1 nuotr.
Romas Ubartas perduoda auklėtiniams tai, ką pats išmoko disko metimo sektoriuje ir laukia kada jaunimas jį pranoks. Stasio Žumbio nuotr.
Įdomus faktas - iš visų nepriklausomos Lietuvos olimpinių čempionų trenerio kelią kol kas pasirinko tik R.Ubartas. Buvęs disko metikas treneriu dirba maždaug dešimtmetį. „Tuo metu buvo visko, turėjau visokių problemų. Atrodo, finansų buvo, bet jie labai greitai išeina. Kažko reikėjo imtis, o ką aš moku? Mėtyti diską“, - sakė R.Ubartas, šeštadienį šventęs 58-ąjį gimtadienį. Žodžiai apie darbo pradžią skamba nelabai pakiliai, bet ilgainiui olimpinis čempionas pajuto, kad pasirinkimas buvo teisingas.
„Malonumą teikia ir pats treniruočių procesas, ir dalyvavimas varžybose. Visada yra noras, kad auklėtiniai būtų geresni nei treneris. Mano svajonė, kad kažkuris iš jų numestų daugiau nei aš. Trenerio darbas toks, jog visada mąstai. Net ir naktį kartais atsibundi ir ateina sprendimai, susiję su treniruočių metodika. Tai yra mylimas darbas, o dirbti mylimą darbą turbūt nori kiekvienas žmogus“, - svarstė R.Ubartas.
Vienas iš šios profesijos pliusų - galimybė nenutolti nuo sporto. „Reikia pripažinti, ne visi geri sportininkai tampa gerais treneriais. Reikia rinktis. Man be sporto būtų sunku, nes pagal charakterį esu gal ne konservatyvus, bet linkęs į pastovumą, - teigė R.Ubartas. - Jei dirbi darbą, tai ir dirbi jį pastoviai. Jei reikėtų kažką keisti, būtų nelengva, nors gyvenimas kartais priverčia. Kol kas nesimato priežasčių, kurios verstų kažką keisti. Norėčiau dar stipriai padirbėti, nes yra žmogus, su kuriuo reikia dirbti. Noriu atiduoti viską, ką moku, ir pačiam dar kai ko išmokti. Juk jaunimas irgi mus moko. Jie gauna daugiau informacijos.“
Gali pasirodyti, kad šis darbas nesuteikia tiek jaudulio ir aštrių pojūčių, kiek gauna sportininkai, tačiau R.Ubartas tvirtina, jog yra atvirkščiai: „Galiu tik viena pasakyti - sportuoti buvo lengviau nei dirbti treneriu. Adrenalino yra iki kaklo, ypač varžybų metu. Jose arba būna darbo realizacija, arba nebūna. Vienu atveju gauni teigiamas emocijas, kitu - analizuoji, kaip ir kodėl, ieškai nesėkmės priežasčių.“
Anksčiau R.Ubartas yra sakęs, kad lietuviai tinkami disko metimui, ypač vaikai iš kaimo. Visuomenė keičiasi, kaimas nyksta, o vaikų fizinė būklė Lietuvoje vis prastėja. Ieškant gabių disko metikų, tenka susidurti ir su šiais iššūkiais, ir su krepšinio dominavimu. „Kaime galima surasti vaikų, bet yra problema - iš ten vaikai greitai dingsta. Ir dingsta ne į sportą. Daug kas išvažiuoja į užsienį arba studijuoti ir pasirenka visai kitas sritis. Be to, daug jaunuolių pasiima krepšinis. Ten nueina daug vaikinų, kurie labai tiktų mūsų sporto šakai - dvimetriniai, ilgomis rankomis, greiti, šoklūs. Anksčiau buvome agrarinė šalis, dabar visi važiuoja į miestą. Pavyzdžiui, aš pats esu, kaip sakoma, nuo šakės. Kai buvau vaikas, kaimiški darbai mane stiprino. Be to, maistas būdavo natūralus, šviežias. Aš taip ir užaugau“, - sakė 1992 m. olimpinis ir 1986 m. Europos čempionas.
Kokie bebūtų iššūkiai, iki šiol disko metimo sektoriuje stiprių lietuvių vis atsirasdavo. Iš R.Ubarto ir Vaclovo Kidyko estafetę perėmė V.Alekna, iš jo - 2017 m. pasaulio čempionas Andrius Gudžius. Dar vienas pretendentas išplaukti į tarptautinius vandenis yra R.Ubarto auklėtinis Domantas Poška. Kitas olimpinio čempiono auklėtinis yra Lukas Laima. „Apskritai turiu tris auklėtinius, bet vienas dabar mokosi mediciną, taigi jam bus sunku. O du auklėtiniai yra pastovūs. Daugiau ir nesinori. Kai yra mažiau žmonių, gali jiems daugiau atiduoti“, - pasakojo R.Ubartas.
Asmeninis R.Ubarto rekordas yra 70,06 m. D.Poškai iki trenerio dar toli, jo mestas diskas toliausiai yra nuskriejęs 62,47 m. Taigi tam, kad auklėtinis pranoktų mokytoją ir išsipildytų R.Ubarto svajonė, reikia pridėti aštuonis metrus. Treneris vilties nepraranda, nes D.Poškai dar tik 22-eji, o tokio amžiaus diskininkai dar tik pereina iš jaunimo į suaugusiųjų varžybas. Ar Domantas gali tapti konkurentu A.Gudžiui? „Tikiuosi, nors reikės daug dirbti. A.Gudžius buvo iš prigimties stiprus, jam reikėjo mažiau dirbti fizinei jėgai. Domantas buvo labai liaunas, jam reikėjo daugiau dirbti, kad užsiaugintų, kaip sakydavo V.Alekna, mėsos. Kūno parengimui reikia ilgesnio laiko. Kad galėtų mėtyti labai tolimus metimus, dar reikia priaugti bent 10 kg raumenų“, - teigė R.Ubartas.
2000 m. olimpinėse žaidynėse dalyvavo net trys mūsų diskininkai - R.Ubartas, V.Alekna ir V.Kidykas. Nuo to laiko Lietuvai disko metimo sektoriuje atstovaudavo tik vienas sportininkas. Lengvosios atletikos bendruomenė turi vilčių, kad 2020 m. Tokijuje diskininkų bus daugiau nei vienas. Tai yra ir R.Ubarto svajonė. „Visi to tikisi. Ir su A.Gudžiumi kalbėjau, jis taip pat nori, kad būtų dar bent vienas lietuvis disko metikas. Aišku, ir aš to noriu, ir A.Gudžiaus treneris V.Kidykas. Vokiečių dažniausiai būna trys, amerikiečių - du, vengrų - irgi kartais po du. O lietuviai vis važiuoja po vieną. Tikimės, kad dabar bus du. Šiuo metu antras numeris yra Domantas. Tikiuosi, užaugsime iki tokio lygio“, - sakė R.Ubartas.
