savickas.

Galiūnas konkretaus šių metų varžybų grafiko dar neturi, tad nežino, koks galėtų būti ir artimiausias startas.

„Yra keli galimi variantai, kada bus pirmos varžybos. Tačiau viskas priklausys nuo to, kaip seksis pasiruošti. Jeigu būsiu nepatenkintas savo demonstruojamais rezultatais, tai dar nestartuosiu. Galbūt vėliausias, nors vėlgi tai neaišku 100 proc., startas galėtų būti rugpjūtį. Tačiau tai gali būti ir liepa, ir rugsėjis. Bet kuriuo atveju, šių metų varžybų grafikas tikrai nebus įtemptas. Nenoriu pervargti, kad, po starto praėjus mėnesiui, vėl norėčiau poilsio. Labai atsakingai rinksiuosi, kur man dalyvauti. Manau, per mėnesį turėsiu vienas arba dvejas varžybas, daugiau tikrai ne“, - kalbėjo Ž.Savickas.

Paklaustas apie dabartinę savijautą, sportinę formą, stipruolis sakė, jog kadangi praeitas sezonas vyko „ekonominiu režimu“, pavargęs jis nebuvo, taigi ir pradedant naujuosius metus daugiau poilsio nesinorėjo.

„Tiesiog toliau sportavau, ruošiausi 2020 m. sezonui. Jau galvoju ir apie rezultatus, rekordus, ne taip, kaip 2019 m. Kalbant apie sportinę formą, tokioje pasiruošimo fazėje, kokia yra dabar, sakyčiau, mano sportinė forma yra labai gera. Tiesiog dabar toks etapas, kai nieko nereikia forsuoti. Man visai patinka dabartinė sportinė forma. Iš jos galima kažką neblogo padaryti, pasiruošti gerai startams. Tačiau dar niekur neskubu“, - atviravo galiūnas.

Kadangi nėra įsipareigojimų, griežtų rėmų, kad būtinai reikia kažką pasiekti, padaryti, niekas nespaudžia, tai daug lengviau sugrįžti į varžybas: „Visada buvau maksimalistas. Norėjau visur dalyvauti, viską laimėti. Dabar to tikrai nebėra, jau „atsikandau“. Dabar tiesiog mėgaujuosi sportu, kiekviena treniruote, visu procesu. Žinoma, sportinis pergalių troškulys kažkoks dar išliko, bet jis nebe toks didelis, kad turėtum perlipti per save. Nors iš principo aktyvi, visiškai profesionali sportinė karjera yra baigta. Juk nebedalyvauju visose svarbiausiose varžybose maksimaliu režimu. Prieš metus buvau pavargęs, nieko nebenorėjau. O dabar vėl įdomu. Taigi kažkiek varžybose dar dalyvausiu. Juolab kad vis tiek sportuoju dėl savęs, dėl sveikatos, dėl formos palaikymo. Taigi kažkokia maža kasdieninė motyvacija dar irgi yra.“

Kaip dažnai Ž.Savickas pasvarsto apie karjeros pabaigą, taip dažnai jis galvoja ir apie nebaigtus darbus. Pavyzdžiui, nepagerintą jam pačiam priklausantį pasaulio rąsto kėlimo rekordą (228 kg).

„Žinoma, sakau, jog dabar varžybose dalyvauju dėl malonumo, tačiau ir rekordas dar būtų gerai. Tai vis dar yra vienas iš pagrindinių mano tikslų. Reabilitacija, viskas einasi gerai, taigi galima pabandyti. Negaliu sakyti, jog aš tai padarysiu, tačiau tam potencialo tikrai yra. Iš tiesų apskritai pasiilgau dalyvavimo varžybose. Tai ne tik mano darbas, bet ir hobis, mėgstu tai. Kai esi viską laimėjęs daugybę kartų, dažnai sportininkams nebelieka stimulo, tačiau man patinka tai, ką darau. Taigi norėčiau pasiekti tokią formą, kad galėčiau pagerinti pasaulio rekordą, kuris jau penkerius metus nepagerintas. Tai žiauriai daug. Juk kas nors gali pagerinti, tai galbūt man reikės grįžti ir susigrąžinti. Matysime, kaip čia bus“, - teigė Ž.Savickas.